Kodėl parduotuvėje lengva suklysti
Prasidėjus moliūgų sezonui lentynose dažnai matome kelias ryškiai skirtingas rūšis, tačiau jos ne tik atrodo, bet ir virtuvėje elgiasi nevienodai. Nuo pasirinkimo priklauso, ar patiekalas bus kremiškas, ar išlaikys tvirtesnę tekstūrą, o kartais net primins makaronus.
Dažniausiai pirkėjai renkasi tarp pižminio moliūgo, hokaido ir makaroninio moliūgo. Visi jie tinkami kepimui ar virimui, bet jų skonis, minkštimo struktūra ir paruošimo patogumas skiriasi taip stipriai, kad vieno moliūgo pakeitimas kitu recepte ne visada pasiteisina.
Pižminis moliūgas: kremiškumo čempionas
Pižminis moliūgas, dar vadinamas butternut, dažniausiai atpažįstamas iš kriaušę primenančios formos ir šviesios, smėlinės žievės. Jo sėklų ertmė palyginti nedidelė, todėl daugiau dalies sudaro panaudojamas minkštimas.
Didžiausias šios rūšies privalumas yra švelnus, truputį salstelėjęs skonis ir itin kremiška tekstūra po kepimo ar virimo. Dėl to jis ypač tinka sriuboms kremams, tyrelei, padažams, įdarams ir rizotui, kai norisi vientisos, aksominės konsistencijos.
Minusas paprastas: žievė dažnai būna kieta, todėl prieš gaminant ją patogiau nulupti. Praktikoje lengviausia moliūgą perpjauti, išimti sėklas, supjaustyti dalimis ir tuomet lupti aštriu peiliu arba skustuku.
Hokaido: greita, patogu ir su žieve
Hokaido moliūgas paprastai yra mažesnis, apvalesnis, su intensyvia oranžine ar rausva žieve. Būtent žievė ir yra jo didžiausias pranašumas kasdienėje virtuvėje, nes dažniausiai jos lupti nereikia.
Iškepta ar išvirta hokaido žievė suminkštėja ir tampa valgoma, todėl sutrumpėja paruošimo laikas. Skonis paprastai ryškesnis nei pižminio moliūgo, dažnai apibūdinamas kaip salstelėjęs, su lengva riešutine nata, o minkštimas išlieka kiek tvirtesnis.
Hokaido ypač tinka kepti gabalėliais kaip garnyrą, taip pat troškiniams, užkepėlėms, karį tipo patiekalams ir rizotui, kai norisi, kad dalis gabalėlių išlaikytų formą. Sriubai kremui jis taip pat tinka, tik skonis bus intensyvesnis.
Makaroninis moliūgas: efektas lėkštėje
Makaroninis moliūgas atrodo visai kitaip: dažniausiai jis pailgas, ovalus, o žievė gali būti gelsva, kreminė ar žalsva. Jo išskirtinumas atsiskleidžia tik po terminio apdorojimo.
Iškeptas arba išvirtas makaroninis moliūgas skyla į ilgas skaidulas, primenančias spagečius. Skonis dažniausiai švelnus ir gana neutralus, todėl jis gerai sugeria padažus ir prieskonius, tačiau būtent tekstūra čia yra pagrindinė priežastis, kodėl žmonės jį renkasi.
Tokį moliūgą patogiausia kepti perpjautą pusiau, o vėliau minkštimą atskirti šakute ir patiekti su pomidorų padažu, pesto, sviestu ir žolelėmis, sūriu ar daržovėmis. Sriubai kremui jis paprastai nėra geriausias pasirinkimas, nes pluoštinė struktūra labiau tinka patiekalams, kuriuose ji turi išlikti.
Jei recepte siekiate glotnios tyrelės ar padažo, saugiausias pasirinkimas dažniausiai bus pižminis moliūgas, o greitam kepimui ir patogiam paruošimui dažnai laimi hokaido. Kai norisi netikėto, lengvai paruošiamo patiekalo su makaronų įspūdžiu, verta rinktis makaroninį moliūgą.