Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose JAV išpopuliarėjusios makaronų salotos daugeliui iki šiol kelia nostalgiją, o jų skonis, pasak senesnių receptų gerbėjų, buvo ryškesnis nei šiandien. Viena iš priežasčių – ne klasikinis majonezas, o salotų padažas „Miracle Whip“, kuris tuomet dažnai buvo dedamas vietoje įprasto majonezo.
„Miracle Whip“ sukurtas 1933 metais ir pagal JAV maisto standartus nelaikomas majonezu, nes neatitinka majonezui keliamų riebalų kiekio reikalavimų. Šis produktas papildomai pagardinamas prieskoniais ir cukrumi, todėl skonis tampa saldesnis ir rūgštesnis, o salotoms suteikiama daugiau charakterio.
Dėl šių savybių senesniuose receptuose dažnai sutinkamas bendrinis terminas salotų padažas iš tikrųjų neretai reiškė būtent „Miracle Whip“. Jis geriau išryškina priedų skonį, ypač kai salotose yra traškių daržovių, tokių kaip salieras, svogūnas ar paprika, ir padeda sukurti vientisą, kremišką tekstūrą.
Klasikinėse makaronų salotose „Miracle Whip“ dažnai dera su paprastais ingredientais, tačiau jis tinka ir įvairesnėms variacijoms. Jei salotos atrodo per saldžios, skonį galima subalansuoti garstyčiomis, marinuotų agurkėlių gabalėliais ar agurkėlių padažu, kurie suteikia daugiau rūgštumo ir aštresnį foną.
Dar viena senų receptų taisyklė aktuali ir šiandien: pastovėjus šaldytuve makaronai sugeria dalį padažo, todėl salotos gali atrodyti sausesnės. Prieš patiekiant jas verta atgaivinti įmaišant dar šiek tiek „Miracle Whip“ arba kito pasirinkto padažo, kad tekstūra vėl taptų puri ir kremiška.
Pastaraisiais metais, augant susidomėjimui retro virtuve ir namų receptų istorijomis, tokie ingredientai kaip „Miracle Whip“ vėl grįžta į diskusijas. Nors skonis išlieka labai individualus, būtent saldumo ir rūgštumo derinys paaiškina, kodėl daliai žmonių senosios makaronų salotos atrodo išraiškingesnės nei gaminamos vien su majonezu.