Europoje sparčiai plinta dvi didelių azijinių maldininkų rūšys, kurios, mokslininkų vertinimu, tampa realia grėsme vietinėms ekosistemoms. Tyrėjai teigia, kad šie plėšrūs vabzdžiai į žemyną pateko atsitiktinai maždaug prieš dešimtmetį, o pastaraisiais metais jų populiacijos ėmė augti itin greitai.
Daugiausia naujų radaviečių fiksuojama pietų Prancūzijoje ir šiaurės Italijoje, kur šiltesnis klimatas ir urbanizuotos teritorijos sudaro palankias sąlygas įsitvirtinti. Specialistai pabrėžia, kad tai atspindi platesnę tendenciją: dėl klimato kaitos daugelis invazinių rūšių lengviau peržengia natūralias geografines ribas ir plečia arealą į šiaurę.
Kodėl jų populiacija auga taip greitai
Tyrime, kurį koordinavo italų entomologas Roberto Battistonas, akcentuojama, kad šios rūšys yra universalūs plėšrūnai ir pasižymi dideliu reprodukciniu potencialu. Vienas kiaušinėlių kokoną primenantis dėtis vidutiniškai gali duoti apie 200 jauniklių, o tai yra beveik dvigubai daugiau nei įprastai susilaukia vietiniai europiniai maldininkai.
Augimą dar labiau spartina tai, kad jaunikliai rečiau suėda vienas kitą, todėl iki brandos išgyvena didesnė dalis individų. Tokia kombinacija reiškia, kad net ir santykinai nedidelis pradinis skaičius per kelis sezonus gali virsti reikšminga populiacija, ypač jei sąlygos švelnios ir pakanka grobio.
Ką tai reiškia vietinėms rūšims
Mokslininkai įspėja, kad invaziniai maldininkai kelia grėsmę ne tik kitoms maldininkų rūšims, bet ir platesniam vietinių vabzdžių spektrui. Jie aktyviai medžioja apdulkintojus, įskaitant medunešes bites, o tai gali turėti netiesioginį poveikį augalų apdulkinimui ir visoms su tuo susijusioms mitybinėms grandinėms.
Be vabzdžių, fiksuojami ir atvejai, kai šie plėšrūnai sugaudo smulkius stuburinius, pavyzdžiui, varles ar driežus. Ypatingas nerimas siejamas su Viduržemio jūros salomis, kur yra daug endeminių rūšių, todėl papildomas plėšrūnas gali greitai pakeisti trapų ekologinį balansą.
Netikėta detalė: kas juos medžioja Europoje
Tyrėjų surinkti stebėjimai parodė ir netikėtą faktą: dažniausiai užfiksuoti stuburiniai plėšrūnai, sėkmingai sumedžiojantys invazinius maldininkus, yra naminės katės. Duomenyse nurodoma, kad katės sudarė apie 45 proc. patvirtintų sėkmingos medžioklės atvejų.
Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį į svarbų niuansą: katės neskiria invazinių ir vietinių rūšių, todėl kartu gali mažinti ir europinių maldininkų populiacijas, kurios kai kuriose vietovėse jau patiria spaudimą. Tai reiškia, kad vien natūralūs plėšrūnai problemos neišsprendžia, o situacija gali tapti dar kompleksiškesnė.
Klimato kaita ir urbanizacija – palanki terpė invazijoms
Entomologai pabrėžia, kad invazinių rūšių plitimą dažnai skatina du veiksniai: šylantis klimatas ir žmogaus kuriamos buveinės. Miestuose bei priemiesčiuose dažnai būna šilčiau, yra daugiau slėptuvių ir skirtingų mikrobuveinių, o apšvietimas ir želdynai pritraukia vabzdžius, kurie tampa lengvu grobiu.
„Jie juda vis toliau į šiaurę dėl klimato kaitos“, – sakė Roberto Battistonas.
Mokslininkų vertinimu, šis atvejis yra dar vienas priminimas, kad žmogaus veikla ir klimato pokyčiai naikina natūralius barjerus, kurie anksčiau stabdė invazinių rūšių įsitvirtinimą. Tolimesnė stebėsena ir ankstyvas aptikimas tampa kritiškai svarbūs, kad poveikis vietinėms rūšims būtų kuo mažesnis.