CP v2

Tag: Maldyvai

  • Mokslininkų 2100 metų žemėlapis: kylantis jūros lygis keičia pakrantes ir valstybių ribas

    Jūros lygis kyla greičiau, nei buvo manyta dar prieš kelis dešimtmečius, o tai iki 2100 metų gali iš esmės perbraižyti pasaulio pakrantes. Mokslininkų sudaromi rizikos žemėlapiai rodo, kad labiausiai pažeidžiamos bus žemai virš jūros iškilusios salų valstybės ir tankiai apgyvendinti deltų regionai.

    NASA palydoviniai matavimai fiksuoja aiškią tendenciją: pastaraisiais dešimtmečiais pasaulinio jūros lygio kilimo tempas paspartėjo. Priežastys dvi: šylantis vandenynas plečiasi, o ledynai ir ledo skydai Grenlandijoje bei Antarktidoje netenka masės, papildydami vandenynus vandeniu.

    Didžiausia grėsmė tenka mažoms salų valstybėms, kurių vidutinis aukštis virš jūros lygio yra vos keli metrai ar net mažiau. Tokiose šalyse pakanka santykinai nedidelio vidutinio jūros lygio kilimo, kad dažnėtų audrų potvyniai, sūrus vanduo skverbtųsi į gėlo vandens telkinius, o dirvožemis taptų mažiau tinkamas žemdirbystei.

    Ypač dažnai minimos Maldyvų ir Kiribačio perspektyvos: net jei dalis teritorijos formaliai išliktų, gyvenimas gali tapti ekonomiškai ir fiziškai neįmanomas dėl infrastruktūros pažeidžiamumo, pakrančių erozijos ir gėlo vandens trūkumo. Dėl to diskusijose vis dažniau kalbama ne tik apie „užliejimą“, bet ir apie priverstinę migraciją bei valstybingumo tęstinumą.

    Ramiajame vandenyne padėtį sunkina tai, kad daugelis bendruomenių gyvena visai šalia kranto. Tyrimai yra fiksavę atvejus, kai nedidelės salos per pastaruosius dešimtmečius nunyko, o pakrantės atsitraukė, todėl kai kur jau dabar svarstomi perkėlimo planai.

    Jūros lygio kilimo poveikis neapsiriboja salomis. Labai pažeidžiami yra dideli pakrančių miestai ir deltų regionai, kur gyventojų tankis didelis, o žemės aukštis virš jūros lygio mažas, todėl net nedidelis papildomas vandens lygis gali reikšmingai padidinti potvynių riziką.

    Didelės rizikos zonos dažnai siejamos su Pietų ir Rytų Azijos pakrantėmis, įskaitant tankiai gyvenamas teritorijas Kinijoje, Bangladeše ir Indijoje. Čia potvynių padariniai gali paliesti dešimtis milijonų žmonių, ypač jei kartu stiprėja ekstremalūs krituliai ir ciklonai.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Džakarta, kur problemą didina ne tik kylantis jūros lygis, bet ir miesto sėdimas dėl intensyvaus požeminio vandens naudojimo. Indonezija jau priėmė sprendimus dėl sostinės perkėlimo į Nusantrarą Borneo saloje, siekdama sumažinti ilgalaikę riziką.

    Mokslininkai pabrėžia, kad galutinis poveikis priklausys ne tik nuo klimato scenarijų, bet ir nuo prisitaikymo priemonių. Apsauginiai pylimai, krantinių stiprinimas, natūralių pakrančių buferių atkūrimas ir griežtesnis teritorijų planavimas kai kuriais atvejais gali reikšmingai sumažinti žalą.

    Nyderlandai dažnai minimi kaip pavyzdys, kaip ilgalaikės investicijos į apsaugos sistemas ir vandens valdymą leidžia gyventi teritorijose, kurios istoriškai yra žemiau jūros lygio. Vis dėlto tokios priemonės brangios, todėl labiausiai pažeidžiamos valstybės ir bendruomenės dažnai turi mažiausiai išteklių apsisaugoti.

    Ekspertai pabrėžia, kad kuo anksčiau mažinamos šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos ir planuojamas prisitaikymas, tuo mažesnė tikimybė, kad iki amžiaus pabaigos daliai regionų teks susidurti su nevaldoma, chaotiška migracija ir nuolatiniais potvyniais.

  • Italų narų tragedija Maldyvuose: gelbėtojai atskleidė, kas nutiko 50 metrų gylyje

    Italų narų tragedija Maldyvuose: gelbėtojai atskleidė, kas nutiko 50 metrų gylyje

    Maldyvuose žuvę penki Italijos piliečiai, kaip manoma, galėjo pasiklysti tyrinėdami povandeninį urvą. Taip teigė organizacijos, dalyvavusios kūnų paieškoje ir iškėlime, atstovai.

    Italijos užsienio reikalų ministerija anksčiau skelbė, kad narai dingo mėgindami tyrinėti urvus maždaug 50 metrų gylyje. Tokiuose gyliuose dėl slėgio ir dekompresijos reikalavimų klaidos kaina būna ypač didelė.

    Kas, anot gelbėtojų, įvyko urve

    Pirminė įvykių rekonstrukcija rodo, kad urvas, į kurį įplaukė narai, buvo sudarytas iš trijų didesnių kamerų, sujungtų siaurais praėjimais. Paiešką komplikavo gylis ir ribotos galimybės ilgai dirbti dėl dekompresinių sustojimų.

    Su paieška siejama organizacija „Dan Europe“ nurodė, kad urvo pradžioje yra erdvi, natūraliai apšviesta ertmė, iš kurios tęsiasi apie 30 metrų ilgio koridorius. Toliau, už smėlio sankasos, prasideda kita patalpa be natūralios šviesos, kur orientacija gali sparčiai pablogėti.

    „Iš ten nebuvo kaip išeiti“, – sakė „Dan Europe“ atstovė Laura Marroni.

    Jos teigimu, smėlio sankasa galėjo tapti klaidinančiu orientyru: įplaukti į gilesnę dalį galėjo būti nesunku, tačiau apsisukus praėjimas gali „dingti“ iš matymo lauko. Pranešta, kad narų kūnai rasti kitame, trumpesniame koridoriuje, į kairę nuo smėlio sankasos.

    „Sugrįžti būtų buvę labai sunku, ypač turint ribotą oro atsargą, galėjo likti apie 10 minučių ar net mažiau“, – sakė L. Marroni.

    Žuvo ir gelbėtojas

    Per paieškos operaciją taip pat žuvo Maldyvų nacionalinių gynybos pajėgų gelbėtojas, seržantas majoras Mohammedas Mahdi. Italijos užsienio reikalų ministras Antonio Tajani dėl jo žūties pareiškė užuojautą Maldyvų kolegai.

    „Šias gedulo dienas Italijoje dar labiau apsunkina žinia, kad vienas iš jūsų drąsių kariškių, seržantas majoras Mohammedas Mahdi, žuvo bandydamas iškelti mūsų tautiečių kūnus“, – sakė A. Tajani.

    „Ši tragedija suvienija Italiją ir Maldyvus bendrame liūdesyje ir pagarboje aukoms“, – pridūrė jis.

    Kodėl urvinis nardymas laikomas itin pavojingu

    Specialistai pabrėžia, kad urvų nardyme riziką didina siauri praėjimai, nuosėdos, kurios gali staiga sumažinti matomumą, ir sudėtinga navigacija be natūralios šviesos. Papildomą įtampą kelia ir tai, kad dideliame gylyje bet koks delsimasis reiškia greitesnį oro atsargų mažėjimą bei ilgesnius privalomus dekompresinius sustojimus kylant.

    Italijos institucijos ir vietos tarnybos toliau aiškinasi tikslias tragedijos aplinkybes, vertinami narų maršrutai, įranga ir sprendimai po vandeniu. Gelbėjimo operacijose dalyvavusių komandų pateikiama pirminė rekonstrukcija kol kas laikoma viena iš pagrindinių versijų.

  • Nauja kelionių tendencija dusking: kur pasaulyje saulėlydžius stebėti įspūdingiausia

    Nauja kelionių tendencija dusking: kur pasaulyje saulėlydžius stebėti įspūdingiausia

    Kas yra dusking?

    Dusking – nauja, su gerove siejama kelionių tendencija, kviečianti dienos pabaigoje sąmoningai sulėtėti ir tiesiog stebėti saulėlydį. Esmė paprasta: be telefono, be skubėjimo ir be „produktyvumo“, paliekant vietos pojūčiams ir aplinkai.

    Kelionių organizatoriai ir kryptis vertinančios įmonės pastebi, kad po intensyvaus miesto turizmo ir nuolatinio ekranų naudojimo vis daugiau žmonių ieško ramesnių patirčių. Saulėlydis čia tampa ne papildomu kadru socialiniams tinklams, o pačia kelionės kulminacija.

    Kaip sudarytas reitingas?

    Turistinių ryšių sprendimus siūlanti bendrovė „Holafly“ paskelbė „Global Dusking Index“ – pasaulinių krypčių reitingą, kuriame bandoma įvertinti, kur saulėlydžių patirtis ryškiausia. Skaičiavimuose derinami atmosferos veiksniai, keliautojų paieškų duomenys ir socialinių tinklų dėmesys.

    Vertinant buvo žiūrima ne tik į giedro dangaus tikimybę ar šviesos sklaidą, bet ir į tai, kur keliautojai realiai vyksta. Toks derinys parodo, kad įspūdingas saulėlydis nebūtinai reiškia vien tik „tobulą“ meteorologiją – svarbi ir vietos vizualinė aplinka bei kultūrinis populiarumas.

    Kur saulėlydžius žiūrėti geriausia?

    Tarp ryškiausiai įvertintų vietų minima Santorinio sala Graikijoje, kuri jau seniai garsėja kasdieniu saulėlydžio ritualu nuo kalderos apžvalgos taškų. Nors dangus čia ne visada idealus, krypties trauką stiprina išskirtinis reljefas, architektūra ir milžiniški lankytojų srautai.

    Į penketuką taip pat patenka Balio sala Indonezijoje, kur „auksinės valandos“ vaizdai tapo itin paklausūs internete. Reitinge pažymima, kad atmosferinės sąlygos gali būti vidutinės, tačiau patirtį sustiprina skirtingi peizažai – nuo juodo vulkaninio smėlio paplūdimių iki džiunglių panoramų.

    Aukštai įvertinta ir Tenerifė Ispanijoje, ypač dėl skaidraus dangaus ir galimybės saulėlydį stebėti toliau nuo pakrantės kurortų, pakilus į Teidės kalno apylinkes. Tarp lyderių minima Amalfio pakrantė Italijoje, kur saulėlydžius išryškina skardžiai, citrinmedžių terasos ir Tirėnų jūra.

    Penketuką užbaigia Maldyvai, kur, kaip pažymima reitinge, socialinių tinklų įtaka ypač didelė. Nors pagal atmosferos kokybės rodiklius ši kryptis ne visur pirmauja, jos kultūrinis matomumas ir keliautojų susidomėjimas smarkiai kelia bendrą įvertinimą.

    Dusking populiarėjimas rodo platesnę kryptį kelionėse: vis daugiau žmonių ieško ne kuo daugiau objektų per dieną, o aiškių, lėtų ir įsimenančių momentų. Jei planuojate atostogas, verta pagalvoti, ar maršrute yra vieta vienam paprastam dalykui – vakarui, kai niekur nereikia skubėti.

  • Ne tik Venecija: 17 krypčių, kurias iki amžiaus pabaigos gali pakeisti kylantis jūros lygis

    Klimato kaita ir kylantis jūros lygis vis dažniau įvardijami kaip grėsmė ne tik pakrančių infrastruktūrai, bet ir turizmo ikonoms. Mokslininkai prognozuoja, kad iki šio amžiaus pabaigos dalis šiandien populiarių krypčių gali susidurti su nuolatiniu užliejimu, erozija ir dažnėjančiais ekstremaliais reiškiniais.

    Tarp dažniausiai minimų pavyzdžių – Venecija, tačiau rizikos žemėlapyje atsiduria ir salų valstybės, ir dideli miestai. Tokią kryptį rodo ir naujausios klimato projekcijos, siejančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas su ilgalaikiu vandenynų šilimu bei ledynų tirpsmu.

    Kas prognozuojama iki 2100 metų?

    Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) vertina, kad iki 2100 metų vidutinis pasaulinis jūros lygis gali pakilti keliasdešimt centimetrų, o kai kuriuose scenarijuose ir daugiau, priklausomai nuo emisijų trajektorijos. Net ir toks, iš pirmo žvilgsnio nedidelis, pokytis reiškia didesnę audrų bangų žalą, dažnesnius potvynius ir spartesnę pakrančių eroziją.

    Didmiesčiams tai dažnai virsta brangiais prisitaikymo sprendimais, o žemoms saloms – egzistenciniu klausimu. Dalis koralinių atolų ir labai žemų salų turi ribotas galimybes apsisaugoti, nes trūksta aukštesnių teritorijų, o gėlo vandens ištekliai sūdrėja dėl jūros vandens infiltracijos.

    17 krypčių, kurios laikomos pažeidžiamomis

    Ekspertų apžvalgose dažnai minimos Maldyvų salos, Tuvalu, Maršalo salos, Kiribatis ir kitos Ramiojo vandenyno bei Indijos vandenyno salų valstybės. Jų vidutinis aukštis virš jūros lygio nedidelis, todėl net spartėjantis pakrančių ardymas ir dažnesni potvyniai gali lemti gyvenviečių perkėlimą ar infrastruktūros praradimą.

    Rizika įvardijama ir Fidži, Samoa, Seišeliams, Palau bei Saliamono saloms, kur šalia vandens lygio kilimo svarbus veiksnys yra ciklonai, liūtys ir rifų nykimas. Koraliniai rifai veikia kaip natūralūs bangolaužiai, todėl jų būklei blogėjant krantas tampa mažiau apsaugotas.

    Į sąrašus patenka ir Venecija, kurios problemą sustiprina ne tik aukštas vanduo, bet ir miesto sėdimas bei intensyvus turizmas. Taip pat minimos teritorijos, kur potvynius didina geologija, pavyzdžiui, porėtas kalkakmenis, leidžiantis vandeniui skverbtis iš apačios, kaip kai kuriose Floridos vietose.

    Be salų ir miestų, dažnai aptariami ir dideli žemumų regionai, tokie kaip Bangladešas, kur potvynių riziką didina upių deltų specifika, audrų bangos ir sūraus vandens skverbimasis į dirvožemį. Europoje pažeidžiamumo pavyzdžiu neretai įvardijami Nyderlandai, kurių dalis teritorijos yra žemiau jūros lygio, todėl apsauga remiasi nuolatine inžinerine priežiūra ir investicijomis.

    Kodėl raginimas pamatyti dabar kelia diskusijų?

    Kartu su įspėjimais apie nykstančias vietas viešojoje erdvėje atsiranda ir vadinamasis paskutinės progos turizmas, kai žmonės skuba aplankyti vietas, kurios, tikėtina, ateityje pasikeis. Tačiau kelionių ekspertai pabrėžia, kad toks impulsas gali turėti priešingą efektą: didesni srautai didina emisijas, o vietovėms su ribotais ištekliais sukelia papildomą apkrovą.

    „Akivaizdžiausia problema yra emisijos: papildomi tolimi skrydžiai prisideda prie šiltėjimo ir jūros lygio kilimo, o turizmas apskritai palieka reikšmingą anglies pėdsaką“, – sakė kelionių platformos „The Gap Decaders“ įkūrėja Izzy Nicholls.

    Pasak jos, kai turistų skaičius staigiai išauga, poveikis pasimato greitai: gali trūkti vandens, perkraunamos nuotekų sistemos, nukenčia takai ir viešosios erdvės, o vietiniams mažėja gyvenimo kokybė. Dėl to vis dažniau kalbama apie atsakingesnį keliavimą, sezoniškumo mažinimą ir vietos bendruomenėms naudingus sprendimus.

    Specialistai primena, kad prognozės nereiškia, jog visos vietos neišvengiamai „dings“, tačiau jos signalizuoja apie didėjančią riziką ir būtinybę prisitaikyti. Keliautojams tai tampa proga rinktis mažesnio poveikio maršrutus, ilgiau pasilikti vienoje vietoje ir gerbti vietos ribojimus, ypač ten, kur jautriausia infrastruktūra ir gamtinės sistemos.