Tag: Maliarija

  • Didžiulis uodas su ilgomis kojomis namuose: ar tai maliarinis, kaip atskirti ir kada sunerimti?

    Į kambarį įskrendantis didelis „uodas“ su neįprastai ilgomis kojomis daugeliui sukelia nerimą: dažnas jį iškart palaiko maliariniu. Vis dėlto tokia išvaizda dažniau būdinga visai kitam vabzdžiui, o tikrieji maliariniai uodai paprastai nebūna nei didesni, nei įspūdingesni už įprastus.

    Dažniausiai žmonės painioja su uodu ilgakoju, dar vadinamu kraniniu uodu. Nors jis atrodo grėsmingai, žmogui paprastai nepavojingas: dauguma tokių vabzdžių nesikandžioja, o suaugę dažniau minta nektaru arba išvis beveik nesimaitina, jų gyvenimas trumpas.

    Maliarinius uodus žmonės vadina Anopheles genties uodais. Tokie uodai aptinkami ir Europoje, todėl jų gali būti ir Ukrainoje bei kitose regiono šalyse, tačiau vien jų buvimas nereiškia maliarijos grėsmės.

    Uodas maliariją perduoda tik tada, kai pats yra užsikrėtęs parazitu, o tam jam prieš tai reikia įkąsti sergančiam žmogui. Europos ligų kontrolės institucijos ne kartą pabrėžė, kad didžiausia rizika daugeliu atvejų susijusi su įvežtiniais maliarijos atvejais po kelionių į endemines šalis, o vietinis plitimas Europoje yra retas ir paprastai susijęs su išskirtinėmis aplinkybėmis.

    Vienas praktiškiausių požymių yra laikysena. Įprasti uodai, tūpdami ant sienos ar kito paviršiaus, dažniausiai laiko kūną beveik lygiagrečiai paviršiui, o Anopheles genties uodai neretai pakelia pilvelį ir laiko jį kampu.

    Svarbu ir tai, kad „milžiniškas“ ilgakojis dažniausiai atrodo gerokai didesnis už įprastą uodą, turi itin ilgas kojas ir nerangų skrydį. Tuo tarpu maliariniai uodai savo dydžiu paprastai pernelyg neišsiskiria, todėl vien „didelis uodas“ dar nėra maliarijos ženklas.

    Pagal patį įkandimą patikimai nustatyti uodo rūšies neįmanoma. Paraudimas, niežulys ar patinimas dažniau priklauso nuo individualios organizmo reakcijos, o ne nuo to, ar tai buvo Anopheles genties uodas.

    Jei įkandimas įvyko šalyje, kur maliarija paplitusi, arba jei neseniai grįžote iš tokių regionų, budrumas pagrįstas. Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad simptomai dažniausiai prasideda per kelias savaites po užsikrėtimo, tačiau kai kurios formos gali pasireikšti ir vėliau.

    Karščiavimas, šaltkrėtis, prakaitavimas, galvos skausmas ir silpnumas po kelionės į endemines teritorijas yra signalas neatidėlioti ir kreiptis į gydytoją, aiškiai paminint kelionių istoriją. Tokiais atvejais ankstyva diagnostika yra ypač svarbi, nes maliarija gali progresuoti greitai.

    Jeigu namuose radote uodą ilgakojį, dažniausiai pakanka jį švelniai sugauti ir išleisti į lauką. O ilgalaikė apsauga nuo tikrų uodų įkandimų išlieka ta pati: tinkleliai languose, repelentai ir stovinčio vandens šalinimas šalia namų, kur uodai veisiasi.

  • Renesanso mįslė pagaliau įminta: kas iš tiesų pražudė Toskanos valdovą ir jo žmoną?

    Renesanso mįslė pagaliau įminta: kas iš tiesų pražudė Toskanos valdovą ir jo žmoną?

    Daugiau nei keturis šimtmečius Europos istorikus ir kriminalistikos mėgėjus persekiojo klausimas, kas nutiko Toskanos didžiajam kunigaikščiui Pranciškui I Medičiui. 1587 metais valdovas mirė staiga, o vos po dienos mirė ir jo žmona Bianca Kapelo, todėl netruko įsižiebti kalbos apie sąmoningą nunuodijimą.

    Įtarimų šešėlis ypač krito ant valdovo brolio Ferdinando Mediči, tuo metu buvusio kardinolo, vėliau tapusio Toskanos valdovu. Politinis motyvas atrodė akivaizdus: po netikėtos Pranciškaus mirties valdžia pereitų artimiausiam įpėdiniui, o staigus dviejų žmonių mirčių sutapimas daugeliui skambėjo kaip kruopščiai surežisuotas planas.

    Naujausi genetikos tyrimai pateikė kur kas žemiškesnį, bet moksliškai tvirtesnį paaiškinimą. Mokslininkai, ištyrę iš Pranciškaus palaikų išgautą genetinę medžiagą, aptiko Plasmodium genties parazitų DNR, o tai yra stipriausias iki šiol įrodymas, kad mirties priežastis buvo maliarija, o ne nuodai.

    Toks rezultatas dera ir su amžininkų aprašymais apie staigią aukštą temperatūrą bei kitus simptomus, būdingus maliarijai. Istoriniai šaltiniai mini, kad prieš mirtį pora buvo apsistojusi vietovėje, kur aplink buvo pelkėtų teritorijų, o tokiose vietose uodai, platinantys maliariją, renesanso laikais buvo itin paplitę.

    Tyrėjai nagrinėjo ir kitus Medičių giminės palaikus: panašių parazitų DNR rasta ir Pranciškaus jaunesniojo brolio kaulų mėginiuose, o tai leido daryti prielaidą, kad maliarija galėjo turėti didesnę įtaką giminės istorijai, nei buvo manyta. Tokie duomenys mažina nunuodijimo versijos tikimybę ir rodo, kad anuometinės epideminės ligos galėjo „perrašyti“ net aukščiausios valdžios grandies likimus.

    Mokslininkų teigimu, senovinės DNR analizė yra sudėtinga, nes genetinė medžiaga per šimtmečius stipriai suyra ir lengvai užsiteršia šiuolaikiniais pėdsakais. Vis dėlto pažangūs metodai leidžia vis dažniau patikrinti istorines versijas ne vien pagal kronikas, bet ir pagal biologinius įrodymus, taip atskiriant legendas nuo tikrovės.

    Tyrime taip pat identifikuotas anksčiau nežinotas Plasmodium falciparum atmainos genetinis pėdsakas, susijęs su pavojingiausia maliarijos forma. Tokie radiniai svarbūs ne tik istorijai: jie padeda geriau suprasti, kaip maliarija plito Europoje, kaip keitėsi sukėlėjas ir kokie veiksniai lėmė ligos evoliuciją per šimtmečius.

    Nors Italijoje maliarija buvo iš esmės suvaldyta XX amžiaus septintajame dešimtmetyje, pasaulyje ši liga iki šiol išlieka rimta visuomenės sveikatos problema. Šiuolaikiniai tyrimai, atskleidžiantys senųjų infekcijų pėdsakus, gali prisidėti prie platesnio supratimo, kaip ligos prisitaiko ir kokios priemonės ilgainiui padeda jas suvaldyti.