Tag: Malta

  • Kalėdos svetur vis dažnesnis pasirinkimas: lenkai vis dažniau renkasi Maltą, Ispaniją ir Italiją

    Kalėdos po palmėmis ir su saule vietoje sniego lenkams tampa vis patrauklesne alternatyva tradiciniam šventimui namuose. Internetinės kelionių agentūros „eSky.pl“ duomenimis, per savaitę, apimančią Kūčias, skrydžio ir viešbučio paketų užsakymų skaičius per metus šoktelėjo 111 proc.

    Toks augimas rodo, kad šventinės kelionės pamažu nustoja būti nišinis pasirinkimas – vis daugiau žmonių jas įtraukia į savo atostogų planus. Keliautojai šį laiką sieja ne tik su poilsiu šiltesniame klimate, bet ir su galimybe pakeisti aplinką bei išvengti prieššventinio skubėjimo.

    „eSky.pl“ atstovė Katarzyna Hauton pabrėžia, kad kelionė per šventes daugeliui reiškia daugiau nei kelias laisvas dienas prie jūros. Anot jos, tai proga patirti Kalėdas kitoje kultūroje, paragauti vietinių patiekalų ir kokybiškai praleisti laiką su artimaisiais be kasdienių rūpesčių.

    Keliaujančių per Kalėdas įpročiai keičiasi ir dėl praktinių priežasčių: dalis žmonių planuoja ilgesnį poilsį, o kartu auga ir lūkesčiai nakvynei bei paslaugoms. Tai leidžia spręsti, kad šventinės kelionės vis dažniau tampa ne spontanišku pabėgimu, o apgalvotu atostogų formatu.

    Populiariausios kryptys: Malta, Ispanija, Italija

    Ryškiausiai per Kalėdas išsiskiria Malta – šiai krypčiai fiksuojamas net trigubas keliautojų augimas, palyginti su praėjusiais metais. Ji tapo dažniausiu pasirinkimu šventiniam laikotarpiui.

    Tarp lyderių – ir Ispanija, kur skrydžio ir viešbučio paketų užsakymų skaičius augo maždaug 50 proc., bei Italija, kur augimas siekė 60 proc. Susidomėjimas Pietų Europa signalizuoja, kad daliai keliautojų svarbiausia ne vien šiluma, bet ir galimybė derinti poilsį su pažintinėmis veiklomis.

    Augantį dėmesį pritraukia ir Marokas – kaip ir Malta, ši kryptis fiksuoja trigubą keliautojų skaičiaus šuolį. Šalį viliojančia daro švelnesnė temperatūra ir ryškus kultūrinis savitumas.

    Egiptas kyla dėl didesnio pasiekiamumo

    Pastebimai didėja ir Egipto populiarumas. Tai siejama su gerėjančiu šios krypties pasiekiamumu, įskaitant tiesioginius skrydžius, kuriuos vykdo pigių skrydžių bendrovės.

    Lengvesnis susisiekimas reiškia, kad poilsis prie Raudonosios jūros vis dažniau tampa realia galimybe ir tiems, kurie kelionę planuoja būtent Kalėdų laikotarpiui.

    Ilgesnės kelionės ir aukštesni lūkesčiai viešbučiams

    Duomenys rodo, kad daugėja klientų, kurie šventinei kelionei renkasi bent savaitės trukmės išvyką. Tai leidžia manyti, jog Kalėdos daliai keliautojų tampa platesnio žiemos poilsio dalimi, o ne vien trumpu atsitraukimu kelioms dienoms.

    Keičiasi ir apgyvendinimo pasirinkimai: daugiau nei pusė užsakančiųjų renkasi ne žemesnės nei 4 žvaigždučių kategorijos viešbučius. Tai rodo augantį komforto poreikį net ir šventiniu laikotarpiu.

    Kalbant apie maitinimą, beveik pusė keliautojų renkasi pusryčius, tačiau didėja ir „viskas įskaičiuota“ paklausą – šį variantą renkasi jau daugiau nei 20 proc. „eSky“ klientų.

    Kelionių agentūra pateikia ir orientacines kainas: savaitės paketas Skrydis+Viešbutis Maroke su pusryčiais gali kainuoti nuo 909 Lenkijos zlotų žmogui, Maltoje – nuo 1 129 zlotų. Savaitės atostogos Egipte su „viskas įskaičiuota“ (įskaitant skrydį, apgyvendinimą, pervežimą iš oro uosto ir rezidento priežiūrą) prasideda nuo 2 409 zlotų žmogui.

  • 6 mažai žinomos Britanijos kolonijos ir teritorijos: nuo Maltos iki Jonijos salų

    Britų imperija kadaise buvo didžiausia istorijoje – jos valdos driekėsi per visus žemynus. Tačiau greta plačiai žinomų kolonijų egzistavo ir mažiau girdėtos teritorijos, kurių istorijos neretai stebina posūkiais.

    Šiame pasakojime – šešios buvusios arba su Britanija siejamos kolonijos ir teritorijos, apie kurias dažnas prisimena retai: Malta, Britų Hondūras (dabartinis Belizas), Gibraltaras, Kalėdų sala, Britų Gviana (dabartinė Gajana) ir Jonijos salos.

    Kai kurios jų buvo strategiškai svarbios jūrų keliams ir karinėms bazėms, kitos – vertinamos dėl gamtos išteklių ar ekonominės naudos. Dalis teritorijų keliavo iš rankų į rankas, buvo puolamos, blokuojamos ar tapo ilgų politinių ginčų objektu.

    Nors šios vietos yra skirtinguose pasaulio regionuose, jų istorijose kartojasi keli motyvai: imperijų konkurencija, vietos gyventojų siekis apsispręsti ir ekonomikos pokyčiai po vergovės panaikinimo ar pasikeitusios pasaulinės tvarkos.

    Malta: nuo karinio mazgo iki nepriklausomybės

    Viduržemio jūroje esanti Malta per šimtmečius priklausė įvairioms valstybėms ir valdžioms, o XIX amžiuje tapo Britanijos kolonija. Geografinė padėtis pavertė ją patogia baze britų laivynui regione.

    Atidarius Sueco kanalą, Maltos reikšmė dar išaugo – ji tapo svarbia atrama imperijos veiksmams Viduržemio jūroje. Pirmojo pasaulinio karo metu sala veikė ir kaip sužeistų sąjungininkų gydymo centras.

    Antrojo pasaulinio karo metais Malta patyrė itin intensyvius bombardavimus – Italija ir Vokietija vykdė oro puolimą, o sala tapo viena labiausiai bombarduotų vietų pagal gyventojų skaičių.

    Po karo, silpstant Britanijos imperijai, Malta taip pat siekė savarankiškumo ir 1964 metų rugsėjo 21 dieną tapo nepriklausoma.

    Britų Hondūras (Belizas): mediena, vergovė ir kelias į valstybę

    Dabartinis Belizas, anksčiau vadintas Britų Hondūru, ilgą laiką buvo ginčijama teritorija: ją formaliai buvo pareiškusi Ispanija, tačiau reali kontrolė buvo menka. XVII amžiuje čia ėmė kurtis britų naujakuriai, o vietovė daugiausia buvo naudojama medienos ruošai.

    1798 metais mūšyje prie Šv. Jurgio Kyso britų naujakuriai sustabdė bandymus įtvirtinti tiesioginę ispanų kontrolę. Vis dėlto oficialia Britanijos kolonija teritorija tapo tik 1862 metais.

    Kolonijos ekonomika rėmėsi žaliavų eksportu, ypač mediena, ir buvo glaudžiai susijusi su pavergtų afrikiečių darbu. 1834 metais Britanijai panaikinus vergovę, darbo sistema kolonijoje turėjo persitvarkyti.

    XX amžiuje stiprėjant nacionaliniams judėjimams, 1964 metais Britų Hondūras tapo savivaldus, 1973 metais pervadintas į Belizą, o 1981 metais paskelbė visišką nepriklausomybę. Dabartinė sostinė Belmopanas buvo įkurta 1970 metais, reaguojant į 1961 metais uragano nuniokotos ankstesnės sostinės problemas.

    Gibraltaras: „Uola“, referendumai ir ilgas ginčas su Ispanija

    Gibraltaras – nedidelis pusiasalis pietų Ispanijoje, šalia sąsiaurio, jungiančio Atlantą ir Viduržemio jūrą. Dėl tokios vietos jis tapo strategiškai svarbus, o per istoriją ne kartą keitė šeimininkus.

    Britanija Gibraltarą užėmė 1704 metais per Ispanijos įpėdinystės karą, o 1713 metais Utrechto sutartimi Ispanija teritoriją perleido Britanijai. Nuo tada Gibraltaras britams tapo svarbia jūrų baze.

    Ispanija įvairiais laikotarpiais bandė susigrąžinti Gibraltarą: teritorija buvo apgulta ne kartą, o ilgiausias spaudimo laikotarpis XX amžiuje virto pasienio blokada, trukusia nuo 1969 iki 1985 metų.

    1967 metais Gibraltare surengtame referendume gyventojai didžiule persvara pasirinko likti su Britanija. 2002 metais vyko dar vienas referendumas dėl siūlymo dalintis suverenitetu su Ispanija – ir jis taip pat buvo ryžtingai atmestas.

    Kalėdų sala: fosfatai, karas ir perėjimas Australijai

    Kalėdų salą Indijos vandenyne 1643 metais pastebėjo Britų Rytų Indijos kompanijos kapitonas Williamas Mynorsas, tačiau sala ilgai liko negyvenama. Situacija pasikeitė XIX amžiaus pabaigoje, kai buvo nustatyti fosfatų telkiniai.

    1888 metais britai salą aneksavo, o netrukus prasidėjo fosfatų gavyba. Darbui buvo atgabenti samdomi darbininkai, pirmiausia iš Kinijos, vėliau – ir iš kitų regionų, įskaitant Malaiziją.

    Antrojo pasaulinio karo metu, Japonijai plečiant kontrolę regione, saloje kilo sukilimas: dalis Indijos karių nužudė britų karininkus. Vėliau Japonijai užėmus salą, sukilėliai, kaip ir kiti, buvo verčiami dirbti.

    Po karo sala iš Singapūro kolonijos administravimo buvo perduota Australijai – tai įvyko 1958 metais. Šiandien Kalėdų sala žinoma ir dėl nacionalinio parko bei raudonųjų krabų migracijos.

    Britų Gviana (Gajana): cukrus, įvairovė ir nepriklausomybė Šaltojo karo fone

    Šiaurės Pietų Amerikoje esanti Gajana susiformavo iš teritorijų, kurios ilgą laiką buvo olandų valdomos, o vėliau perėjo Britanijai. 1831 metais britai sujungė savo valdas regione į Britų Gvianą – modernios Gajanos pirmtakę.

    Ekonomikos pagrindas buvo cukraus plantacijos, kuriose iš pradžių dirbo pavergti afrikiečiai. Panaikinus vergovę, plantacijose imta remtis samdomu darbu, daug darbuotojų atvykdavo iš Indijos, taip pat iš kitų regionų.

    XX amžiaus viduryje kolonijoje stiprėjo nepriklausomybės siekiai, tačiau įvairiatautė visuomenė ir politinė įtampa apsunkino procesą. Britanija ir JAV nerimavo dėl galimo komunistų įtakos išaugimo, todėl nepriklausomybė buvo atidėta.

    Galiausiai Britanija pasitraukė 1966 metų gegužės 26 dieną, o Gajana tapo nepriklausoma. Vėlesniais dešimtmečiais šalis ilgai išliko priklausoma nuo tradicinių ūkio šakų, o 2015 metais regione aptikti reikšmingi naftos telkiniai, o gavyba pradėta 2019 metais.

    Jonijos salos: britų protektoratas ir perdavimas Graikijai

    Jonijos salos driekiasi į vakarus nuo Graikijos, netoli Italijos. Per amžius jos priklausė skirtingoms valstybėms, o ilgą laiką buvo Venecijos Respublikos įtakoje, kas padėjo daliai salų išvengti Osmanų valdžios likimo, ištikusio žemyninei Graikijai.

    Napoleonui suardžius Venecijos Respubliką, salos atiteko Prancūzijai, vėliau jas užėmė Rusijos ir Osmanų pajėgos, sukūrusios Septinsulinę respubliką. 1807 metais prancūzai sugrįžo, tačiau netrukus britai pradėjo salų užėmimą.

    1815 metais, po Vienos kongreso, Britanija perėmė kontrolę ir įsteigė Jonijos salų Jungtines Valstijas – formaliai savarankišką darinį su konstitucija ir parlamentu, bet realiai pavaldų britų aukštajam komisarui.

    Graikijai 1830 metais iškovojus nepriklausomybę, salose augo noras susivienyti su „motinine“ valstybe. Po dešimtmečių įtampos Britanija sutiko su taikiu perdavimu, ir 1864 metais Jonijos salos buvo prijungtos prie Graikijos.

  • Wiktor Sas prieš „Euroviziją Junior“ išsiuntė žinutę varžovams: repeticijos parodė, kad pasiruošę

    „Eurovizijos Junior“ 2026 finalas vyks artimiausią šeštadienį, spalio 24 dieną. Lenkijai konkurse atstovaus „The Voice Kids“ nugalėtojas Wiktor Sas, jau spėjęs išbandyti Maltos sceną repeticijose ir prieš tiesioginį eterį papasakojęs, kas šiuo metu svarbiausia komandai.

    Atlikėjas po techninių ir generalinių repeticijų tikino, kad esminiai pasirodymo elementai suderinti, o didžiausias dėmesys skiriamas detalėms. Pasak jo, scenoje svarbu ne tik vokalas, bet ir judesys, kamerų darbas bei tiksliai suvaldytos emocijos, kurios jauniesiems atlikėjams dažnai tampa iššūkiu.

    „Žinome, kad viską esame išmokę ir išbandę repeticijose. Dabar telieka išlaikyti ramybę ir padaryti savo darbą scenoje“, – sakė Wiktor Sas.

    „Eurovizija Junior“ nuo suaugusiųjų konkurso skiriasi tuo, kad joje dalyvauja 9–14 metų atlikėjai, o pasirodymų paruošimas dažnai primena intensyvų televizijos projektą. Organizatoriai kelia aukštus techninius reikalavimus, todėl delegacijos įprastai daug laiko skiria šviesoms, garsui, kamerų scenarijams ir scenografijai.

    Pastaraisiais metais konkurse ryškėja tendencija rinktis dinamiškus, aiškiai televizijai pritaikytus pasirodymus, kuriuose svarbi ne tik daina, bet ir vizualinis pasakojimas. Prie to prisideda ir socialinių tinklų įtaka: komandos iš anksto planuoja, kaip daina ir pasirodymo fragmentai skambės trumpuose klipuose, kurie gali padėti greičiau pasiekti auditoriją.

    Finalo vakarą nugalėtoją lems nacionalinių komisijų ir žiūrovų balsai, o jauniesiems atlikėjams tai dažnai tampa karjeros tramplinu. Wiktor Sas komanda tikisi, kad repeticijose pasiektas stabilumas padės išlaikyti pasitikėjimą ir tiesioginio eterio metu, kai kiekviena sekundė scenoje būna itin reikšminga.

  • Wiktor Sas „Eurowizijoje Junior 2026“: paaiškėjo, kurią minutę pasirodys Lenkijos atstovas

    Jaunimo dainų konkursas „Eurowizija Junior 2026“ šiemet sutrauks 16 šalių atstovus, o tarp labiausiai aptarinėjamų vardų minimas ir Lenkijai atstovausiantis Wiktor Sas. Organizatoriai jau patvirtino finalo datą ir vietą, o gerbėjai labiausiai laukia pasirodymų eilės bei transliacijos pradžios laiko.

    Finalas vyks 2026 metų spalio 24 dieną Maltoje, Ta’ Qali esančiame Malta Fairs & Conventions Centre. Skelbiama, kad šį kartą transliacija startuos vėliau nei įprasta, todėl pasikeitė ir daugelio šalių pasirodymų laikas vakaro programoje.

    Finalas Maltoje ir vėlesnė transliacija

    Nors ankstesnį konkursą laimėjo Prancūzijos atstovė, renginio organizavimas šaliai esą nebuvo perduotas dėl finansinių priežasčių. Dėl to šeimininkę teko parinkti iš naujo, o sprendimas galiausiai krito Maltai.

    Organizatoriai nurodo, kad 2026 metais „Eurowizijos Junior“ finalo transliacija prasidės 21.00 valandą Lenkijos laiku. Tai reikšmingas pokytis žiūrovams regione, nes vėlyvesnė pradžia automatiškai perkelia ir dalyvių pasirodymus į vėlesnį vakarą.

    Pasirodymų eilė ir dalyvių skaičius

    Šių metų konkurse varžysis 16 šalių, o tai reiškia santykinai kompaktišką finalą, kuriame kiekvienas numeris turi didesnę įtaką bendram tempui. Taip pat pranešama, kad, lyginant su 2025 metų sudėtimi, šiemet sąraše nebėra kai kurių anksčiau dalyvavusių valstybių delegacijų.

    Pagal paskelbtą pasirodymų tvarką Wiktor Sas į sceną žengs septintu numeriu. Tokia vieta dažnai laikoma patogia, nes pasirodymas vyksta dar iki programos vidurio, kai auditorijos dėmesys paprastai išlieka stabilus.

    Kada pasirodys Wiktor Sas?

    Skelbiama, kad Wiktor Sas atliks dainą „Gravity“. Lenkijos žiniasklaidoje akcentuojama, jog atstovas į konkursą pateko pagal atnaujintas nacionalinio atrankos mechanizmo taisykles, siejamas su „The Voice Kids“ laimėtojo principu.

    Neoficialiai nurodoma, kad Lenkijos atstovas scenoje turėtų pasirodyti apie 21.37 valandą Lenkijos laiku. Gerbėjų diskusijose pabrėžiama, kad pasirinkta minutė daliai auditorijos gali turėti ir simbolinę reikšmę.

  • Naujas mokesčių reitingas pribloškė: Malta ir Kipras kyla, Vokietija – absoliuti dugne

    Naujas mokesčių reitingas pribloškė: Malta ir Kipras kyla, Vokietija – absoliuti dugne

    Nauja tarptautinė analizė parodė, kurios valstybės palankiausios žmonėms, persikeliantiems gyventi į užsienį ir siekiantiems teisėtai optimizuoti mokesčius. Tyrime vertintos 48 jurisdikcijos, o Europoje į pasaulio dešimtuką pateko tik Malta ir Kipras.

    Reitingą sudarė Global Citizen Solutions, vertinęs 11 rodiklių, sugrupuotų į tris sritis: mokesčių naštą, mokesčių sistemos struktūrą ir investicinę migraciją, tai yra galimybes gauti leidimą gyventi ar pilietybę. Kuo bendras balas didesnis, tuo sistema laikoma palankesnė tarptautiniu mastu judriems gyventojams.

    Malta ir Kipras kyla ne dėl tarifų

    Ataskaita pabrėžia, kad Maltos ir Kipro sėkmė susijusi ne su mažiausiais pajamų mokesčio tarifais, o su preferenciniais režimais atvykstantiems. Ypač svarbu tai, kaip apmokestinamos užsienyje uždirbtos pajamos: kai kuriais atvejais jos apmokestinamos švelniau arba tik tada, kai pervedamos į šalį.

    Pagal tyrimo balus Malta ir Kipras surinko po 82 iš 100 vertinant mokesčių naštą ir po 63 vertinant mokesčių struktūrą. Investicinės migracijos dalyje Malta gavo 83, o Kipras 78, tad bendrame reitinge Malta buvo šešta, o Kipras dešimtas.

    Tarp geriausiai Europoje įvertintų jurisdikcijų taip pat minimi Monakas, Sakartvelas ir Bulgarija. Vis dėlto pažymima, kad po lyderių daugumos Europos šalių balai krenta žemiau 60, o pasauliniame sąraše jos nusileidžia už pirmojo dvidešimtuko ribos.

    Vokietija – paskutinė iš 48

    Didžiausia intriga – Vokietijos rezultatas: ji liko paskutinė tarp visų 48 vertintų jurisdikcijų. Silpniausia vieta – mokesčių sistemos struktūra, kur šalis gavo vos 17 iš 100, nes vertinama, kaip apmokestinamos užsienio pajamos ir kokios taikomos taisyklės išvykstantiems.

    Ataskaitoje akcentuojama, kad Vokietijos rezultatą blogina rezidentų viso pasaulio pajamų apmokestinimas, paveldėjimo apmokestinimas ir vadinamasis išvykimo mokestis. Prie reitingo apačios Europoje taip pat atsidūrė Danija, Ispanija, Prancūzija ir Norvegija.

    Įdomu tai, kad pagal vien mokesčių naštos rodiklį Vokietija neatrodo tokia bloga ir surenka 40 balų, tačiau bendrą vietą numuša struktūriniai aspektai. Tai reiškia, kad vien nominalūs tarifai ar bendras mokestinis krūvis nepaaiškina, kodėl vienos šalys patrauklesnės relokuojantiems gyventojams nei kitos.

    Maži mokesčiai dar nereiškia geresnio gyvenimo

    Tyrime pabrėžiama dar viena svarbi tendencija: geras mokesčių optimizavimo rezultatas nebūtinai sutampa su aukšta gyvenimo kokybe. Palyginus su Global Passport Index 2026 gyvenimo kokybės vertinimais, dalis šalių, kurios pirmauja pagal socialinius rodiklius, mokesčių reitinge atsiduria žemai.

    Kaip išimtys įvardijamos septynios valstybės, kurios patenka į aukštesnę pusę pagal mokesčių palankumą ir kartu į gyvenimo kokybės penkiasdešimtuką: Malta, Kipras, Portugalija, Šveicarija, Urugvajus, Kosta Rika ir Mauricijus. Ataskaitos logika paprasta: šios šalys dažniau vilioja ne nuliniais tarifais, o aiškiomis taisyklėmis užsienio pajamoms ir specialiais režimais, leidžiančiais finansuoti viešąsias paslaugas.

    Pasauliniame reitinge pirmą vietą užėmė Jungtiniai Arabų Emyratai, po jų rikiuojasi Antigva ir Barbuda, Paragvajus, Honkongas ir Bahamos. Sąrašo apačioje, be Vokietijos ir Danijos, taip pat atsidūrė Jungtinės Amerikos Valstijos ir Japonija.

  • Maltos paslaptis pribloškė mokslininkus: žmonės čia atsirado prieš 8 500 metų ir perplaukė jūrą

    Maltos paslaptis pribloškė mokslininkus: žmonės čia atsirado prieš 8 500 metų ir perplaukė jūrą

    Nauji archeologų duomenys rodo, kad žmonės Maltoje galėjo pasirodyti maždaug prieš 8 500 metų, tūkstančiu metų anksčiau nei saloje įsitvirtino pirmosios žemdirbių bendruomenės. Toks datavimas keičia ilgai vyravusį požiūrį, kad didesnės jūrinės kelionės Viduržemio jūroje prasidėjo tik su vėlesniais, technologiškai labiau pažengusiais ūkininkais.

    Didžiausia mįslė yra pati kelionė: nuo Sicilijos iki Maltos šiandien yra apie 85 kilometrus, o tikėtinas maršrutas galėjo pareikalauti ir maždaug 100 kilometrų atviro vandens atkarpos. Tai reiškia, kad mezolito laikų keliautojai ne „užklydo“ atsitiktinai, o sąmoningai išplaukė į jūrą, įvertinę riziką ir kryptį.

    Įrodymai šiaurės Maltoje

    Lūžiu tapo Latnijos vietovėje šiaurinėje salos dalyje aptikti radiniai. Kasinėjimuose surinkta akmeninių įrankių, židinių pėdsakų, pelenų, taip pat gausios gyvūnų liekanos, leidžiančios spręsti apie medžioklę ir maisto ruošimą vietoje.

    Tarp kaulų rasta elnių, vėžlių ir paukščių liekanų, taip pat jūrinių organizmų pėdsakų. Dalis kaulų turi apdorojimo ir deginimo žymių, rodančių, kad žmonės ne tik rinko maistą, bet ir sistemingai jį dorodavo bei gamindavo.

    Vietovės amžių pagrindė radiokarbono tyrimai: ištirtos 32 medžio anglies ir kitos organinės medžiagos mėginių serijos. Rezultatai leidžia teigti, kad žmonių veikla galėjo trukti iki maždaug prieš 7 500 metų, kai Maltoje pasirodė pirmieji žemdirbiai.

    Kaip jie įveikė atvirą jūrą?

    Mokslininkai pabrėžia, kad nėra ženklų, jog mezolito laikų keliautojai turėjo burėmis aprūpintas valtis. Tikėtinas scenarijus yra paprasti luotai ar išskobti medžių kamienai, kuriems atviroje jūroje reikėjo ne tik tvirtos konstrukcijos, bet ir praktinių žinių apie vėjus, sroves bei maršrutą.

    Jei plaukimo greitis siekė apie 4 kilometrus per valandą, kelionė galėjo trukti daug valandų, dalį laiko praleidžiant tamsoje. Tokiu atveju orientacijai galėjo būti pasitelkiamos žvaigždės, vėjo kryptis, srovės ir kiti natūralūs ženklai, o pati kelionė reikalavo planavimo ir pasirengimo.

    Kodėl jie rizikavo?

    Viena tikėtinų priežasčių yra maisto ištekliai: sala galėjo pasiūlyti tiek sausumos medžioklės galimybių, tiek jūrinių išteklių, tokių kaip žuvys, moliuskai ar kiti pakrančių gyvūnai. Tokia įvairesnė mityba galėjo būti svarbi mezolito bendruomenėms, ypač jei žemyninėje aplinkoje ištekliai svyravo.

    Kita vertus, mokslininkai atkreipia dėmesį, kad Malta yra palyginti nedidelė, todėl ilgalaikis izoliuotos medžiotojų ir rinkėjų populiacijos išlikimas būtų sudėtingas. Jei žmonės saloje iš tiesų gyveno šimtmečius, labiau tikėtina, kad kontaktai su Sicilija ir kitomis pakrantėmis buvo reguliarūs, o jūros kirtimai tapo ne vienkartiniu žygiu, bet veikiančiu ryšių tinklu.

    Šie duomenys prisideda prie platesnės tendencijos archeologijoje, kai vis dažniau fiksuojama, kad priešžemdirbinės bendruomenės buvo gerokai mobilesnės ir išradingesnės, nei manyta anksčiau. Malta šiuo atveju tampa vienu ryškiausių pavyzdžių, kad atvira jūra ne visada buvo neįveikiama riba net labai ankstyvais laikotarpiais.

  • Etnos pelenai paralyžiavo Siciliją: uždarytas Katanijos oro uostas, debesis pasiekė Libiją

    Etnos pelenai paralyžiavo Siciliją: uždarytas Katanijos oro uostas, debesis pasiekė Libiją

    Sicilijoje tęsiasi Etnos ugnikalnio išsiveržimas, kuris jau šeštą dieną iš eilės trikdo susisiekimą oro keliais. Vasaros sezono įkarštyje Katanijos Fontanarosos oro uostas buvo priverstas laikinai stabdyti skrydžius dėl pelenų debesies ir prasto matomumo.

    Trečiadienį oro uoste buvo sustabdyti visi atvykimai ir išvykimai iki vakaro, o dalis reisų atšaukta. Skrydžių stebėjimo duomenys rodė, kad vien tą dieną neįvyko apie 55 išvykstantys skrydžiai, o per visą sutrikimų laikotarpį atšauktų reisų skaičius išaugo kelis šimtus.

    Kiti skrydžiai buvo perplanuoti arba nukreipti į aplinkinius oro uostus, ypač Palerme, Trapanį ir Komicą. Pastarajame skrydžiai taip pat buvo trumpam sustabdyti dėl ant kilimo ir tūpimo tako nusėdusių pelenų, tačiau vėliau veikla atnaujinta.

    Debesis pasiekė Maltą ir Libiją

    Etnos poveikis šį kartą peržengė Italijos ribas: pelenų debesys privertė kai kuriuos į Maltą skrendančius ar iš jos kylančius lėktuvus keisti maršrutus. Vulkaninių pelenų judėjimą regione stebi specializuoti aviacijos perspėjimo centrai, kurie reguliariai skelbia biuletenius apie pelenų koncentraciją ir kryptį.

    Pagal tokius pranešimus didžiausia pelenų koncentracija išliko virš Sicilijos, o mažesni kiekiai fiksuoti į pietus ir pietvakarius, iki rytinės Maltos dalies ir šiaurinės Libijos. Aviacijoje tokie debesys vertinami itin rimtai, nes smulkios pelenų dalelės gali patekti į variklių sistemas ir kelti skrydžių saugos riziką.

    Dėl apribojimų Maltoje nukentėjo ir dalis vietinių renginių: kai kurie organizatoriai atidėjo fejerverkus, nes jų leidimo vietos yra netoli lėktuvų artėjimo trajektorijų. Sprendimai priimti pasikonsultavus su atsakingomis tarnybomis, kol oro uostuose galioja veiklos ribojimai.

    Politinis ginčas dėl oro uosto vietos

    Pasikartojantys Katanijos oro uosto uždarymai vėl įžiebė diskusiją, ar pagrindinis Sicilijos oro transporto mazgas neturėtų būti mažiau pažeidžiamoje vietoje. Civilinės saugos ir jūrų politikos ministras Nello Musumeci teigė, kad problema seniai žinoma, tačiau sprendimai buvo atidėliojami.

    „Pastarųjų dienų įvykiai parodė tik viena: ne ugnikalnis yra ne ten, o oro uostas“, – sakė Nello Musumeci.

    Ministro teigimu, dar ankstesniais dešimtmečiais buvo svarstytos idėjos perkelti infrastruktūrą į saugesnę vietą ir sukurti didesnį oro uostą lygumoje tarp Katanijos ir Enos. Vis dėlto tokie planai nesulaukė politinio ir operatorių palaikymo, o dabartinė situacija vėl kelia klausimą, kiek Sicilija pasirengusi vis dažnėjantiems sutrikimams.

    Ką turėtų žinoti keleiviai

    Oro bendrovės ir oro uostai tokiais atvejais dažniausiai ragina keleivius prieš vykstant į oro uostą pasitikrinti skrydžio būseną, nes atšaukimai ir nukreipimai gali keistis per kelias valandas. Jei skrydis atšaukiamas, keleiviams gali būti siūlomas alternatyvus maršrutas ar skrydis iš kito oro uosto, priklausomai nuo bendrovės sprendimų ir vietų.

    Etnos išsiveržimai Sicilijoje nėra retenybė, tačiau pelenų sklaida priklauso nuo vėjų, todėl poveikis aviacijai kinta nuo lokalių trikdžių iki regioninio masto apribojimų. Tarnybos toliau stebi situaciją, o skrydžių tvarkaraščiai artimiausiomis dienomis gali išlikti nepastovūs.

  • Nekilnojamojo turto mokesčių žemėlapis Europoje: kur mokėsite daugiausia, o kur beveik nieko

    Nekilnojamojo turto mokesčių žemėlapis Europoje: kur mokėsite daugiausia, o kur beveik nieko

    Keturi mokesčiai, lydintys būstą

    Įsigijus būstą Europoje mokesčiai dažniausiai nesibaigia ties pirkimo sandoriu. Daugelyje šalių taikomi keli skirtingi mokesčiai, kurie gali atsirasti perkant, valdant, nuomojant ir parduodant turtą.

    Praktikoje svarbiausi keturi: įsigijimo arba perleidimo mokestis, metinis nekilnojamojo turto mokestis, nuomos pajamų mokestis ir kapitalo prieaugio mokestis pardavus su pelnu. Galutinė našta smarkiai skiriasi priklausomai nuo šalies ir net savivaldybės.

    Nuomos pajamos: kur valstybė pasiima daugiausia

    Perkant būstą nuomai didžiausią įtaką grąžai paprastai daro nuomos pajamų apmokestinimas. Pagal Global Property Guide modeliuotus scenarijus skirtingose šalyse mokesčių „žirklės“ itin plačios.

    Esant 1 500 eurų mėnesio nuomai, griežčiausiai apmokestinama Danijoje, kur nuo pirmo euro taikomas apie 42,11 proc. tarifas. Toliau rikiuojasi Nyderlandai su 36 proc. ir Suomija su 30 proc., o Kipre pradinis tarifas nurodomas kaip nulinis.

    Didėjant nuomos pajamoms, lyderiai gali keistis: prie 12 000 eurų per mėnesį Belgijoje modeliuojamas apie 47,27 proc. tarifas, Danijoje apie 43,22 proc., o Vokietijoje ir Graikijoje apie 41 proc. Kai kuriose šalyse tarifai išlieka fiksuoti, pavyzdžiui, Italijoje apie 21 proc., Portugalijoje apie 28 proc. ir Nyderlanduose 36 proc.

    „Perkant būstą nuomai, svarbiausia ne vien kaina, o kiek nuomos pajamų realiai lieka po mokesčių“, – pabrėžiama Global Property Guide metodikoje, vertinančioje nerezidentų apmokestinimą.

    Pirkimas ir metiniai mokesčiai: didžiausi kontrastai

    Įsigijimo mokesčiai kai kuriose rinkose gali tapti reikšminga pradinio biudžeto dalimi. Belgijoje pirkėjams gali tekti mokėti iki 12,5 proc. nuo sandorio vertės, o Jungtinėje Karalystėje aukščiausias lygis siekia apie 12 proc., Nyderlanduose apie 10,4 proc., Liuksemburge apie 10 proc.

    Tai reiškia, kad perkant 500 000 eurų vertės būstą, vien įsigijimo mokestis Belgijoje gali siekti apie 62 500 eurų, jei netaikomos lengvatos. Tuo metu Estijoje ir Čekijoje įsigijimo mokesčio apskritai nėra, o Lietuvoje įsigijimo kaštai šiame palyginime įvardijami kaip apie 0,4 proc., arba maždaug 2 000 eurų nuo 500 000 eurų sandorio.

    Metinis nekilnojamojo turto mokestis taip pat nėra lengvai palyginamas, nes vienur jis skaičiuojamas nuo rinkos vertės, kitur nuo kadastro ar įvertintos vertės, kuri gali būti gerokai mažesnė. Pavyzdžiui, Ispanijoje maksimali norma kai kur gali siekti iki 4,8 proc., tačiau ji taikoma kadastro vertei, todėl vien procentas dar nepasako realios metinės sąskaitos.

    Kai vertinama, kiek savininkai paprastai sumoka už maždaug 300 000 eurų vertės būstą, Jungtinėje Karalystėje metinis mokestis dažnai minimas apie 2 000–3 200 eurų ribose, o Prancūzijoje ir Ispanijoje dažnesnės apie 700–1 800 eurų sumos. Kipre ir Maltoje metinio nekilnojamojo turto mokesčio nėra.

    Pardavimas su pelnu: kada mokestis „kanda“ labiausiai

    Kapitalo prieaugio apmokestinimas Europoje ypač priklauso nuo taisyklių, kiek laiko turtas išlaikytas. Danijoje pelnas gali būti apmokestinamas iki maždaug 52,07 proc., kai jis įtraukiamas į bendras pajamas, todėl 250 000 eurų pelno atveju mokesčiai teoriškai gali siekti apie 130 000 eurų.

    Vokietijoje taikoma kitokia logika: jei turtas išlaikytas ilgiau nei 10 metų, pardavimo pelnas gali būti neapmokestinamas, tačiau pardavus anksčiau jis apmokestinamas pagal pajamų mokesčio tarifą. Maltoje kapitalo prieaugis gali nebūti apmokestinamas kaip pelnas, tačiau taikomas mokestis nuo sandorio kainos, kuris įvardijamas kaip 12 proc., o tam tikrais atvejais mažėja iki 5 proc.

    Kur Europoje mokesčių našta didžiausia ir mažiausia

    Vertinant visą grandinę nuo pirkimo iki pardavimo, Belgija dažnai minima tarp daugiausiai apmokestinančių šalių, nes aukšti mokesčiai pasitinka perkant, valdant ir nuomojant. Tuo tarpu Kipras ir Malta išsiskiria kaip vienos lengviausiai apmokestinamų krypčių, ypač dėl metinio nekilnojamojo turto mokesčio nebuvimo ir palankesnių nuomos ar pardavimo apmokestinimo modelių.

    Ekspertai primena, kad tarptautiniams pirkėjams svarbu vertinti ne tik tarifus, bet ir apmokestinamąją bazę, savivaldybių taisykles, lengvatas bei nerezidentų apmokestinimo specifiką. Būtent šie niuansai dažnai lemia, ar investicija į būstą Europoje atsipirks, ar netikėtai taps brangiu įsipareigojimu.

  • IMF skaičiai stebina: 5 Europos šalys augs dvigubai greičiau už euro zoną iki 2031

    IMF skaičiai stebina: 5 Europos šalys augs dvigubai greičiau už euro zoną iki 2031

    Lėtas euro zonos tempas

    Europa artimiausiais metais gali susidurti su užsitęsusiu vangiu augimu, o euro zona, Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vertinimu, plėsis gerokai lėčiau nei pasaulio ekonomika. TVF prognozuoja, kad 2027–2031 metais euro zonos BVP vidutiniškai didės apie 1,2 proc. per metus.

    Toks tempas, palyginti su kitais regionais, atrodo kuklus: pasaulio ekonomikos augimas tuo pačiu laikotarpiu vertinamas apie 3,2 proc. per metus. TVF euro zonos perspektyvas sieja su didele viešąja skola, visuomenės senėjimu, silpnu našumo augimu, išliekamomis energijos sąnaudomis ir geopolitiniu neapibrėžtumu.

    Kas Europoje augs sparčiausiai

    Vis dėlto TVF prognozėse išsiskiria mažesnės Europos ekonomikos, kurios, tikimasi, augs daugiau nei dvigubai greičiau už euro zoną. Į šią grupę patenka Malta, Kosovas, Ukraina, Serbija ir Moldova.

    Šių šalių augimą skatina skirtingi veiksniai: nuo vidaus vartojimo ir diasporos perlaidų iki didelio masto investicijų, infrastruktūros projektų bei, Ukrainos atveju, tikėtinos rekonstrukcijos. Bendra tendencija aiški: sparčiausiai augančios ekonomikos dažnai yra mažesnės, lankstesnės, o jų plėtra priklauso nuo investicijų ir struktūrinių pokyčių.

    Malta, Kosovas, Ukraina: labai skirtingos istorijos

    TVF vertinimu, Malta turėtų išlikti sparčiausiai auganti Europos ekonomika: vidutinis metinis augimas artimiausiu penkmečiu gali siekti beveik 4 proc. Pastarąjį dešimtmetį šalies plėtrą stipriai rėmė turizmas, internetiniai žaidimai ir paslaugų sektorius, tačiau dabar vis svarbesnis tampa produktyvumo didinimas.

    „Ankstesniais metais ekonominį aktyvumą kurstęs užsienio darbuotojų antplūdis taip pat apkrovė infrastruktūrą ir viešąsias paslaugas, išryškindamas dabartinio modelio ribas“, – teigiama TVF vertinime.

    Kosovo augimas prognozuojamas apie 4 proc. per metus, jį daugiausia palaiko vidaus paklausa, viešosios investicijos, jaunų darbuotojų struktūra ir reikšmingos diasporos lėšos. TVF atkreipia dėmesį, kad spartesnę plėtrą galėtų sustiprinti ES naujasis augimo planas Vakarų Balkanams, tačiau išlieka rizika dėl importo priklausomybės ir silpnesnės eksporto bazės.

    Ukrainos prognozė išsiskiria prielaida, kad ekonomikos varikliu taps rekonstrukcija ir investicijų šuolis, jei karas slops. TVF Ukrainai numato apie 3,8 proc. vidutinį metinį augimą, o stipriausius metus sieja su didėjančiu atstatymo mastu.

    „Perspektyvos išlieka išskirtinai neapibrėžtos, nes karas ir toliau daro didelę žalą gyventojams ir ekonomikai“, – pažymi TVF.

    Serbija ir Moldova remiasi investicijomis bei ES darbotvarke

    Serbijos augimas, TVF vertinimu, turėtų siekti apie 3,5 proc. per metus, o dinamika gali stiprėti laikotarpio pabaigoje. Vienu iš impulsų įvardijamas intensyvus viešųjų investicijų ciklas, įskaitant transporto ir miesto infrastruktūros projektus, taip pat gamybos ir eksporto bazės plėtra.

    Moldovai prognozuojamas apie 3,5 proc. metinis augimas, atsigaunant po sukrėtimų, kuriuos sukėlė karo kaimynystė, energijos krizė ir klimato veiksniai. TVF augimą sieja su ES parama, investicijomis ir reformomis, o pagrindinėmis rizikomis įvardija geopolitinį nestabilumą bei galimą reformų tempo sulėtėjimą.

  • Jaunų europiečių turtas šokiruoja: viena šalis triuškina kitas, Lietuva – aukštai sąraše

    Jaunų europiečių turtas šokiruoja: viena šalis triuškina kitas, Lietuva – aukštai sąraše

    Jauni europiečiai susiduria su vis brangstančiu būstu, aukštomis nuomos kainomis ir išaugusiomis kasdienėmis išlaidomis, todėl santaupų ir turto kaupimas iki 35 metų daugeliui tampa sunkiai pasiekiamas. Vis dėlto Europos duomenys rodo milžiniškus skirtumus tarp šalių: kai kur jaunų žmonių turtas jau siekia šešiaženkles sumas, kitur jis išlieka simbolinis.

    Europos Centrinio Banko namų ūkių finansų ir vartojimo tyrimas rodo, kad euro zonoje 16–34 metų gyventojų medianinis grynasis turtas siekia 24 600 eurų. Tai sudaro apie 18 proc. bendros populiacijos medianinio grynojo turto, kuris įvertintas 140 100 eurų.

    Grynasis turtas skaičiuojamas kaip turto vertė atėmus įsipareigojimus, todėl jį smarkiai veikia būsto nuosavybė ir paskolos. Jaunų žmonių atveju šis rodiklis dažnai labiau atspindi galimybes patekti į būsto rinką ir šeimos paramą, o ne vien atlyginimą ar taupymo įpročius.

    Kur jaunimas turtingiausias?

    Tarp 22 valstybių, apie kurias pateikiami palyginami duomenys, medianinis 16–34 metų grynasis turtas svyruoja nuo 5 700 eurų Suomijoje iki 257 500 eurų Maltoje. Išskyrus Maltą, daugiau nei 100 000 eurų ribą peržengia tik Liuksemburgas, kur jaunų žmonių medianinis turtas siekia 135 000 eurų.

    Belgija rikiuojasi iškart po lyderių ir priartėja prie šešiaženklės ribos su maždaug 97 200 eurų. Toliau seka Kroatija, kur jauno amžiaus grupės medianinis grynasis turtas siekia apie 82 000 eurų.

    „Jaunų suaugusiųjų turto skirtumai ypač iškalbingi, nes 16–34 metų žmonės paprastai dar neturėjo daug laiko sukaupti reikšmingo turto vien iš savo darbo pajamų“, – sakė Miuncheno Liudviko Maksimiliano universiteto profesorius Fabian Pfeffer.

    Lietuva išsiskiria regione

    ECB tyrimas rodo, kad Lietuvoje 16–34 metų gyventojų medianinis grynasis turtas siekia 59 600 eurų. Panašūs ar kiek didesni rodikliai fiksuojami Estijoje ir Čekijoje, o Slovakijoje jaunų žmonių medianinis turtas dar aukštesnis – 74 600 eurų.

    Šie skaičiai stebina todėl, kad dalyje Vidurio ir Rytų Europos šalių pajamos vis dar atsilieka nuo ES vidurkio, tačiau turto rodikliai jaunimo grupėje yra palyginti aukšti. Tai dažnai siejama su didesniu būsto nuosavybės paplitimu, ankstesniu įsitraukimu į būsto rinką, šeimos parama ar turto perdavimu tarp kartų.

    „Šiame amžiuje didelis privatus turtas dažnai nėra vien asmeninės sėkmės istorija. Tai taip pat šeimos ir institucijų istorija“, – sakė Fabian Pfeffer.

    Kodėl italai lenkia vokiečius?

    Tarp keturių didžiausių ES ekonomikų turtingiausi 16–34 metų gyventojai yra Italijoje, kur medianinis grynasis turtas siekia 53 500 eurų. Prancūzijoje jis įvertintas 27 700 eurų, Ispanijoje – 23 700 eurų, o Vokietijoje jaunimo medianinis grynasis turtas tėra 17 600 eurų.

    Tai reiškia, kad jaunų italų grynasis turtas yra maždaug tris kartus didesnis nei jų bendraamžių Vokietijoje. Ekspertai tokį atotrūkį dažnai aiškina skirtingu būsto nuosavybės modeliu, nuomos rinkos dydžiu, kredito prieinamumu ir šeimos paramos tradicijomis.

    Anot F. Pfeffer, lūžio taškas jaunų žmonių turto struktūroje dažnai yra pirmasis nuosavas būstas. Tačiau tam paprastai reikia ne tik disciplinos ir pastovaus taupymo, bet ir prieinamo kredito, stabilaus darbo, įkandamų kainų bei dažnai tėvų pagalbos pradiniam įnašui arba tiesioginio turto perdavimo.

    Apačioje – Suomija ir Graikija

    Žemiausi rodikliai fiksuojami Suomijoje, kur 16–34 metų gyventojų medianinis grynasis turtas siekia 5 700 eurų, ir Graikijoje – 9 900 eurų. Žemiau už Vokietiją taip pat rikiuojasi Austrija su 13 400 eurų ir Latvija su 16 900 eurų.

    Kitose šalyse vaizdas margas: Airijoje jaunimo medianinis grynasis turtas siekia 23 900 eurų, Portugalijoje – 36 200 eurų, Vengrijoje – 36 300 eurų, Nyderlanduose – 40 900 eurų. Skirtumai rodo, kad vien pajamų lygis ne visada paaiškina turto rodiklius, ypač kai svarbiausias jaunų žmonių turtas yra būstas.

    Ekspertai pabrėžia, kad turto nelygybė atsikartoja anksčiau nei įprastai manoma: ne tik paveldėjimo momentu vėlesniame amžiuje, bet ir tada, kai jaunuoliai pradeda savarankišką gyvenimą, studijuoja, kuria šeimas ar bando įsigyti būstą. Tai reiškia, kad sprendimai dėl būsto politikos, kreditavimo taisyklių ir socialinės paramos gali turėti ilgalaikį poveikį visos kartos finansinei padėčiai.