CP v2

Tag: Mamutai

  • Po statybomis Čekijoje – tūkstančiai mamutų kaulų: mokslininkai įtaria senovinę medžioklės vietą

    Po statybomis Čekijoje – tūkstančiai mamutų kaulų: mokslininkai įtaria senovinę medžioklės vietą

    Netikėtas radinys statybvietėje

    Čekijoje, šiaurinėje Bohemijoje, Bukovo rajone prie Ūstí nad Labem statybų metu archeologai aptiko įspūdingą ledynmečio gyvūnų kaulų sankaupą. Radinys išryškėjo 2024 metų lapkritį, kai, vykdant kasinėjimų priežiūrą, iš grunto pradėjo lįsti stambių žinduolių kaulai.

    Plėtojant darbus paaiškėjo, kad tai ne pavienis radinys: maždaug 1 000 kvadratinių metrų plote užfiksuota daugiau nei 3 500 gyvūnų liekanų. Tarp jų – 19 apatinių žandikaulių ir atskiras dantis, leidžiantys spręsti, kad vienoje vietoje atsidūrė mažiausiai 20 vilnonių mamutų.

    Ką rodo kaulai ir įrankiai

    Greta mamutų nustatyta ir kitų rūšių liekanų, tarp jų vilnonio raganosio, arklio, elnio ir kiškio. Tyrėjai pabrėžia, kad mamutų skeletų dalių spektras platus, tačiau ilčių ir kaukolių fragmentų aptikta nedaug, o tai gali atspindėti specifinį skerdenų apdorojimą ar išnešiojimą.

    Kaulų sluoksnio aplinkoje rasta akmens dirbinių ir kitų žmogaus veiklos pėdsakų: akmeninių antgalių fragmentų, pjovimui skirtų įrankių, peilio tipo dirbinys, taip pat mamuto dramblio kaulo pakabukas. Aptiktos ir raudonos ochros dėmės po stambesniais kaulais, o tai siejama su priešistorėje plačiai naudotu geležies turinčiu pigmentu.

    Po kaulų sankaupa fiksuoti bent trys aiškūs degimo židiniai, o dar viena vieta su degintų kaulų koncentracija įvardijama kaip galima ketvirtoji. Tokie radiniai rodo, kad žmonės čia lankėsi ne atsitiktinai, o vietovė galėjo būti naudojama pakartotinai.

    Medžioklės hipotezė ir amžius

    Ant kai kurių mamutų šonkaulių ir kitų kaulų aptikti pjovimo pėdsakai, būdingi skerdenų dorojimui. Pirminė įrankių naudojimo žymių analizė rodo, kad dalis jų galėjo būti naudota mėsinėjimui, odų apdirbimui ar minkštoms medžiagoms pjaustyti, o dviejų akmens dirbinių lūžiai vertinami kaip galėję atsirasti nuo smūgio.

    „Pjūvių ir mėsinėjimo pėdsakai leidžia manyti, kad mamuto mėsa buvo naudojama maistui, o ne tik renkamos senos kaulų liekanos“, – sakė tyrėja Herčíková.

    Radiokarbono metodu datuotos anglys iš dviejų degimo vietų parodė laikotarpį maždaug nuo 28 800 iki 25 600 metų. Nors skirtingų mėginių rezultatai apsunkina tikslią chronologiją, įrankių tipai ir datos leidžia radinį sieti su vėlyvuoju gravetiu – aukštojo paleolito kultūriniu laikotarpiu, žinomu iš Vidurio Europos.

    Kodėl šis radinys išskirtinis

    Gravetio laikotarpio mamutų kaulų sankaupos gerai žinomos Moravijoje, Žemutinėje Austrijoje ir pietų Lenkijoje, tačiau Bohemijoje tokio masto objektų beveik nefiksuota. Dėl to Bukovo vietovė laikoma tiek geografine, tiek chronologine išimtimi, galinčia papildyti žinias apie žmonių judėjimą ir medžioklės strategijas.

    Amžiaus analizė rodo, kad dauguma mamutų buvo lytiškai subrendę, bet dar augantys: 13 iš 20 individų galėjo būti maždaug 13–27 metų. Tyrėjų vertinimu, tokia mirtingumo struktūra menkai dera su natūralia žūtimi ir gali rodyti kryptingą medžioklę, nors neatmetama ir galimybė, kad dalis gyvūnų buvo surinkti jau nugaišę.

    Tolimesni tyrimai turėtų atsakyti, ar gyvūnai buvo tarpusavyje giminingi, kokia buvo patinų ir patelių proporcija, ir ar medžiotojai rinkosi konkretaus tipo bandas. Tam planuojama pasitelkti genetinius tyrimus, izotopų analizę, nuosėdų DNR ir papildomą datavimą, kurie padėtų suprasti, kaip greitai susidarė sankaupa ir kokiomis sąlygomis čia vyko žmonių veikla.

    Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale Journal of Archaeological Science: Reports.

  • Airijos istorija gali būti perrašyta: urvų piešiniai rodo žmones čia gyvenus prieš 15 000 metų

    Airijos istorija gali būti perrašyta: urvų piešiniai rodo žmones čia gyvenus prieš 15 000 metų

    Kas rasta urvuose?

    Pietvakarių Airijoje urvuose aptikti piešiniai ir raižiniai, kurie, patvirtinus datavimą, gali reikšti, kad žmonės saloje apsigyveno mažiausiai prieš 15 000 metų. Tai būtų maždaug 5 000 metų anksčiau, nei iki šiol rodė patikimiausi archeologiniai įrodymai.

    Tyrėjai fiksavo ne tik ochros ir medžio anglies pėdsakus, bet ir įspaudus minkštame urvų paviršiuje, panašius į pirštų atspaudus. Tarp vaizdinių motyvų minimi gyvūnų siluetai, kurie gali priminti elnius, o kai kuriais atvejais ir mamutus.

    Kodėl tai svarbu archeologijai?

    Iki šiol seniausi patikimi duomenys apie žmonių buvimą Airijoje siekė maždaug 10 500 metų. Ši riba ilgą laiką stiprino prielaidą, kad salos kolonizacija vyko jau po šalčiausios paskutinio ledynmečio fazės, kai sąlygos tapo palankesnės kelionėms ir išgyvenimui.

    Vis dėlto nauji radiniai pabrėžia, kad įrodymų trūkumas nebūtinai reiškia žmonių nebuvimą. Ankstyviausi pėdsakai galėjo būti tiesiog dar neatrasti, sunaikinti erozijos arba paslėpti vietose, kurios iki šiol nebuvo sistemingai tiriamos.

    Galimas kelias iš Velso

    Tyrime iškeliama hipotezė, kad žmonės į Airiją galėjo patekti iš dabartinio Velso. Paskutinio ledynmečio metu jūrų lygis buvo gerokai žemesnis, nes dideli vandens kiekiai buvo sukaustyti lede, todėl tarp dabartinio Pembrokšyro ir pietrytinės Airijos galėjo egzistuoti sausumos jungtis.

    Archeologų vertinimu, atstumas tarp šių regionų galėjo siekti apie 76 kilometrus, o teritorija nebūtinai buvo negyvenama dykra. Manoma, kad ten galėjo būti žolynų ir augalijos, tinkamos išlikti atšiauriame klimate, o kartu klajojo laukiniai arkliai, šiaurės elniai, stumbrai ir mamutai.

    „Jei datavimas pasitvirtins, tai reikš, kad žmonės Airijoje pasirodė tūkstančiais metų anksčiau, nei rodė iki šiol surinkti įrodymai“, – teigė tyrėjai.

    Kaip padėjo technologijos?

    Svarbią vaidmenį suvaidino kompiuterinis modeliavimas, leidęs tikslingiau ieškoti perspektyviausių urvų. Vietoje atsitiktinių paieškų buvo pasitelktas modelis, kuris išskyrė urvus, labiausiai panašius į žinomas vietas pietų Velse.

    Algoritmas atrinko 28 potencialiai svarbius urvus pietvakarių Airijoje. Aštuoniuose jų aptikta preistorinės veiklos požymių, o tai leidžia manyti, kad dabar žinomi radiniai gali būti tik didesnės istorijos pradžia.

    Tyrėjai pabrėžia, kad galutinėms išvadoms dar reikės papildomų tyrimų ir chronologijos patvirtinimo. Jei hipotezė teisinga, panašių pėdsakų tikimasi rasti ir kituose salos regionuose, ypač pietryčiuose bei pietuose.

  • Dunojus nuseko: į paviršių išniro nacistų karo laivų vrakai ir mamuto kaulai

    Dunojus nuseko: į paviršių išniro nacistų karo laivų vrakai ir mamuto kaulai

    Rekordiškai žemas Dunojaus vandens lygis kai kuriose atkarpose atidengė tai, kas dešimtmečius buvo paslėpta po vandeniu: Antrojo pasaulinio karo laikų laivų vrakus ir net ledynmečio gyvūnų liekanas. Ryškiausiai situacija matoma prie Serbijos miesto Prahovo, kur iš vandens kyšo korpusai, stiebai ir kitos metalinės konstrukcijos.

    Istorikai nurodo, kad 1944 metais, traukiantis Vokietijos pajėgoms, Dunojuje tyčia buvo nuskandintos dešimtys laivų. Taip siekta blokuoti laivybą ir apsunkinti Raudonosios armijos judėjimą, o dalis nuskandintų objektų iki šiol laikomi pavojingais dėl galimos amunicijos ir nesprogusių užtaisų.

    Ekstremaliai nukritus vandeniui, šie vrakai ne tik tampa geriau matomi, bet ir susiaurina saugų laivakelį. Laivybos specialistai pabrėžia, kad tokiose vietose didėja avarijų rizika, o krovininiai laivai neretai priversti mažinti krovinius arba apskritai stabdyti reisus, nes upės gylis nebeleidžia saugiai plaukti.

    Serbijoje problema sprendžiama jau ne vienerius metus, tačiau realūs darbai sudėtingi: dalis vrakų yra sunkiai pasiekiamose vietose, o bet kokios gelbėjimo ar iškėlimo operacijos reikalauja išminuotojų ir griežtų saugos procedūrų. Šalies institucijos kartu su Europos Sąjungos partneriais yra įgyvendinusios ir planavusios projektus, skirtus pagerinti navigacijos sąlygas šiame Dunojaus ruože.

    Žemas vanduo atnešė ir daug senesnę staigmeną. Bulgarijoje, netoli Ryachovo, gyventojai upės dugne pastebėjo didžiulius kaulus, o į vietą atvykę regioninio muziejaus specialistai patvirtino, kad tai mamuto, gyvenusio ledynmečiu, liekanos.

    Radinys paleontologams svarbus ne tik dėl įspūdingo dydžio. Išsamesni tyrimai gali padėti nustatyti tikslesnį kaulų amžių, mamuto rūšį ir aplinkos sąlygas, kuriomis gyvūnas gyveno, nes šiandieninis upės slėnis prieš tūkstančius metų galėjo būti visai kitoks, labiau panašus į pelkėtą ir drėgną buveinę.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie atradimai dažniausiai sutampa su sausromis ir ilgalaikiais hidrologiniais kraštutinumais, kai upės atidengia seniai užneštus objektus. Tačiau vietos bendruomenėms ir verslui tai reiškia ir praktinius nuostolius: Dunojus yra viena svarbiausių Europos vidaus vandens arterijų, o menkesnė laivyba tiesiogiai veikia krovinių judėjimą ir logistikos kainą.

    Klimatologai pastaraisiais metais vis dažniau fiksuoja ilgėjančius karščio ir sausros periodus Europoje, o tai didina svyravimus upėse ir kelia spaudimą tiek energetikai, tiek transportui, tiek žemės ūkiui. Dunojaus atvejis tapo dar vienu priminimu, kad vandens lygio kritimas vienu metu gali atverti įspūdingus istorijos sluoksnius ir sukelti labai šiuolaikiškas, brangiai kainuojančias problemas.