Tag: Margaret Thatcher

  • Airijos bado streikai: protestas ar savęs žalojimas „The Troubles“ konflikto šešėlyje

    Bado streikai Airijoje tapo vienu ryškiausių ir prieštaringiausiai vertinamų politinio pasipriešinimo būdų. Ypač didelį pėdsaką paliko 1980–1981 metų streikai, kai per Šiaurės Airijos konfliktą „The Troubles“ mirė dešimt jaunų katalikų respublikonų kalinių.

    Kaip pasakojama portale „The Collector“, visuomenės reakcija tuomet skilo radikaliai: respublikonų ir jų šalininkų akyse tai buvo teisėta kova už politinį statusą ir kalinių teises, o daliai protestantų bendruomenės ir Jungtinės Karalystės valdžiai – sąmoningas savęs žalojimas, kurį reikėtų laikyti savižudybe.

    Šis nesutarimas atskleidė gilesnę sektantišką konflikto prigimtį: net kalinių mirtis buvo vertinama per tapatybės, lojalumo ir moralės prizmę. Vieniems bado streikuojančių kūnai tapo politinio pasakojimo centru, kitiems – įrodymu, kad kaliniai yra nusikaltėliai, o ne „politiniai kaliniai“.

    Bado streikas veikia kaip protestas, kuriame „scena“ tampa pats žmogaus kūnas: visuomenė ir žiniasklaida stebi lėtą silpimą, o laikas virsta spaudimo priemone. Galutinis rezultatas priklauso nuo to, ar streikuotojui pavyksta priversti valdžią derėtis greičiau, nei išsenka jo fizinės galimybės.

    1981 metų bado streikai ir visuomenės skilimas

    1981 metais mirusiųjų istorijos iki šiol laikomos lūžio tašku airių respublikonų judėjimo atmintyje. Respublikonai bado streiką suvokė kaip teisėtą pasipriešinimo tąsą – greta gatvėse vykusios kovos, tik šį kartą ginklu tapo paties kalinio kūnas.

    Kitoje pusėje buvo teiginys, kad streikas – tai savanoriškas gyvybės atėmimas sau. Ši pozicija ypač stiprėjo tarp protestantų unionistų ir britų valdžios atstovų, kurie taip pat atmetė respublikonų kalinių siekį būti laikomais politiniais kaliniais.

    Tuometinė Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Margaret Thatcher 1981 metais viešai laikėsi linijos, kad nėra „politinio“ smurto, egzistuoja tik kriminaliniai nusikaltimai. Po Bobby Sands mirties ji pabrėžė, kad jis buvo nuteistas nusikaltėlis ir pats pasirinko mirti.

    Kiek ilgai žmogus gali išgyventi be maisto

    Straipsnyje primenama, kad Pasaulio medicinos asociacija bado streiką apibrėžia kaip atsisakymą valgyti, siekiant protesto ar reikalavimo. Skiriamos kelios formos: pavojingiausia – vadinamasis sausas badavimas, kai negeriami jokie skysčiai.

    Tokiu atveju vidaus organų pažeidimai progresuoja itin greitai, o mirtis dažnai ištinka maždaug per savaitę. Kita forma – visiškas badavimas, kai geriami skysčiai (įskaitant vandenį), bet atsisakoma kieto maisto: tada žmogus gali išgyventi 2, kartais net 3 mėnesius.

    Dar viena forma – dalinis badavimas, kai nevalgoma kieto maisto, bet vartojami skysčiai, kartais ir cukrus bei vitaminai. Aprašoma ir fiziologinė eiga: po kelių dienų gali pranykti alkio pojūtis, o vėliau organizmas pereina prie riebalų atsargų naudojimo.

    Riebalams senkant, kūnas ima „taupyti“ ir energijai naudoti raumenis bei gyvybiškai svarbius organus. Po kelių savaičių gali prasidėti silpnumas, svaigimas, koordinacijos sutrikimai, žmogui darosi šalta, galimos haliucinacijos, o galiausiai – organų nepakankamumas.

    Istorinė tradicija: nuo 1910-ųjų iki „The Troubles“

    1981 metų įvykiai neatsirado tuščioje vietoje. Pasakojama, kad nuo 1917 metų iki 1981 metų tūkstančiai airių respublikonų kalinių pasirinko bado streiką kaip protestą prieš kalinimo sąlygas ir jų statusą, o 22 iš jų mirė.

    Vienu ankstyvų simbolinių atvejų tapo Thomas Ashe, miręs 1917 metų rugsėjo 25 dieną bado streiko metu. Tekste teigiama, kad jis buvo prievarta maitinamas, po to sukniubo ir mirė ligoninėje, o jo laidotuvės virto masiniu įvykiu, sutraukusiu dešimtis tūkstančių žmonių.

    1920 metais bado streikai taip pat nusinešė gyvybių, o 1923 metais vyko masiniai protestai – kai kuriais vertinimais, streikuoti galėjo nuo 2 000 iki 8 000 žmonių skirtingose įkalinimo vietose. Šie faktai parodo, kad bado streikas Airijos politinėje kultūroje ilgainiui įgijo tradicijos ir simbolio statusą.

    Vis dėlto būtent „The Troubles“ laikotarpiu bado streikai tapo pasaulinio dėmesio objektu, o jų interpretacija – nuo laisvės kovos iki savižudybės – iki šiol išlieka vienu jautriausių Šiaurės Airijos konflikto atminties klausimų.