Šarlotka yra vienas labiausiai atpažįstamų obuoliškų desertų Europoje, tačiau jos istorija ir pavadinimo kilmė apipinta skirtingomis versijomis. Dažniausiai minimas XIX amžius ir prancūzų virtuvės meistras Marie-Antoine’as Carême’as, kūręs desertus aukštuomenei ir išpopuliarinęs sudėtingesnę, kremu bei vaisiais sluoksniuojamą šarlotkos idėją.
Ankstyvosios šarlotkos versijos skyrėsi nuo šiandieninio įprasto kepinio: tai galėjo būti desertinis tortas ar formoje sustatytos duonos arba biskvito riekės su vaisių įdaru. Laikui bėgant daugelyje šalių įsitvirtino paprastesnė, namuose lengviau pagaminama versija, kurioje dominuoja obuoliai, sviestinė tešla ir prieskoniai.
Nors kasdienėje kalboje šarlotka neretai vadinamas bet koks obuolių pyragas, konditerijos tradicijoje skirtumas išlieka. Šarlotka dažniausiai siejama su trapia arba pusiau trapia tešla, o obuolių pyragas daugelyje receptų kepamas ir su biskvitiniu, ir su kitokios struktūros pagrindu, priklausomai nuo regiono bei šeimos įpročių.
Šiandien šarlotkos receptai turi daugybę variacijų: vieni renkasi viršų su trupiniais, kiti kepinį apibarsto cukraus pudra, dar kiti puošia tešlos juostelių grotelių raštu. Skonį smarkiai keičia ir obuolių pasirinkimas: rūgštesnės veislės suteikia ryškesnį kontrastą, o saldesnės leidžia mažinti pridėtinio cukraus kiekį.
Prieskoniai taip pat formuoja galutinį rezultatą: cinamonas ir gvazdikėliai laikomi klasika, tačiau dalis kepėjų apsiriboja tik cukrumi ar vanile, kad labiau atsiskleistų obuolių aromatas. Šarlotka dažnai patiekiama ir šilta, ir atvėsusi, o restoranuose bei kavinėse populiari kombinacija išlieka šiltas pyragas su vaniliniais ledais.
Pastaraisiais metais ryškėja dar viena tendencija: mažiau cukraus, daugiau natūralaus vaisių skonio ir aiškesnė tekstūra, kai obuoliai ne sutrinami, o pjaustomi gabalėliais. Taip pat dažniau pasirenkami vietiniai obuoliai, o dalis receptų tešlos sudėtyje naudoja speltą ar pilno grūdo miltus, kad desertas būtų sotesnis, bet išliktų klasikinis.