1949 metais į subantarktinę Mariono salą Indijos vandenyne buvo atgabentos penkios naminės katės. Iš pradžių tai atrodė praktiškas sprendimas kovoti su pelėmis, kurios saloje atsirado anksčiau, žmonėms netyčia jas atgabenus su laivais.
Tačiau izoliuotoje ekosistemoje katės greitai tapo invazine rūšimi ir ėmė plisti. Vietoje to, kad apsiribotų graužikais, jos masiškai medžiojo saloje perinčius jūrų paukščius, kuriems iki tol beveik neteko susidurti su sausumos plėšrūnais.
Kai invazinė rūšis perima kontrolę
Mariono sala užima apie 290 kvadratinių kilometrų ir yra svarbi paukščių perėjimo vieta. Dalis rūšių čia suka lizdus urvuose, nes natūralių sausumos plėšrūnų ilgą laiką nebuvo, todėl paukščiai neturėjo efektyvių gynybos strategijų.
Skaičiuojama, kad iki 1970-ųjų sulaukėjusių kačių skaičius jau siekė apie 2 000, o vėliau populiacija buvo dar didesnė. Tyrėjų vertinimu, katės galėjo sunaikinti apie 450 000 jūrų paukščių per metus, o viena rūšis saloje išnyko jau 1965 metais.
40 metų trukusi kova
Bandant suvaldyti kačių plitimą buvo imtasi kelių etapų priemonių. 1977 metais saloje panaudotas kačių panleukopenijos virusas, kuris laikinai smarkiai sumažino populiaciją, tačiau problemos neišsprendė.
1986 metais pradėta plataus masto naikinimo kampanija, apėmusi gaudymą, medžioklę, spąstus ir nuodus. Paskutinė katė buvo sugauta 1991 metų liepą, nors patikros ir paieškos tęsėsi dar kelerius metus.
Galutinė sėkmė, kai saloje nebuvo nustatyta nė vienos katės, patvirtinta tik po ilgesnio laikotarpio, per kurį nebuvo jokių kačių požymių. Mariono sala laikoma vienu didžiausių pasaulio pavyzdžių, kai pavyko visiškai išnaikinti sulaukėjusias kates izoliuotoje teritorijoje.
Kodėl ekosistema vis dar neatsistatė
Po kačių pašalinimo dalis paukščių populiacijų pradėjo grįžti, tačiau visiškas ekosistemos atsigavimas neužfiksuotas. Vertinama, kad paukščių lizdų skaičius, lyginant su ankstesniais dešimtmečiais, išaugo tik apie 56 proc., o kai kurios rūšys tebėra pažeidžiamos.
Pagrindinė to priežastis yra tos pačios pelės, dėl kurių katės ir buvo atvežtos: jos ėmė aktyviai naikinti kiaušinius ir jauniklius. Dėl to saloje vykdomos atskiros priemonės graužikams suvaldyti, o ši istorija dažnai minima kaip pamoka, kokią kainą gali turėti net ir gerų ketinimų žmonių įsikišimas į izoliuotas ekosistemas.
Specialistai pabrėžia, kad invazinės rūšys ypač pavojingos salose, nes vietinės rūšys dažnai būna evoliuciškai nepasirengusios naujiems plėšrūnams. Todėl šiandien vis daugiau dėmesio skiriama biologinio saugumo priemonėms, griežtesnei laivybos kontrolei ir ankstyvam invazinių rūšių aptikimui.