Vakarų Turkijoje, senoviniame Sardžio mieste, archeologai atkasė maždaug 2 500 metų senumo marmurinę jauno vyro statulą, kurios veidas išliko neįprastai geros būklės. Tyrėjų teigimu, šį „stebuklą“ lėmė tai, kad skulptūra šimtmečius gulėjo veidu į žemę ir taip buvo apsaugota nuo oro poveikio bei mechaninių pažeidimų.
Radavietė pasirinkta neatsitiktinai: Sardis buvo Lidijos karalystės sostinė, vėliau tapo svarbiu Persijos imperijos centru, o krikščionybės tradicijoje minimas kaip vienas iš septynių miestų, kuriems skirtos Apreiškimo Jonui žinios. Dėl šios daugiasluoksnės istorijos vietovė laikoma išskirtine senovės Anatolijos kultūrinių kaitų tyrimų erdve.
Atrasta romėnų gatvės sluoksnyje
Skulptūros fragmentai aptikti ten, kur romėnų laikais ėjo kolonuota gatvė. Kaip aiškina archeologai, statula nebestovėjo originalioje vietoje: ji buvo sulaužyta ir panaudota pakartotinai kaip statybinė medžiaga gatvės dangai.
Būtent toks pakartotinis panaudojimas paradoksaliai tapo svarbiausia išsaugojimo priežastimi. Skulptūrą paguldžius veidu žemyn, subtilios bruožų detalės ilgą laiką buvo „uždarytos“ nuo tiesioginio lietaus, vėjo, temperatūros svyravimų ir trinties.
Apranga kelia naujų klausimų
Ekspertai daug dėmesio skiria pavaizduotos figūros aprangai: vyras vilki storą himationą ir ploną chitoną, o po jais matyti dar vienas savitas drabužio sluoksnis, dekoruotas horizontaliomis linijomis. Turkijos archeologų vertinimu, toks vaizdavimo būdas neturi aiškių analogų daugelyje Anatolijoje ir Graikijoje žinomų panašaus laikotarpio skulptūrų.
Šis neatitikimas gali reikšti ryškesnį vietinį, su Lidijos kultūra susijusį braižą. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad kol kas per anksti tiksliai įvardyti, ką skulptūra vaizduoja ir kokią funkciją ji atliko senovės mieste.
Kas jo rankoje ir ar statula buvo spalvota?
Dar viena mįslė yra jaunuolio rankoje laikomas objektas, primenantis vaisių. Šiuo metu nėra aišku, ar tai simbolinis atributas, religinė užuomina, ar konkretų asmenį ar dievybę identifikuojantis ženklas, todėl laukiama papildomų analizės etapų.
Tyrimai nesibaigia vien datavimu ar ikonografija: skulptūrą dengia storas sukietėjusių nuosėdų sluoksnis, kurį konservatoriai turės šalinti itin atsargiai. Specialistai taip pat ketina ieškoti pigmentų pėdsakų, nes daug senovinių marmurinių statulų buvo dažytos, o net mikroskopiniai dažų likučiai gali iš esmės pakeisti supratimą apie pirminę kūrinio išvaizdą.
Archeologai tikisi, kad radinys papildys žinias apie Sardžio kasdienybę, religinius vaizdinius ir kultūrinius ryšius regione, kuris skirtingais laikotarpiais patyrė lidijų, persų, graikų ir romėnų įtakas. Tolimesni tyrimai turėtų atsakyti, kam skirta ši skulptūra ir kodėl ji galiausiai atsidūrė romėnų gatvės konstrukcijoje.