CP v2

Tag: Mars Reconnaissance Orbiter

  • NASA netyčia išmušė 5 kraterius Marse: mokslininkus pribloškė, ką išdavė gruntas

    NASA netyčia išmušė 5 kraterius Marse: mokslininkus pribloškė, ką išdavė gruntas

    Krateriai atsirado dėl „Perseverance“ misijos

    Mokslininkai nustatė, kad 5 nauji krateriai Marse atsirado ne nuo meteoritų, o nuo NASA „Mars 2020“ misijos įrangos, kuri buvo numesta įskriejant į planetos atmosferą. Skirtingai nei natūralūs smūgiai, šiuo atveju buvo žinomi tikslūs detalių parametrai, todėl atsivėrė reta galimybė patikrinti modelius realiomis sąlygomis.

    Į Marsą, kai aparatas buvo maždaug 1 300 kilometrų aukštyje, buvo atkabinti du volframiniai balastai, kurių kiekvienas svėrė apie 77 kilogramus. Kartu į paviršių vėliau nusileido ir kruizinės pakopos nuolaužos, kurių bendra masė siekė apie 540 kilogramų.

    Kur ir kaip smogė įranga

    Smūgiai įvyko maždaug 70 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Jezero kraterio, kur šiuo metu dirba marsaeigis „Perseverance“. Krateriai aptikti slėnių ir nuogulų zonoje netoli senovinės deltos, kuri laikoma viena perspektyviausių vietų ieškoti praeities tinkamumo gyvybei požymių.

    Nustatyta, kad nuolaužos į paviršių trenkėsi nedideliu, apie 10 laipsnių kampu, todėl susidarė nevienodi pažeidimai ir išmestos medžiagos pėdsakai. Du krateriai, pagal skaičiavimus, greičiausiai susidarė nuo volframinių balastų, o likę trys – nuo kruizinės pakopos fragmentų.

    Ką netikėto atskleidė Marso gruntas

    Tyrėjai, remdamiesi vaizdų analize ir smūgio fizikos modeliavimu, padarė išvadą, kad vietinis paviršiaus sluoksnis yra gerokai silpnesnis, nei prognozuoja standartinės kraterių formavimosi skalės. Kitaip tariant, taikant įprastas taisykles, šio tipo smūgiams būtų pervertinamas kraterių dydis.

    „Nustatėme, kad medžiaga yra gerokai silpnesnė, nei numato standartiniai kraterių mastelio dėsniai, todėl jie pervertina kraterių dydį tokio tipo smūgiuose“, – teigė tyrėjai.

    Apskaičiuotas grunto sanglaudos stipris siekė apie 7 kilopaskalius, tai prilyginama labai biriai, smėlingai medžiagai. Rezultatai dera su ankstesnėmis įžvalgomis iš „InSight“ misijos bandymo įsigręžti į Marsą, kai šilumos zondas susidūrė su netikėtai sudėtingomis, grumstuotomis savybėmis ir trinties stoka.

    Ši išvada svarbi ne tik geologijai, bet ir inžinerijai, nes padeda tiksliau vertinti rizikas būsimoms nusileidimo misijoms. Silpnesnis, mažo tankio paviršius ir seklus smūgio kampas reiškia, kad didelio tankio objektai gali elgtis kitaip, nei rodo supaprastinti modeliai, o paklaidos kai kuriais atvejais gali siekti net kelis kartus.

    Nuo kosminių nuolaužų iki mokslo eksperimento

    Krateriai identifikuoti naudojant NASA „Mars Reconnaissance Orbiter“ zondo kameras, palyginus naujus vaizdus su senesniais kadrais, darytais iki 2020 metais vykusio nusileidimo. Nauji pažeidimai išsiskyrė ryškiu šviežumu ir atspindžio savybėmis, būdingomis neseniai sujudintoms nuoguloms.

    Mokslininkų vertinimu, tokie netyčiniai smūgiai yra ypač vertingi, nes natūralių meteoritų atveju dažniausiai nėra žinoma tiksli masė, tankis ar atskriejimo kampas. Kai technikos parametrai žinomi, nuolaužos tampa tarsi kontroliuojamu lauko eksperimentu, leidžiančiu patikslinti skaičiavimo metodus ir geriau suprasti Marso paviršiaus mechanines savybes.

    Ateityje panašūs tyrimai gali būti pritaikyti ir stebint natūralius objektus, jei pavyktų tiksliau atkurti jų charakteristikas pagal atmosferoje matomus ugnies kamuolius ir smūgio pėdsakus. Tačiau kol kas „Perseverance“ misijos palikti krateriai tapo reta proga patikrinti teoriją realiame Marse, o rezultatai rodo, kad Raudonosios planetos paviršius kai kuriose vietose gali būti gerokai trapesnis, nei manyta.

  • NASA nuotraukoje – lokio veidas Marse: mokslininkai paaiškino, kas iš tiesų slepiasi

    NASA nuotraukoje – lokio veidas Marse: mokslininkai paaiškino, kas iš tiesų slepiasi

    NASA zondo „Mars Reconnaissance Orbiter“ kamera HiRISE 2022 metų gruodžio 12 dieną užfiksavo Marso pietinėse aukštumose esantį kalvelės fragmentą, kuris iš pirmo žvilgsnio primena lokio snukutį. Dvi tamsios duobės atrodo lyg akys, o šviesesnė V formos struktūra tarp jų – tarsi nosis.

    Nors vaizdas akimirksniu tapo interneto sensacija, planetologai pabrėžia, kad tai nėra nei gyvybės, nei dirbtinių statinių pėdsakas. Tokios formos Marse dažnai susidaro dėl įprastų geologinių procesų ir specifinio apšvietimo.

    „Tai kalva su V formos įgriuvos struktūra, dviem krateriais ir beveik apskritu lūžių raštu“, – aiškino Arizonos universiteto mokslininkas Alfredas McEwenas, vadovaujantis HiRISE komandai.

    Specialistų vertinimu, apskritas lūžių žiedas galėjo likti po to, kai purios nuogulos nusėdo ant seniai užpildyto smūginio kraterio. Tuo metu V formos darinys gali būti susijęs su senoviniu vulkaniniu arba purvo išsiveržimo kanalu, kurio ištekėjimo pėdsakai suformavo į vėduoklę panašų kontūrą.

    Žmogaus smegenys linkusios atpažinti veidus ir gyvūnų bruožus net ten, kur jų nėra – šis reiškinys vadinamas pareidolija. Tai ta pati psichologinė priežastis, dėl kurios automobilių žibintai kartais atrodo kaip akys, o uolų šešėliai primena figūras.

    Marso istorijoje tai ne pirmas kartas, kai žemos raiškos ar kontrastingo apšvietimo nuotraukos sukelia audringas interpretacijas. Dar 1976 metais „Viking 1“ misijos kadre užfiksuota Cydonia srities kalva dėl šešėlių atrodė kaip žmogaus veidas, tačiau vėlesnės, gerokai detalesnės nuotraukos parodė, kad tai įprastas reljefo darinys.

    Panašūs atvejai fiksuojami ir pastaraisiais metais, kai Europos kosmoso agentūros „Trace Gas Orbiter“ tyrėjai, analizuodami Marso paviršiaus nuosėdas, aptiko druskų sankaupas, kurios priminė šypsenėlę. Moksliniu požiūriu svarbiausia ten buvo ne forma, o pats chloridų druskų sluoksnis, siejamas su senovėje išgaravusiais sekliais vandens telkiniais.

    Tokie druskų telkiniai laikomi reikšmingais, nes sūrus vanduo gali išlikti skystas esant žemesnėms temperatūroms nei gėlas, o tai didina tikimybę, kad tam tikrais Marso istorijos laikotarpiais galėjo egzistuoti ilgiau išsilaikančios skystos terpės. Dėl to panašios vietos išlieka potencialiais taikiniais misijoms, kurios ateityje ieškos cheminių ar mineraloginių biosignatūrų.

    HiRISE kamera, nuo 2006 metų fiksuojanti Marso paviršių, yra vienas svarbiausių įrankių, leidžiančių vertinti kraterių, nuošliaužų, kopų ir kitų procesų dinamiką. Kartais jos kadrai sužadina vaizduotę, tačiau mokslininkai primena: net ir įspūdingiausios „figūros“ dažniausiai tėra geologijos, erozijos ir šviesos žaismo rezultatas.