Tag: Marsas

  • Marso krateriuose aptiko keistus ledynus su stačiais šlaitais: kai kur siekia iki 209 metrų

    Marso krateriuose aptiko keistus ledynus su stačiais šlaitais: kai kur siekia iki 209 metrų

    Mokslininkai Marso šiauriniame pusrutulyje aptiko neįprastų, į skardžius panašių darinių, kurie, jų manymu, gali slėpti didelius, senovinius ledynus. Šie objektai pastebėti smūginiuose krateriuose netoli Alba Mons ugnikalnio regiono.

    Naujame tyrime, apie kurį rašo portalas „ScienceAlert“, aprašomi 29 statūs skardžiai kraterių šlaituose, galintys būti ledo turtingos sankaupos, dengtos uolienomis ir dulkėmis. Tyrėjai tikisi, kad šie radiniai padės geriau suprasti Marso klimato istoriją ir ledo išlikimo sąlygas.

    Nors šiandien Marsas yra šaltas ir sausas, o jo atmosfera per plona, kad skystas vanduo paviršiuje išsilaikytų, ledo planetoje vis dar gausu – ypač ties ašigaliais. Be to, mokslininkai seniau yra kėlę prielaidą, kad reikšmingų ledo atsargų gali būti ir po paviršiumi.

    Jei šie darinių kompleksai iš tiesų yra ledynai, jie galėtų tapti svarbiu orientyru būsimosioms misijoms, ieškančioms potencialių vandens išteklių. Kartu tai būtų dar vienas įrodymas, kad net ir palyginti „neseniai“ Marso istorijoje planetos sąlygos galėjo būti gerokai šaltesnės.

    29 objektai krateriuose ir 738 ištirti dariniai

    Geologinės struktūros nustatytos analizuojant NASA „Mars Reconnaissance Orbiter“ ir Europos kosmoso agentūros „ExoMars Trace Gas Orbiter“ darytus vaizdus. Tyrėjai iš viso išnagrinėjo 738 kraterius ir, naudodami palydovinių nuotraukų poras, sudarė erdvinius (3D) reljefo modelius.

    Gauti duomenys leido išskirti lobines, į ašigalio pusę orientuotas, stačiu priekiu pasižyminčias sankaupas kraterių šlaituose. Tyrėjai jas apibūdina kaip anksčiau neaprašytą ledyninės kilmės reljefo tipą Marse.

    Tyrime taip pat pasitelktas kompiuterinis modeliavimas, kuris padėjo įvertinti, kaip tokie ledynai galėjo susiformuoti ir kokiomis sąlygomis jie galėjo išlikti. Analizei prireikė ir palyginimų su Žemėje aptinkamais analogais.

    Stačios ledynų „pabaigos“ – iki 209 metrų aukščio

    Pagal tyrėjų pateiktą vertinimą, šie ledynai galėtų būti padengti uolienomis, dulkėmis ir kita medžiaga, kuri veiktų kaip apsauginis sluoksnis nuo Marso atmosferos poveikio. Tokia „danga“ teoriškai padėtų ledui išlikti ilgiau, nei jis išsilaikytų atvirame paviršiuje.

    Struktūros yra didelės: kai kurių darinių nuolydis tęsiasi iki 3 kilometrų, o pabaigoje staiga baigiasi beveik vertikaliu skardžiu. Kai kur skardžio aukštis siekia iki 209 metrų.

    Dar viena įdomi detalė – dalyje vietų matyti požymių, kad nuo kraterio krašto galėjo riedėti ir šlaitu žemyn slinkti uolienos, o apačioje kauptis nuogulomis. Tokie procesai svarbūs bandant suprasti, kaip ledas ir nuolaužos sąveikauja bei kaip tai keičia reljefo „išvaizdą“.

    Ką tai gali reikšti būsimoms misijoms

    Jei šie objektai iš tiesų slepia vandens ledą, svarbiausias klausimas būtų ne tik „kur“, bet ir „kaip“ jis yra uždengtas – nuo to priklausytų, ar ir kiek realu ateityje pasiekti potencialias vandens atsargas. Tyrėjai pabrėžia, kad ledo vieta ir dengiančio sluoksnio savybės gali būti lemiamos planuojant bet kokį išteklių panaudojimą.

    Tolimesni tyrimo žingsniai galėtų apimti detalesnių vaizdų rinkimą, panašių darinių paiešką kitose Marso vietose ir papildomus palyginamuosius darbus Žemėje. Mokslininkai taip pat sieks tiksliau nustatyti, kada ši Marso dalis galėjo būti padengta ledu ir kaip planetos klimatas kito dėl jos ašies posvyrio pokyčių.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale „Earth and Planetary Science Letters“.

  • „Curiosity“ Marse sutraiškė uolieną ir aptiko itin grynos sieros kristalų lauką

    „Curiosity“ Marse sutraiškė uolieną ir aptiko itin grynos sieros kristalų lauką

    NASA marsaeigis „Curiosity“ netikėtai „atvėrė“ iš pažiūros visai paprastą uolieną Marse ir jos viduje aptiko blyškiai geltonus itin grynos sieros kristalus.

    Kaip rašo „ScienceAlert“, radinys užfiksuotas 2024 metais Geilo krateryje, Gediz Vallis kanale, kai maždaug 899 kilogramų masės marsaeigis pervažiavo uolieną ir ši nuo spaudimo tiesiog subyrėjo.

    Marse sulfatai (druskos, kuriose yra sieros ir deguonies) nėra retenybė, tačiau elementinė, gryna siera iki tol nebuvo aptikta. Būtent ši detalė mokslininkams tapo rimta mįsle.

    Dar labiau stebina tai, kad aplinkinė vietovė buvo nusėta panašiais akmenimis – tai leido manyti, jog kalbama ne apie pavienį „laimingą“ radinį, o apie platesnį telkinį.

    Kas tiksliai rasta Gediz Vallis kanale

    Viena iš naujų analizių, publikuota 2026 metų birželį žurnale „Science“, patvirtino, kad elementinė siera yra ne tik labai gryna, bet ir išsibarsčiusi maždaug 2 100 kvadratinių metrų plote.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį į uolienų trapumą. Tai, kad akmuo lengvai „sprūgo“ nuo marsaeigio svorio, rodo, jog medžiaga galėjo būti gana trapi, todėl tikėtina, kad tokie akmenys susiformavo vietoje, o ne buvo atgabenti iš toli.

    Remiantis geologiniu kontekstu, šis sieros telkinys galėjo susidaryti maždaug prieš 3,1–2,8 mlrd. metų – laikotarpiu, kai Marso aplinka buvo kitokia nei dabar.

    Dvi hipotezės: dujos iš gelmių arba reakcijos vandenyje

    Pirmoji hipotezė sieja sierą su senoviniu vulkanizmu. Siūloma, kad sieros turinčios dujos, išsiskyrusios dėl vulkaninės veiklos, vėsdamos galėjo būti įkalintos po paviršiumi, galbūt ledo struktūrose, vadinamose klatratais.

    Vėliau erozija, formavusi Gediz Vallis reljefą, galėjo sumažinti slėgį ir leisti dujoms ištrūkti, o cheminės reakcijos – suformuoti elementinės sieros sankaupas net ir be aukštos temperatūros sąlygų konkrečioje vietoje.

    Antroji hipotezė aptarta atskirame darbe, 2026 metų liepą publikuotame „Geophysical Research Letters“. Jo autoriai laboratorijoje parodė, kad kambario temperatūroje rūgščiame vandenyje ištirpusio sulfido reakcija su chloratu gali suformuoti mažus geltonus elementinės sieros kristalus.

    Nors eksperimente gauti kristalai buvo mikroskopiniai, mokslininkai svarsto, kad panašios reakcijos, vykusios labai ilgą laiką, teoriškai galėjo sukurti ir didesnius telkinius. Taip pat pažymėta, kad reakcijai reikalingas vandenilio sulfidas galėjo kilti iš panašių požeminių dujų rezervuarų, apie kuriuos kalbama ir pirmojoje hipotezėje.

    Kodėl gryna siera Marse taip domina mokslininkus

    Siera yra vienas svarbių elementų, reikalingų gyvybei Žemėje: daug organizmų ją naudoja, pavyzdžiui, baltymų statybai reikalingoms aminorūgštims.

    Vis dėlto pats radinys nėra įrodymas, kad Marse buvo ar yra gyvybė. Tyrėjai pabrėžia, kad elementinė siera, bent jau pagal šiuos darbus, gali susidaryti ir be gyvų organizmų.

    Tačiau tokie atradimai plečia supratimą apie senovines Marso sąlygas ir cheminius procesus, kurie galėjo vykti prieš milijardus metų. Kuo tiksliau pavyksta atkurti tą „užšaldytą“ planetos istorijos vaizdą, tuo aiškiau matyti, kokiais keliais skirtingomis kryptimis nuėjo Žemė ir Marsas.

  • Marsui panašiomis sąlygomis 160 dienų auginti mikrobai ne tik išgyveno, bet ir dauginosi

    Marsas yra šaltas, sausas ir beveik be oro, tačiau laboratorijoje Žemėje mokslininkai atkartoję dalį tokių sąlygų pamatė netikėtą rezultatą: mikrobai ne tik išliko gyvi, bet ir augo.

    Eksperimento metu organizmai 160 dienų buvo laikomi be deguonies, esant itin žemam slėgiui ir vandenyje, kuris buvo maždaug septynis kartus sūresnis nei jūros vanduo, rašo „ZME Science“.

    Tyrėjai nagrinėjo druską mėgstantį mikroorganizmą Haloferax volcanii, priklausantį archėjoms – gyvybės grupei, kuri išoriškai primena bakterijas, bet evoliuciškai yra atskira šaka. Dalis archėjų geba klestėti ten, kur daugeliui kitų organizmų sąlygos būtų pražūtingos.

    Eksperimentas kelia klausimą, ar po Marso paviršiumi teoriškai galėtų būti nišų, kuriose gyvybė ne vien „išgyventų“, o būtų aktyvi. Vis dėlto patys autoriai pabrėžia: tai nereiškia, kad Marse gyvybė tikrai egzistuoja šiandien.

    Kaip buvo imituotos „marso“ sąlygos

    Mikrobai buvo patalpinti į žemo slėgio, anglies dioksido turtingą aplinką, kurioje nebuvo deguonies. Jų „namais“ tapo itin sūrus tirpalas, o energijai gauti be deguonies buvo suteikta alternatyva – nitratai arba perchloratai.

    Perchloratai mokslininkams ypač įdomūs, nes šie chloro junginiai aptikti Marse ir gali mažinti vandens užšalimo temperatūrą. Tai teoriškai sudarytų sąlygas sūriems skysčiams išlikti net tada, kai aplinka labai šalta.

    Rezultatas buvo aiškus: 160 dienų mikroorganizmai lėtai, bet dauginosi – tačiau tik tada, kai turėjo nitratų ar perchloratų. Kai abiejų junginių nebuvo, organizmai išliko gyvi, bet apčiuopiamo augimo neparodė.

    Biofilmai ir ribos, kurių eksperimentas neperžengia

    Tyrėjai taip pat pastebėjo įdomią adaptaciją: esant žemam slėgiui mikrobai telkėsi į tankias, biofilmą primenančias bendrijas. Biofilmai – tai mikroorganizmų sankaupos, įaugusios į apsauginę terpę; panašūs dariniai randami, pavyzdžiui, ant dantų ar upių akmenų.

    Tokios sankaupos galėjo prisidėti prie to, kad sūrus vanduo lėčiau garavo: per visą bandymo laiką kultūros prarado mažiau nei 4 proc. skysčio. Vis dėlto mokslininkai pripažįsta, kad garavimą ir taip lėtino pati koncentruota druska, todėl biofilmų įtaka nėra iki galo aiški.

    Labai svarbu ir tai, ko eksperimentas neatkartojo. Kultūros buvo laikomos maždaug 21 laipsnio Celsijaus temperatūroje – gerokai šilčiau, nei tikėtina daugelyje Marso gelmių, be to, tyrėjai suteikė maistinių medžiagų, kurių natūraliai ten gali ir nebūti.

    Dar vienas esminis apribojimas – pats modeliuotas „požeminių sūrymo kišenių“ scenarijus Marse dar nėra tiesiogiai aptiktas: jis laikomas teoriškai galimu, bet ne patvirtintu.

    Ką tai gali reikšti Marso paieškoms

    Daugelį metų Marso gyvybės paieškos dažniau buvo nukreiptos į planetos praeitį, kai, sprendžiant iš senovinių upių vagų ir ežerų nuosėdų, sąlygos galėjo būti šiltesnės ir drėgnesnės. Tačiau šio bandymo rezultatai primena, kad potencialiai verta galvoti ir apie „slaptas“ požemines nišas.

    Mokslininkai pabrėžia: Marso organizmų kol kas niekas nėra aptikęs, todėl kalbama tik apie hipotezes ir ekstremalių sąlygų ribų tikrinimą. Vis dėlto tokie darbai gali padėti tiksliau suprasti, kokių „gyvybės pėdsakų“ ieškoti ir kaip atskirti senus požymius nuo galimai aktyvių procesų.

    Be to, žinios apie mikroorganizmų elgesį Marso tipo aplinkose svarbios ir praktikai – jos gali padėti įvertinti, kaip ateities misijose išvengti Marso užteršimo Žemės mikrobais ir kaip interpretuoti aptiktus signalus.

  • Marse aptiktos vandenilio chlorido dujos: užuomina, kad planetos gelmėse dar verda magma

    Marse aptiktos vandenilio chlorido dujos: užuomina, kad planetos gelmėse dar verda magma

    Marse aptiktos „dvokiančios“ dujos gali reikšti, kad Raudonosios planetos gelmės nėra visiškai sustingusios – jos viduje galimai vis dar vyksta procesai, susiję su magma ir ugnikalnių veikla.

    Tokią užuominą pateikia naujas tyrimas, kuriame astronomai, naudodami Europos kosmoso agentūros (ESA) zondą „ExoMars Trace Gas Orbiter“, pranešė apie vandenilio chlorido (HCl) aptikimą prie Alba Mons – didžiausio pagal užimamą plotą Marso ugnikalnio.

    Iki šiol Marsas dažnai buvo laikomas planeta, kurios geologinė veikla seniai nurimo, nors pastaraisiais metais vis daugėja ženklų, kad ji nėra visiškai „mirus“: fiksuojami marsdrebėjimai, aptinkami palyginti nesenų lavos srautų pėdsakai.

    Vandenilio chloridas, tyrėjų teigimu, gali būti ypač svarbus indikatorius, nes šios dujos gali skverbtis iš magmos net ir tada, kai išsiveržimai paviršiuje nevyksta. Kitaip tariant, tai potenciali užuomina apie dar šiltą, aktyvesnį Marso vidų.

    Ką reiškia HCl aptikimas prie Alba Mons

    Tyrime teigiama, kad HCl aptikta virš suskeldėjusios žemės netoli Alba Mons, esančio šiaurinėje Tarsio plynaukštėje. Šis regionas laikomas viena iš vietų, kur geologinė veikla galėjo tęstis palyginti neseniai – o galbūt dalinai vyksta ir dabar.

    Mokslininkai pažymi, kad HCl signalų Marse buvo fiksuota ir kitur, skirtingais Marso metų sezonais, tačiau nemaža dalis jų, panašu, sietina su atmosferos ir vandens ciklo procesais.

    Vis dėlto dalis signalų išsiskiria: jie atrodo labiau lokalūs ir, tyrėjų vertinimu, gali būti susiję su „vidiniu“ – ne vien atmosferiniu – šaltiniu. Būtent šie atvejai ir paskatino ieškoti paaiškinimo, susijusio su magminiais procesais.

    Sezonas, aukštis ir „adatos šieno kupetoje“ efektas

    Anot tyrėjų, šie įdomesni HCl signalai pasirodo ankstyvą vasarą Marso šiauriniame pusrutulyje, kai planeta yra toliausiai nuo Saulės. Šiuo laikotarpiu šiaurėje būna vėsiau, o atmosfera – skaidresnė, joje mažiau dulkių ir vandens garų.

    Dėl to HCl aptikimo interpretacija tampa paprastesnė: mažiau tikėtina, kad signalą sukuria atmosferos aerozoliai, o didėja tikimybė, kad jis kyla iš apačios. Tyrėjai taip pat nurodo, kad signalai atrodo sklindantys iš mažesnio aukščio.

    Dar viena svarbi detalė – sezoninis atšilimas gali sublimuoti viršuje esantį ledą ir atverti kelią dujoms pasišalinti per plyšius. Nurodoma, kad šalčio bangų metu temperatūra Marse gali kristi iki maždaug –120 laipsnių Celsijaus, o tai gali „užrakinti“ tokias angas.

    Pačios koncentracijos yra itin mažos – milijardinės dalys. Tyrimo bendraautoris Danielis Mège tai lygino su bandymu rasti adatą šieno kupetoje: orbitinis aparatas, nuolat judėdamas aplink Marsą, vis tiek sugebėjo užfiksuoti vos kelias molekules iš galimai protarpinio šaltinio.

    Galimi šaltiniai: nuo giluminės kilmės iki purvo ugnikalnių

    Tyrėjai aptaria kelis galimus ne atmosferinius paaiškinimus, kodėl HCl galėjo atsirasti būtent šiame regione. Vienas jų – giluminė vulkaninė kilmė, kai dujos kyla iš planetos vidaus.

    Kita galimybė siejama su vadinamaisiais purvo ugnikalniais: jei į paviršių kylanti medžiaga sąveikautų su šiltesniais sluoksniais ar magma, tai taip pat galėtų išskirti HCl ir netiesiogiai rodyti vulkaninę šilumą.

    Trečias variantas – chloro turinčių junginių irimas paviršiuje. Tačiau tyrėjai pažymi, kad geriausiai turimus stebėjimus kol kas paaiškina lokalus magminis šaltinis.

    Prie šios versijos prisideda ir tai, kad HCl siejamas su smulkiais plyšiais, kurie vietomis sudaro ištisus ruožus, besitęsiančius dešimtis kilometrų. Kai kur aplink juos matomi tamsesni „halai“, kurie gali būti panašūs į Žemėje aplink fumaroles susidarančias zonas.

    Mokslininkai kelia hipotezę, kad tokie plyšiai gali veikti tarsi kaminai, susiję su hidroterminėmis sistemomis ir „vulkaninės santechnikos“ tinklu Marso gelmėse. Jei tokios sistemos iš tiesų aktyvios, jos laikomos įdomiomis vietomis ieškant gyvybei tinkamesnių nišų.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Science Advances“.

  • Mokslininkai Marse aptiko vandenilio chloridą: dujos virš Alba Mons siejamos su gilia magma

    Mokslininkai Marso atmosferoje aptiko neįprastų vandenilio chlorido (HCl) dujų, o jų „židinys“ sutampa su milžiniško Alba Mons ugnikalnio regionu. Toks signalas kelia klausimą, ar po paviršiumi vis dar gali slypėti šiluma ir magma.

    Kaip rašo „ZME Science“, HCl pėdsakus dar 2020 metais užfiksavo Europos kosmoso agentūros „ExoMars Trace Gas Orbiter“. Vien pačios dujos dar nereiškia, kad Marse vyksta išsiveržimai, tačiau nauja analizė rodo detalių, kurias paaiškinti paprasta „dulkių chemija“ ne visada pavyksta.

    Marse gausu chloro junginių dulkėse ir dirvožemyje, todėl, veikiant saulės šviesai, ore esančioms dulkėms ir vandens garams, HCl gali susidaryti ir be požeminių procesų. Daugeliu atvejų taip ir atrodė: dujų kiekiai kilo šiltesniu, dulkėtesniu metų laiku ir vėliau sumažėdavo.

    Vis dėlto buvo pastebėta išimtis – ankstyvą vasarą šiauriniame Marso pusrutulyje HCl kartojosi būtent Alba Mons apylinkėse ir pasirodydavo „ne tuo sezonu“, kurio būtų tikėtasi vien iš atmosferinių reakcijų. Tyrėjai tai sieja su lokalizuotu šaltiniu ir tuo, kas vyksta po ledu bei gruntu.

    HCl aptikimai virš Alba Mons

    Alba Mons laikomas didžiausiu Marso ugnikalniu pagal užimamą plotą: jis driekiasi per milžinišką teritoriją, o viršūnė pakyla maždaug 6,8 kilometro virš atskaitinio Marso aukščio. Manoma, kad jis turėjo būti neaktyvus apie 3,2 mlrd. metų, todėl pasikartojantis dujų signalas šioje vietoje atrodo netikėtas.

    Per dvejus Marso metus mokslininkai užfiksavo aštuonis patikimus HCl aptikimus iš 78 tinkamų stebėjimų šiauriniame pusrutulyje. Visi jie telkėsi palyginti siaurame ilgumų intervale aplink Alba Mons regioną.

    Didžiausia išmatuota koncentracija siekė apie 1,5 dalies milijardui (ppb) – tai ypač mažas kiekis, maždaug viena ar dvi HCl molekulės milijardui atmosferos molekulių. Tačiau signalas buvo pakankamai aiškus, kad tyrėjai ieškotų paaiškinimo, kodėl jis toks lokalus.

    Įtrūkimai, kurie atrodo geologiškai „jauni“

    Norėdami patikrinti, ar dujų aptikimai gali turėti ryšį su paviršiaus struktūromis, tyrėjai analizavo didelės raiškos orbitinius vaizdus. Buvo naudota ir „Trace Gas Orbiter“ CaSSIS kamera, ir NASA HiRISE instrumentas.

    Alba Mons apylinkėse pastebėtas labai siaurų įtrūkimų tinklas: dalis plyšių siekė vos kelias dešimtis centimetrų, kiti sudarė kilometrus besitęsiančias sistemas, kai kur – išilgai pakilusių keterų. Prie kai kurių plyšių matyti tamsesni plotai, kurie gali būti siejami su medžiagos nusėdimu šalia angų.

    Ypač svarbu tai, kad šios struktūros, pasak tyrėjų, atrodo geologiškai gana „jaunos“: jos kerta ledo turtingas paviršines nuogulas, kurios, manoma, susiformavo prieš šimtus tūkstančių metų. Be to, plyšių siaurumas leidžia spėti, kad be „atnaujinimo“ jie galėtų būti greitai užnešami dulkėmis.

    Tyrėjai taip pat pažymi, kad plyšiai dera su platesniais tektoniniais ir vulkaniniais raštais, siejamais su Alba Mons. Tai kelia hipotezę, jog šie lūžiai galėtų tapti kanalais, kuriais iš gelmių kyla dujos.

    Kodėl tai nebūtinai reiškia išsiveržimą

    Žemėje vulkaninė veikla dažnai siejama su įspūdingais išsiveržimais, tačiau nemaža dalis procesų vyksta nepastebimai – magma gali ilgai išlikti po žeme, lėtai judėti, vėsti ar išleisti ištirpusias dujas nepasiekdama paviršiaus.

    Vandenilio chloridas mokslininkams įdomus tuo, kad jis gali skverbtis iš magmos net tada, kai aktyvaus išsiveržimo fazė seniai pasibaigusi. Todėl teoriškai HCl galėtų būti aptinkamas ir „tylesniais“ vulkaninės sistemos laikotarpiais.

    Siūlomas scenarijus toks: šaltą Marso žiemą ledas gali sulaikyti dalį dujų arba trukdyti joms skverbtis į atmosferą, o ankstyvą vasarą, kylant temperatūrai, ledas ima sublimuoti (tiesiogiai virsta garais) ir gali „išleisti“ susikaupusį HCl. Tai padėtų paaiškinti ir sezoniškumą, ir tai, kodėl signalas telkiasi vienoje vietoje.

    Užuominos, kad Marsas dar „gyvas“

    Marsas turi didžiausių Saulės sistemos ugnikalnių, o didžioji vulkaninių lygumų dalis susiformavo prieš milijardus metų. Vis dėlto pastaraisiais metais daugėja užuominų, kad planetos gelmės nėra visiškai ramios.

    Dalies lavos nuogulų amžius, mokslininkų vertinimu, gali siekti tik dešimtis milijonų metų – geologiškai tai ganėtinai neseniai. Be to, NASA zondas „InSight“ misijos metu užfiksavo daugiau nei 1 300 marsdrebėjimų, rodančių, kad Marso viduje tebevyksta procesai.

    Nauji HCl aptikimai prideda kitokio pobūdžio užuominą: į atmosferą galbūt vis dar patenka su vulkaniniais procesais siejamų dujų. Tyrėjai pabrėžia, kad tai dar nėra galutinis įrodymas, tačiau signalas ir paviršiaus lūžių požymiai verčia rimčiau svarstyti apie likutinę šilumą po Alba Mons.

    Diskusijos tęsiasi ir platesniame kontekste – jeigu Marse išlikęs vidinis šilumos šaltinis, teoriškai galėtų egzistuoti ir palankesnės nišos po paviršiumi, pavyzdžiui, jei šiluma sąveikautų su ledu ar vandens sankaupomis. Vis dėlto patys tyrėjai akcentuoja, kad tai kol kas spekuliacija: nei skysto vandens, nei gyvybei tinkamų hidroterminių sistemų šiame regione dar neįrodyta.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Science Advances“.

  • NASA „Perseverance“ nustatė: Marso dulkės daug smulkesnės nei manyta – rizika astronautams

    Marso dulkės gali tapti rimtesniu iššūkiu būsimiems astronautams, nei iki šiol manyta: jos pasirodė esančios itin smulkios ir dėl to potencialiai pavojingesnės įkvepiant.

    Kaip skelbia „Reuters“, NASA marsaeigis „Perseverance“ padėjo mokslininkams nustatyti, kad dalis dulkių dalelių siekia maždaug 100–200 nanometrų – tai šimtus kartų ploniau nei žmogaus plaukas.

    Toks dydis svarbus ne tik dėl to, kad dulkės limpa prie įrangos ir dengia paviršius. Itin smulkios dalelės, patekusios į sandarias gyvenamąsias patalpas, gali prasiskverbti giliai į plaučius, o teoriškai – net patekti į kraujotaką.

    Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausias praktinis iššūkis gali būti ne „Marso išorė“, o dulkių atnešimas į vidų: jei jos bus įnešamos su skafandrais ar ant įrangos, rizika persikelia į astronautų kasdienę aplinką.

    Kaip „Perseverance“ išmatavo itin smulkias daleles

    „Perseverance“ 2021 metais nusileido Jezero krateryje ir, be kitų užduočių, turi įrankių, skirtų uolienų cheminei sudėčiai tirti. Vienas jų – prietaisas PIXL, kuris periodiškai skenuoja kalibravimo taikinius, tarp jų – teflono ir bazaltinio stiklo diskus.

    Šalia jų yra ir keli skafandrų medžiagų pavyzdžiai. Laikui bėgant visos šios detalės apsinešė dulkėmis, o mokslininkai nusprendė jų nevalyti ir panaudoti kaip „natūraliai“ sukauptų Marso dulkių mėginius.

    Lygindami Žemėje atliktų etaloninių matavimų duomenis su vėlesniais matavimais Marse, tyrėjai galėjo atskirti dulkių „cheminį parašą“ nuo pačių medžiagų. Teflonas šiuo atžvilgiu buvo ypač naudingas, nes PIXL jame aptinka labai mažai elementų – tad signalas iš dulkėto paviršiaus daugiausia atspindėjo pačias daleles.

    Kompiuteriniais modeliais įvertinus dulkių sluoksnio storį, buvo apskaičiuotas tikėtinas dalelių dydis. Ant vieno stiklo taikinio dulkės vidutiniškai siekė apie 140 nanometrų, ant teflono skafandro medžiagos – apie 300 nanometrų, o „Vectran“ audinyje sulaikytos dalelės buvo didesnės – vidutiniškai apie 2 mikrometrus.

    Kuo pavojingos dulkės, kurios patenka į gyvenamąsias patalpas

    Tyrime pabrėžiama, kad Marso dulkės pasižymi „užsispyrimu“: jos linkusios kauptis audinių tarpuose ir prilipti prie paviršių, o tam gali padėti statinė elektra ir medžiagos tekstūra. Tai reiškia, kad net aktyviai judant ar eksploatuojant įrangą dulkės ne taip lengvai pasišalina.

    Nors yra ir gerų žinių – po 1 645 Marso parų tirtos medžiagos neparodė ryškaus matomo nusidėvėjimo – smulkiausia dulkių frakcija kelia kitokio pobūdžio grėsmę. Įkvėptos itin smulkios dalelės gali nusėsti giliausiose plaučių dalyse, kur organizmui sunkiau jas pašalinti.

    Marso dulkėse aptinkama geležies ir silicio, o ankstesni tyrimai minėjo ir potencialiai žalingus junginius, pavyzdžiui, perchloratus, galinčius trikdyti skydliaukės funkciją. Naujoji analizė taip pat parodė, kad smulkiosios dulkės buvo neįprastai turtingos fosforo, tačiau mokslininkai pabrėžia, jog realus poveikis žmogui priklausytų nuo dozės ir poveikio trukmės.

    Kokie sprendimai svarstomi prieš skrydžius į Marsą

    Nurodoma, kad NASA jau yra nustačiusi ribas, kiek Marso dulkių astronautai galėtų saugiai įkvėpti gyvenamosiose patalpose. Vis dėlto dalis šių ribų paremta Mėnulio dulkių bandymais, nes apie Marso dulkių poveikį vis dar trūksta tiesioginių duomenų.

    Todėl, kol laukiama daugiau tyrimų ir galimybės Marso mėginius išsamiai analizuoti Žemės laboratorijose, inžinieriai svarsto praktinius sprendimus: skafandrus, kurie būtų „prijungiami“ prie buveinių iš išorės, dvigubas oro spynas ir filtravimo sistemas, galinčias sulaikyti mažesnes nei mikrometras daleles.

    Kuo daugiau bus aišku apie pačių dalelių sudėtį ir jų elgesį, tuo tiksliau bus galima suprojektuoti buveines, skafandrus ir dulkių kontrolės priemones – kad Marse didžiausia problema netaptų tai, ko plika akimi beveik nesimato.

  • 100 000 kometų smūgių modeliai atskleidė netikėtą tiesą: gyvybės „sėkla“ iš kosmoso – beveik neįmanoma

    100 000 kometų smūgių modeliai atskleidė netikėtą tiesą: gyvybės „sėkla“ iš kosmoso – beveik neįmanoma

    Kometos seniai laikomos vienu galimų paaiškinimų, kaip į Žemę galėjo patekti ankstyvajai cheminei evoliucijai būtinos medžiagos. Tačiau naujas tyrimas, paremtas 100 000 kometų smūgių simuliacijų, rodo, kad toks scenarijus greičiausiai buvo itin retas.

    Darbo autoriai modeliavo sąlygas, panašias į ankstyvąjį Saulės sistemos laikotarpį, kai, mokslininkų vertinimu, į Žemę galėjo atsitrenkti labai daug smulkių kūnų. Pagrindinis klausimas buvo paprastas: ar bent dalis organinių junginių realiai galėtų išlikti po įkaitimo atmosferoje ir milžiniškos smūgio energijos.

    Kas buvo tikrinama simuliacijose?

    Simuliacijų centre atsidūrė vandenilio cianidas – junginys, kurį mokslininkai sieja su ikigyvybine chemija. Jis laikomas viena iš vadinamųjų žaliavinių molekulių, iš kurių palankiomis sąlygomis gali formuotis sudėtingesni gyvybei svarbūs junginiai.

    Tyrėjai pasirinko būtent vandenilio cianidą todėl, kad kometose jis aptinkamas palyginti dažnai, o kai kuriuose stebėjimuose jo kiekiai vertinami kaip pakankami, kad teoriškai turėtų reikšmės ankstyvajai chemijai. Vis dėlto vien aptikimas kosmose dar nereiškia, kad medžiaga pasiekia planetos paviršių tinkama forma ir tinkamoje koncentracijoje.

    Rezultatai nustebino net autorius

    Modeliai parodė, kad daugiau nei pusėje atvejų nė vienas smūgis nesukurtų sąlygų, kai į sausumą būtų atgabentas pakankamas vandenilio cianido kiekis. Dažniausios nesėkmės priežastys buvo kometos suirimas atmosferoje, medžiagos praradimas dėl kaitros smūgio metu arba kritimas į vandenyną, kur net išlikęs junginys greitai praskiestų.

    Likusi simuliacijų dalis leido galimybę, kad bent vienas smūgis vis dėlto galėjo būti sėkmingas, tačiau tokie atvejai, tyrėjų vertinimu, sudarytų labai trumpą laiko langą. Kad ikigyvybinė chemija spėtų įsibėgėti, reikėtų ne tik reto smūgio greičio ir kampo, bet ir palankių aplinkos sąlygų po smūgio.

    „Tai romantiška idėja, bet mūsų rezultatai rodo, kad ji labai mažai tikėtina“, – sakė Kembridžo universiteto astronomas Richardas Anslow.

    Autoriai pabrėžia, kad simuliacijos nėra galutinis įrodymas, jog kometos negalėjo prisidėti prie gyvybės pradžios. Vis dėlto skaičiavimai rodo, kad vien šiuo mechanizmu remtis būtų sunku, o tikėtinesni paaiškinimai gali būti susiję su platesniu procesų rinkiniu: nuo vietinės ankstyvosios Žemės geochemijos iki organinių medžiagų atnešimo mažesniais meteoroidais.

    Kodėl Marsui šansai didesni?

    Tyrime pažymima, kad Marsas, pagal tuos pačius modeliavimus, gali būti palankesnė vieta tokiam medžiagų pernešimui. Plonesnė atmosfera ir kitokios smūgių sąlygos didina tikimybę, kad dalis cheminių junginių pasiektų paviršių nesuirę.

    Tuo metu Veneroje situacija priešinga: itin tanki atmosfera, kaip rodo skaičiavimai, sunaikintų didelę dalį kometų dar joms nepasiekus paviršiaus. Tai reiškia, kad net jei kometos yra organinių medžiagų nešėjos, jų indėlis skirtingose planetose gali kardinaliai skirtis.

  • NASA marsaeigis „Perseverance“ pagerino rekordą: įspūdingą atstumą Marse įveikė beveik pats

    NASA marsaeigis „Perseverance“ pasiekė naują rekordą: jis nuvažiavo didžiausią atstumą, kada nors įveiktą kito dangaus kūno paviršiumi. NASA Jet Propulsion Laboratory (JPL) duomenimis, spalio 11 dieną bendras nuvažiuotas kelias siekė 45,22 kilometro.

    Taip „Perseverance“ aplenkė ankstesnį rekordininką – marsaeigį „Opportunity“, kuris per 2004–2018 metus Marse įveikė 45,16 kilometro. Skirtumas nedidelis, tačiau simboliškai svarbus, nes parodo, kaip sparčiai tobulėjo autonominės tyrimų technologijos.

    Didžiąją dalį kelio įveikė autonomiškai

    NASA pabrėžia, kad daugiau nei 90 proc. rekordinio atstumo „Perseverance“ įveikė pasitelkdamas autonominę navigaciją „AutoNav“. Mokslininkai Žemėje nurodo tikslus ir kelio gaires, o marsaeigis pats analizuoja reljefą ir parenka saugų maršrutą.

    JPL aiškina, kad tai leidžia efektyviau išnaudoti laiką, nes ryšio signalui tarp Žemės ir Marso keliaujant minutes, nuotolinis valdymas realiuoju laiku praktiškai neįmanomas. Autonomija tampa būtina sąlyga tiek ilgiems maršrutams, tiek sudėtingoms uolėtoms vietovėms.

    Technologinis šuolis akivaizdus lyginant su ankstesnėmis misijomis: pirmasis Marso marsaeigis „Sojourner“ 1997 metais nuvažiavo apie 100 metrų ir turėjo gerokai paprastesnius aplinkos vertinimo algoritmus. NASA skelbia, kad „Perseverance“ per vieną aplinkos nuskaitymą apdoroja iki 200 000 reljefo taškų.

    Ką jis veikia Jezero krateryje?

    „Perseverance“ pagrindinė užduotis – Jezero krateryje tirti senovinės Marso aplinkos pėdsakus ir ieškoti požymių, kad čia kadaise galėjo egzistuoti gyvybei palankios sąlygos. Ši vietovė pasirinkta todėl, kad geologiniai duomenys rodo buvus deltą ir ežerą, kuriuose galėjo kauptis organinės medžiagos.

    Marsaeigis analizuoja uolienas lazeriniais ir spektrometriniais prietaisais, o svarbiausius mėginius hermetiškai užsandarina specialiuose konteineriuose. Jie skirti būsimai Marso mėginių pargabenimo į Žemę programai, kurios grafikas ir finansavimo sprendimai pastaruoju metu kelia daug klausimų.

    Rekordas svarbus ne tik dėl kilometrų

    Ilgas ir daugiausia autonomiškas važiavimas rodo, kad robotinė žvalgyba tampa vis savarankiškesnė, o tai ypač aktualu planuojant sudėtingas ateities misijas. Kuo daugiau sprendimų aparatas gali priimti pats, tuo daugiau mokslinių užduočių spėjama atlikti per ribotą Marso dienos laiką.

    „Perseverance“ misija taip pat paliko ryškų pėdsaką aviacijos istorijoje: su juo atskridęs sraigtasparnis „Ingenuity“ tapo pirmuoju valdomu orlaiviu, pakilusiu kitoje planetoje. NASA duomenimis, planuotus bandymus jis gerokai pranoko ir tapo svarbiu technologiniu žingsniu, kuris ateityje gali padėti žvalgyti reljefą iš oro.

    Kol kas „Perseverance“ tęsia kelionę per Jezero kraterio apylinkes, tyrinėdamas seniausias prieinamas uolienas ir rinkdamas mėginius. NASA akcentuoja, kad būtent šie mėginiai gali tapti svarbiausiu raktu siekiant atsakyti į klausimą, ar Marsas kada nors buvo tinkamas gyvybei.

  • Lenkai sukūrė sistemą, kuri nuleis Europos marsaeigį: testai parodė, kas laukia Marse

    Lenkai sukūrė sistemą, kuri nuleis Europos marsaeigį: testai parodė, kas laukia Marse

    Bandymuose – daugiau nei 20 nusileidimų

    Turine baigėsi maždaug du mėnesius trukusi bandymų kampanija, per kurią europinio marsaeigio bandomasis modelis daugiau nei 20 kartų leidosi specialia nusileidimo sistema. Ji sukurta tam, kad marsaeigis saugiai paliktų nusileidimo platformą ir pradėtų darbą Marso paviršiuje.

    Bandymai vyko ALTEC centre, kur inžinieriai atkūrė scenarijus, laikomus vienais rizikingiausių visoje ExoMars programoje. Europos kosmoso agentūra pabrėžia, kad pirmieji metrai po nusileidimo dažnai lemia, ar misija apskritai galės tęstis.

    Kritinės 5 minutės be pagalbos

    Nusileidimo mechanizmas yra maždaug 3 metrų ilgio aliumininė konstrukcija, kuri kelionės į Marsą metu išlieka sulankstyta ir užfiksuota. Ji turi atlaikyti raketos pakilimo vibracijas, ilgo skrydžio poveikį ir patį nusileidimą, o Marse išsiskleisti automatiškai per maždaug 5 minutes.

    Sistema projektuota veikti atšiaurioje aplinkoje, kur temperatūra gali kristi iki dešimčių laipsnių šalčio, o atmosfera yra daugiau nei 100 kartų retesnė nei Žemėje. Svarbiausia sąlyga tokiose misijose paprasta: jokios žmogaus intervencijos ar remonto galimybės vietoje nėra.

    Sprendimas numato dvi marsaeigio išvažiavimo kryptis, kad operatoriai Žemėje galėtų pasirinkti saugesnį maršrutą, remdamiesi nuotraukomis ir reljefo duomenimis. Toks dubliavimas sumažina riziką, jei viena pusė būtų per stati, per slidi ar užversta akmenimis.

    ExoMars grafikas ir misijos tikslas

    ExoMars startas šiuo metu planuojamas 2028 metų spalį, o nusileidimas į Oxia Planum lygumą numatomas 2030 metais. Tai turėtų būti pirmasis europinis marsaeigis, galintis gręžti iki 2 metrų gylio, kad ieškotų galimų senovinės gyvybės pėdsakų po paviršiumi.

    Toks gylis laikomas ypač svarbiu, nes Marso paviršių veikia radiacija ir oksiduojančios sąlygos, galinčios ardyti organines medžiagas. Todėl tyrėjai tikisi, kad gilesniuose sluoksniuose išlikę geriau apsaugoti cheminiai pėdsakai gali suteikti aiškesnių atsakymų.

    Griežti patikros ir švaros reikalavimai

    Prieš bandymus nusileidimo sistema buvo tikrinta vibracijomis ir dvi savaites testuota terminėje vakuumo kameroje, kur sąlygos priartinamos prie kosmoso ir Marso aplinkos. Taip pat atliktas sterilizavimo ir mikroorganizmų mažinimo procesas, kad Marsas nebūtų užterštas Žemės biologine medžiaga.

    Toks planetarinės apsaugos režimas kosminėse misijose laikomas būtinu, nes net atsitiktinis užteršimas galėtų iškreipti būsimų tyrimų rezultatus. Be to, tarptautiniai standartai reikalauja užtikrinti, kad į kitas planetas būtų nunešama kuo mažiau žemiškų mikroorganizmų.

    Pramonės konsorciume, kuriame dalyvauja ir „Thales Alenia Space“ bei „Airbus“, bandymų rezultatai įvertinti teigiamai.

    „Sveikinimai Astronikos komandai, jūs to nusipelnėte“, – sakė „Airbus“ atstovas Maithri Galapitiya.

    Artimiausiu metu tiekėjai baigia vadinamuosius skrydžio modelius, kad visi komponentai būtų parengti 2028 metų startui. Be nusileidimo mechanizmo, kuriamas ir ryšio antenos išskleidžiamas strypas, būtinas patikimam ryšiui tarp marsaeigio ir nusileidimo platformos.

  • NASA nuotraukoje – lokio veidas Marse: mokslininkai paaiškino, kas iš tiesų slepiasi

    NASA nuotraukoje – lokio veidas Marse: mokslininkai paaiškino, kas iš tiesų slepiasi

    NASA zondo „Mars Reconnaissance Orbiter“ kamera HiRISE 2022 metų gruodžio 12 dieną užfiksavo Marso pietinėse aukštumose esantį kalvelės fragmentą, kuris iš pirmo žvilgsnio primena lokio snukutį. Dvi tamsios duobės atrodo lyg akys, o šviesesnė V formos struktūra tarp jų – tarsi nosis.

    Nors vaizdas akimirksniu tapo interneto sensacija, planetologai pabrėžia, kad tai nėra nei gyvybės, nei dirbtinių statinių pėdsakas. Tokios formos Marse dažnai susidaro dėl įprastų geologinių procesų ir specifinio apšvietimo.

    „Tai kalva su V formos įgriuvos struktūra, dviem krateriais ir beveik apskritu lūžių raštu“, – aiškino Arizonos universiteto mokslininkas Alfredas McEwenas, vadovaujantis HiRISE komandai.

    Specialistų vertinimu, apskritas lūžių žiedas galėjo likti po to, kai purios nuogulos nusėdo ant seniai užpildyto smūginio kraterio. Tuo metu V formos darinys gali būti susijęs su senoviniu vulkaniniu arba purvo išsiveržimo kanalu, kurio ištekėjimo pėdsakai suformavo į vėduoklę panašų kontūrą.

    Žmogaus smegenys linkusios atpažinti veidus ir gyvūnų bruožus net ten, kur jų nėra – šis reiškinys vadinamas pareidolija. Tai ta pati psichologinė priežastis, dėl kurios automobilių žibintai kartais atrodo kaip akys, o uolų šešėliai primena figūras.

    Marso istorijoje tai ne pirmas kartas, kai žemos raiškos ar kontrastingo apšvietimo nuotraukos sukelia audringas interpretacijas. Dar 1976 metais „Viking 1“ misijos kadre užfiksuota Cydonia srities kalva dėl šešėlių atrodė kaip žmogaus veidas, tačiau vėlesnės, gerokai detalesnės nuotraukos parodė, kad tai įprastas reljefo darinys.

    Panašūs atvejai fiksuojami ir pastaraisiais metais, kai Europos kosmoso agentūros „Trace Gas Orbiter“ tyrėjai, analizuodami Marso paviršiaus nuosėdas, aptiko druskų sankaupas, kurios priminė šypsenėlę. Moksliniu požiūriu svarbiausia ten buvo ne forma, o pats chloridų druskų sluoksnis, siejamas su senovėje išgaravusiais sekliais vandens telkiniais.

    Tokie druskų telkiniai laikomi reikšmingais, nes sūrus vanduo gali išlikti skystas esant žemesnėms temperatūroms nei gėlas, o tai didina tikimybę, kad tam tikrais Marso istorijos laikotarpiais galėjo egzistuoti ilgiau išsilaikančios skystos terpės. Dėl to panašios vietos išlieka potencialiais taikiniais misijoms, kurios ateityje ieškos cheminių ar mineraloginių biosignatūrų.

    HiRISE kamera, nuo 2006 metų fiksuojanti Marso paviršių, yra vienas svarbiausių įrankių, leidžiančių vertinti kraterių, nuošliaužų, kopų ir kitų procesų dinamiką. Kartais jos kadrai sužadina vaizduotę, tačiau mokslininkai primena: net ir įspūdingiausios „figūros“ dažniausiai tėra geologijos, erozijos ir šviesos žaismo rezultatas.