CP v2

Tag: Marsas

  • NASA nuotraukoje – lokio veidas Marse: mokslininkai paaiškino, kas iš tiesų slepiasi

    NASA nuotraukoje – lokio veidas Marse: mokslininkai paaiškino, kas iš tiesų slepiasi

    NASA zondo „Mars Reconnaissance Orbiter“ kamera HiRISE 2022 metų gruodžio 12 dieną užfiksavo Marso pietinėse aukštumose esantį kalvelės fragmentą, kuris iš pirmo žvilgsnio primena lokio snukutį. Dvi tamsios duobės atrodo lyg akys, o šviesesnė V formos struktūra tarp jų – tarsi nosis.

    Nors vaizdas akimirksniu tapo interneto sensacija, planetologai pabrėžia, kad tai nėra nei gyvybės, nei dirbtinių statinių pėdsakas. Tokios formos Marse dažnai susidaro dėl įprastų geologinių procesų ir specifinio apšvietimo.

    „Tai kalva su V formos įgriuvos struktūra, dviem krateriais ir beveik apskritu lūžių raštu“, – aiškino Arizonos universiteto mokslininkas Alfredas McEwenas, vadovaujantis HiRISE komandai.

    Specialistų vertinimu, apskritas lūžių žiedas galėjo likti po to, kai purios nuogulos nusėdo ant seniai užpildyto smūginio kraterio. Tuo metu V formos darinys gali būti susijęs su senoviniu vulkaniniu arba purvo išsiveržimo kanalu, kurio ištekėjimo pėdsakai suformavo į vėduoklę panašų kontūrą.

    Žmogaus smegenys linkusios atpažinti veidus ir gyvūnų bruožus net ten, kur jų nėra – šis reiškinys vadinamas pareidolija. Tai ta pati psichologinė priežastis, dėl kurios automobilių žibintai kartais atrodo kaip akys, o uolų šešėliai primena figūras.

    Marso istorijoje tai ne pirmas kartas, kai žemos raiškos ar kontrastingo apšvietimo nuotraukos sukelia audringas interpretacijas. Dar 1976 metais „Viking 1“ misijos kadre užfiksuota Cydonia srities kalva dėl šešėlių atrodė kaip žmogaus veidas, tačiau vėlesnės, gerokai detalesnės nuotraukos parodė, kad tai įprastas reljefo darinys.

    Panašūs atvejai fiksuojami ir pastaraisiais metais, kai Europos kosmoso agentūros „Trace Gas Orbiter“ tyrėjai, analizuodami Marso paviršiaus nuosėdas, aptiko druskų sankaupas, kurios priminė šypsenėlę. Moksliniu požiūriu svarbiausia ten buvo ne forma, o pats chloridų druskų sluoksnis, siejamas su senovėje išgaravusiais sekliais vandens telkiniais.

    Tokie druskų telkiniai laikomi reikšmingais, nes sūrus vanduo gali išlikti skystas esant žemesnėms temperatūroms nei gėlas, o tai didina tikimybę, kad tam tikrais Marso istorijos laikotarpiais galėjo egzistuoti ilgiau išsilaikančios skystos terpės. Dėl to panašios vietos išlieka potencialiais taikiniais misijoms, kurios ateityje ieškos cheminių ar mineraloginių biosignatūrų.

    HiRISE kamera, nuo 2006 metų fiksuojanti Marso paviršių, yra vienas svarbiausių įrankių, leidžiančių vertinti kraterių, nuošliaužų, kopų ir kitų procesų dinamiką. Kartais jos kadrai sužadina vaizduotę, tačiau mokslininkai primena: net ir įspūdingiausios „figūros“ dažniausiai tėra geologijos, erozijos ir šviesos žaismo rezultatas.

  • 3D spausdinimas Marse po Mėnulio misijų: mokslininkai išbandė regolitą ir mieles būstams

    3D spausdinimas Marse po Mėnulio misijų: mokslininkai išbandė regolitą ir mieles būstams

    Kol NASA „Artemis“ programa ruošiasi grąžinti žmones į Mėnulį ir kurti ilgesnio buvimo infrastruktūrą, mokslininkai jau intensyviai sprendžia kitą klausimą: kaip ateityje būtų galima statyti gyvenamuosius modulius Marse. Viena ryškesnių krypčių – 3D spausdinimas, leidžiantis konstrukcijas formuoti iš vietinių medžiagų ir taip mažinti krovinių, gabenamų iš Žemės, poreikį.

    Honkongo mokslo ir technologijų universiteto (HKUST) tyrėjai pasiūlė kompozitą, kuriame derinami trys elementai: regolitą primenantis „vietinis“ užpildas, želatina ir specialiai pritaikytos mielės. Idėja paprasta, bet ambicinga – pasitelkti Marso paviršių dengiančią uolienų ir dulkių masę kaip pagrindinę statybinę žaliavą, o biomedžiagas naudoti kaip rišiklį.

    Kas yra Marso regolitаs?

    Regolitas – tai planetos paviršių dengiantis birių dalelių sluoksnis, sudarytas iš dulkių, smėlio, akmenukų ir uolienų fragmentų. Marse jo yra praktiškai visur, todėl jis laikomas vienu realiausių kandidatu tapti „vietiniu betonu“ ateities misijoms, kai prioritetas bus ne laboratorinis prototipas, o pramoninis, pakartojamas procesas.

    HKUST komanda regolitą traktuoja kaip konstrukcijai „kūną“ suteikiantį komponentą, o norimą tvirtumą ir sukibimą siekia išgauti biologiškai aktyvia dalimi. Tyrime naudotos mielės buvo pritaikytos taip, kad gamintų lipnius baltymus, savo funkcija primenančius natūralius jūrinių moliuskų sukibimo mechanizmus, o želatina veikia kaip rišiklis ir maistinė terpė.

    3D spausdinimas šaltyje ir mažame slėgyje

    Dar vienas svarbus bandymų aspektas – energijos taupymas. Tyrėjai tikrino, ar galima išnaudoti Marso šaltį kaip natūralų „šaldymo džiovinimo“ analogą, kad formuojant struktūras nereikėtų daug energijos mineralams kaitinti ar lydyti.

    Laboratoriniuose bandymuose taikyta žema temperatūra ir sumažintas atmosferos slėgis, kad vanduo greičiau pereitų į garus sublimacijos būdu. Taip buvo formuojama lengva, porėta, tačiau kieta struktūra, kuri, tyrėjų teigimu, pagal atsparumą gniuždymui priartėja prie lengvojo betono.

    Vis dėlto iki realių statybų Marse lieka daug nežinomųjų: ar mikroorganizmai išgyventų ekstremaliose sąlygose, kaip būtų užtikrinamas stabilus žaliavų ir vandens ciklas, ir kiek komponentų vis tiek tektų atsivežti iš Žemės. Būtent logistika ir patikimumas šiuo metu laikomi vienomis didžiausių kliūčių bet kokiai ilgalaikei infrastruktūrai už planetos ribų.

    Nuo biomaterialų iki NASA bandymų

    Biologinės kilmės medžiagų naudojimas 3D gamyboje nėra visiškai naujas: panašias kryptis tiria ir Europos universitetai, kur kuriami mielių bei celiuliozės pagrindu pagaminti hidrogeliai, tinkami biologiškai suyrantiems architektūriniams komponentams. Tokios idėjos dažnai siejamos su žiedine ekonomika – principu, kai atliekos ar šalutiniai produktai paverčiami vertingomis žaliavomis.

    Tuo pat metu kosmoso sektorius plečia 3D spausdinimo taikymą dideliu mastu. NASA vysto projektus, kuriuose vertinama, kaip automatizuotos gamybos technologijos galėtų padėti kurti nuolatinę infrastruktūrą Mėnulyje ir Marse, o Žemėje jau statomi ir bandomi analoginiai buveinių moduliai, skirti įvertinti gyvenimo sąlygas, darbo režimą ir psichologinius veiksnius ilgo izoliacijos laikotarpio metu.

    Ekspertai pabrėžia, kad 3D spausdinimas kosmose nėra tik „greitesnė statyba“ – tai bandymas perkurti visą aprūpinimo logiką. Jei dalį konstrukcijų būtų įmanoma pagaminti vietoje, mažėtų skrydžių kaina, rizikos ir priklausomybė nuo tiekimo grandinių, o tai ilgainiui gali tapti vienu kertinių žingsnių, kalbant apie realistišką žmogaus buvimą Marse.

  • NASA aptiko keistas skylutes Marse: mokslininkai pripažįsta – kol kas neturi atsakymo

    NASA aptiko keistas skylutes Marse: mokslininkai pripažįsta – kol kas neturi atsakymo

    NASA marsaeigis „Curiosity“ Gėlo kraterio regione aptiko neįprastą reiškinį – mažas, negilias skylutes uolienoje ir grunte, kurių kilmė kol kas nėra aiški. Aparatas jau daugiau nei dešimtmetį tyrinėja Marso paviršių, tačiau tokio tipo įdubos, pasak misijos komandos, išsiskiria forma ir kontekstu.

    NASA duomenimis, skylutės pastebėtos „Curiosity“ kylant per Valle Grande – platų slėnį, kertantį sulfatais turtingus Šarpo kalno sluoksnius. Vienos iš nufotografuotų įdubų skersmuo siekia apie 1 centimetrą, o jų paviršius atrodo neįprastai platus ir lėkštas.

    Kas įprastai suformuoja įdubas?

    Marse duobučių ir skylėtų paviršių pasitaiko dažnai, ypač teritorijose, kurias veikė meteoritų smūgiai ir ilga erozijos istorija. Geologijoje įprastas paaiškinimas mažoms ertmėms – kai minkštesnė uoliena eroduojasi, o kietesni į ją įaugę akmenukai ar mineralų gumbeliai iš pradžių laikosi, vėliau iškrenta ir palieka tuštumas.

    Šį kartą, kaip pabrėžia „Curiosity“ komanda, šalia įdubų nėra akivaizdžių akmenukų ar gumbelių, kurie galėjo būti jų pirmtakai. Dėl to tyrėjai neatmeta, kad skylutes galėjo suformuoti kitoks ir dar menkai suprastas procesas, susijęs su uolienos sudėtimi ar irimu.

    Kaip tai tiriama iš arti?

    Norėdami tiksliau įvertinti formą ir gylį, mokslininkai pasitelkė marsaeigio MAHLI artimo plano kamerą, o platesniam kontekstui – „Mastcam“ vaizdus. Stereoskopinės nuotraukos leidžia sudaryti trimatį paviršiaus modelį, iš kurio galima tiksliau išmatuoti įdubų geometriją ir ieškoti užuominų apie jų susidarymą.

    „Curiosity“ šiuo metu važiuoja palyginti nauju maršrutu, todėl kiekvienas netikėtas radinys tampa svarbus. Anksčiau marsaeigis tyrinėjo vadinamąsias „boxwork“ formacijas – mineralizuotų keterų tinklą, kuris, manoma, susiformavo senovėje tekėjus požeminiam vandeniui.

    Kodėl svarbūs Šarpo kalno sluoksniai?

    Kylant aukščiau Šarpo kalnu, „Curiosity“ pasiekia sluoksnius, kuriuose gausu sulfatų mineralų. Tokie dariniai Žemėje dažnai siejami su vandens garavimu ir chemijos pokyčiais, todėl jie gali išsaugoti užrašą apie laikotarpius, kai Marso aplinka kito iš drėgnesnės į vis sausesnę.

    NASA skelbia, kad marsaeigis neseniai pasiekė svarbų etapą – pakilo 1 000 metrų aukščio skirtumą nuo ankstesnių pozicijų kraterio dugno atžvilgiu. Tai reikšminga, nes kylant keičiasi uolienų tekstūra, atsparumas erozijai ir cheminė sudėtis, o šie pokyčiai padeda atkurti planetos geologinę istoriją.

    „Kol kas matome neįprastas, plačias ir negilias įdubas, kurioms neatsiranda paprasto paaiškinimo“, – teigiama NASA „Curiosity“ misijos komentaruose. Mokslininkai tikisi, kad papildomi vaizdai ir cheminės sudėties matavimai leis susiaurinti hipotezes, tačiau aiškus atsakymas gali pareikalauti laiko.

  • Keistas „medūzos“ šešėlis Marse: NASA paaiškina, kas iš tiesų užfiksuota „Curiosity“ kadre

    Keistas „medūzos“ šešėlis Marse: NASA paaiškina, kas iš tiesų užfiksuota „Curiosity“ kadre

    Kas matyti nuotraukoje

    Internete vėl išplito NASA marsaeigio „Curiosity“ 2023 metais daryta Marso nuotrauka, kurioje kairėje kadro pusėje matomas tamsus, medūzą primenantis siluetas. Dėl „čiuptuvus“ primenančių linijų vaizdas kai kam sukėlė spėliones apie neįprastus reiškinius Marso atmosferoje.

    Vis dėlto pats kadras labiau primena ne objektą virš paviršiaus, o trumpalaikį vaizdo defektą. Tam yra aiški priežastis: „Curiosity“ dažnai fotografuoja tą patį vaizdą kelis kartus iš eilės, kad būtų galima palyginti kadrus ir atmesti atsitiktinius trukdžius.

    Kodėl tai greičiausiai ne „objektas“ Marse

    Šis „medūzos“ pavidalo tamsus dėmuo matomas tik viename kadre, o kituose, darytuose vos keliolika sekundžių prieš tai, jo nėra. Toks „atsirado ir dingo“ efektas būdingas ne realiems aplinkos objektams, o kameros jutiklyje susidariusiems artefaktams.

    NASA ne kartą yra paaiškinusi, kad tolimose misijose kamerų jutikliai kartais užfiksuoja kosminių dalelių pėdsakus. Tokie artefaktai nuotraukose gali atrodyti ir kaip ryškūs taškai ar brūkšniai, ir kaip tamsūs plotai, priklausomai nuo to, kaip dalelė paveikia silicio detektorių.

    Kosminės spinduliuotės vaidmuo Marse

    Kosminiai spinduliai yra didelės energijos dalelės, nuolat skriejančios iš kosmoso. Žemėje mus iš dalies saugo magnetinis laukas ir stora atmosfera, todėl didelė dalis šių dalelių arba nukreipiamos, arba „išsikrauna“ aukštai atmosferoje.

    Marsas tokios apsaugos beveik neturi: planetos globalus magnetinis laukas yra menkas, o atmosfera labai reta, todėl paviršių ir įrangą dažniau pasiekia didelės energijos dalelės. Dėl to marsaeigių kamerose periodiškai pasitaikantys vienkartiniai „glitch“ tipo defektai laikomi tikėtinu ir gerai žinomu reiškiniu.

    „Iš tūkstančių „Curiosity“ gaunamų nuotraukų beveik kas savaitę matome kadrus su ryškiais taškais, kuriuos sukelia dalelės, pataikančios į detektorių“, – sakė NASA reaktyvinio judėjimo laboratorijos vaizdinimo specialistas Justinas Maki.

    Nors konkretaus „medūzos“ kadro be papildomos misijos komandos analizės neįmanoma absoliučiai vienareikšmiškai priskirti vienam mechanizmui, kelių kadrų palyginimas rodo aiškią kryptį. Labiausiai tikėtina, kad „medūza“ atsirado pačioje kameroje ar apdorojimo grandinėje, o ne Marso danguje ar ant paviršiaus.

    Tuo pat metu tokios istorijos primena, kaip sudėtinga yra fotografuoti ir tirti aplinką planetoje, kurioje technika nuolat veikiama spinduliuotės. „Curiosity“ ir kiti marsaeigiai toliau renka duomenis apie Marso geologiją ir aplinkos sąlygas, o panašūs „keisti“ kadrai dažniausiai tampa proga geriau paaiškinti, kaip iš tiesų veikia kosminiai prietaisai.

  • NASA Perseverance lazeris Marse aptiko korundą: netikėtas „rubinų“ pėdsakas Jezero krateryje

    NASA Perseverance lazeris Marse aptiko korundą: netikėtas „rubinų“ pėdsakas Jezero krateryje

    NASA marsaeigis Perseverance, tirdamas šviesius akmenis Jezero krateryje, aptiko signalą, kurio mokslininkai ten nesitikėjo: korundą. Tai aliuminio oksido mineralas, Žemėje sudarantis rubinus ir safyrus, todėl radinys iškart sukėlė didelį susidomėjimą planetologų bendruomenėje.

    Korundas Marse iki šiol nebuvo patikimai identifikuotas in situ, tad šis aptikimas svarbus ne dėl tariamos brangakmenių vertės, o dėl geologinių sąlygų. Paprastai korundui formuotis reikia aliuminiu turtingos, siliciu skurdžios cheminės aplinkos ir aukštų temperatūrų arba specifinių tektoninių procesų.

    Mineralo požymius Perseverance užfiksavo trijuose atskiruose plagioklazu turtinguose vadinamuosiuose laisvuosiuose akmenyse, gulinčiuose ant paviršiaus ir nebepririštuose prie uolienų masyvo. Tokie rieduliai gali būti atnešti iš kitur, todėl jie leidžia spręsti apie platesnę kraterio pakraščio geologiją net ir nevažiuojant į tolimas vietas.

    Matavimams buvo pasitelktas prietaisas „SuperCam“ ir laiko skiriamosios gebos liuminescencijos spektroskopija, kai lazeriu sužadinami mineralų atomai, o jų skleidžiama šviesa išmatuojama pagal būdingus spektrinius požymius. Būtent šie požymiai parodė chromo turinčio korundo signalą, artimą tam, kuris Žemėje siejamas su rubinų spalvą suteikiančiu chromu.

    „Visiškai netikėtai „SuperCam“ analizė trijuose plagioklazu turtinguose akmenyse parodė aiškius chromo turinčio korundo požymius“, – rašė tyrėjai, apibendrindami rezultatų esmę.

    Didžiausia mįslė ta, kad korundas aptiktas uolienose, kuriose dominuoja plagioklazas, o tokioje aplinkoje aliuminis dažnai „užrakinamas“ silikatinėse struktūrose. Kitaip tariant, vien chemija tarsi turėtų trukdyti korundui susiformuoti arba išlikti, todėl aptikimas verčia iš naujo vertinti, kokie procesai vyko Jezero apylinkėse.

    Tyrėjai svarsto kelis scenarijus, tačiau viena labiausiai aptariamų versijų sieja korundo kilmę su milžinišku smūgiu, kadaise suformavusiu Jezero kraterį. Smūginiai įvykiai gali sukurti ekstremalų slėgį ir temperatūrą, o tokios sąlygos Žemėje žinomos kaip galinčios suformuoti metamorfinius mineralus, įskaitant korundą, ypač smūgio paveiktose uolienose.

    Kita galimybė susijusi su karštų skysčių ir uolienų sąveika, kai hidroterminiai procesai gali pakeisti vietinę chemiją taip, kad ji taptų palankesnė aliuminiui kauptis ir siliciui mažėti. Jezero regione jau anksčiau buvo ieškoma senovinės vandens aplinkos pėdsakų, todėl papildomi požymiai apie hidroterminę veiklą sustiprintų šią kryptį.

    Nors aptikti grūdeliai greičiausiai mikroskopiniai ir jokiu būdu nereiškia, kad Marso paviršiuje guli brangakmeniai, pats faktas yra reikšmingas Marso istorijos rekonstrukcijai. Tokie mineralai gali tapti raktu į tai, kada ir kokiomis sąlygomis vyko dideli smūgiai, kaip keitėsi plutos chemija ir ar egzistavo ilgiau trunkantys šiluminiai ar skysčių sukelti procesai.

    Tolimesnis žingsnis būtų rasti uolienų sluoksnį, iš kurio galėjo kilti šie laisvieji akmenys, ir, jei įmanoma, paimti mėginius. Būtent dėl to mokslininkai pabrėžia Marso mėginių pargabenimo į Žemę svarbą, nes laboratorijose būtų galima atlikti nepalyginamai daugiau tyrimų ir tiksliau nustatyti korundo kilmę.

  • Į Marsą siųs robotus šunis: DI keturkojai žada pasiekti urvus, kurių neįveikia marsaeigiai

    Mokslininkų komandos kuria vadinamuosius robotus šunis, kuriuos ateityje būtų galima panaudoti Marso paviršiaus ir požeminių ertmių tyrimams. Tokie keturkojai robotai, aprūpinti DI ir jutiklių rinkiniu, galėtų judėti ten, kur įprastiems marsaeigiams dažnai pritrūksta pravažumo.

    Idėja remiasi tuo, kad daug įdomiausių Marso vietovių nėra lygios: tai šlaitai, akmenuotos sankaupos, birios nuogulos ar įgriuvos. Tuo metu didžioji dalis iki šiol naudotų marsaeigių misijų orientuotos į santykinai saugią, lygesnę dangą, kad būtų mažesnė rizika įstrigti ar apvirsti.

    Robotai šunys būtų kuriami taip, kad gebėtų savarankiškai planuoti maršrutą ir realiuoju laiku vertinti kliūtis. Tam pasitelkiami įvairūs sensoriai ir skaičiavimo modeliai, leidžiantys ne tik išvengti pavojų, bet ir sudaryti aplinkos žemėlapius, kurie vėliau būtų panaudojami tikslesniam tyrimų planavimui.

    Kodėl taikiniu tampa Marso urvai?

    Mokslininkus ypač domina urvai ir vadinamosios lavos tūbos, nes jos gali būti natūraliai geriau apsaugotos nuo radiacijos ir staigių temperatūrų svyravimų. Tokios vietos laikomos perspektyviomis ieškant praeities gyvybės pėdsakų, vandens ledo sankaupų ar net planuojant ateities žmonių misijų infrastruktūrą.

    Tačiau patekti į tokias ertmes sudėtinga: įėjimai gali būti statūs, o viduje dažnai trūksta tiesioginio ryšio su orbitiniais aparatais. Dėl to kuriami robotai turėtų būti pakankamai autonomiški, kad atliktų užduotis ir prireikus grįžtų į ryšio zoną perduoti duomenų.

    Kaip keturkojai įveiktų sudėtingą reljefą?

    Skirtingai nei ratais ar vikšrais važiuojantys aparatai, keturkojai robotai gali peržengti akmenis, pasirinkti tikslesnius atramos taškus ir stabiliau judėti nelygiu paviršiumi. Kūrėjai taip pat akcentuoja pranašumą avariniuose scenarijuose: apvirtęs keturkojis teoriškai turėtų daugiau galimybių atsistoti ir tęsti misiją.

    Tokie prototipai dažnai testuojami Žemėje vietovėse, kurios primena Marso sąlygas, pavyzdžiui, vulkaninės kilmės teritorijose ar natūraliuose tuneliuose. Bandoma ne tik mechaninė ištvermė, bet ir gebėjimas orientuotis prastame apšvietime, dulkėse bei siauruose koridoriuose.

    Kada tokia misija galėtų įvykti?

    Nors apie konkrečią paleidimo datą paprastai neskelbiama, tokio tipo technologijos vystomos etapais: nuo laboratorinių prototipų iki bandymų lauko sąlygomis, o vėliau ir iki kosminiams skrydžiams pritaikytų versijų. Didžiausi iššūkiai siejami su energijos valdymu, ryšio patikimumu ir atsparumu ekstremalioms Marso sąlygoms.

    Jei robotų šunų koncepcija pasiteisintų, ji galėtų papildyti tradicinius marsaeigius, o ne juos pakeisti. Tokiu atveju viena misija galėtų naudoti skirtingus robotus skirtingoms užduotims: marsaeigis rinktų mėginius ir veiktų kaip ryšio centras, o keturkojai žvalgytų sudėtingas zonas ir požemines struktūras.

  • Meteoritai brangesni už auksą: už gramą kolekcionieriai moka iki 5 000 eurų

    Meteoritai seniai laikomi vienais vertingiausių kolekcionavimo objektų ir kartu svarbia mokslo medžiaga. Retesnių egzempliorių kainos už gramą gali keliasdešimt kartų viršyti aukso vertę, o įtaką daro ne vien estetika, bet ir kilmė.

    Specialistai pabrėžia, kad meteoritų rinka labai nevienoda: paprastesni, dažniau aptinkami akmeniniai meteoritai kainuoja palyginti nedaug, o itin reti gabalai gali būti vertinami iki maždaug 5 000 eurų už gramą. Tokie skaičiai pasiekiami tada, kai radinys yra išskirtinės kilmės, puikiai išsilaikęs ir turi patikimai patvirtintą autentiškumą.

    Ką lemia meteoritų kaina?

    Didžiausią kainą paprastai pasiekia meteoritai, kurių cheminė sudėtis ir struktūra suteikia mokslinę vertę, o taip pat tie, kurie yra ypač reti rinkoje. Labai svarbus ir radinio būklės faktorius: kuo mažiau jis suiręs, oksidavęsis ar mechaniškai pažeistas, tuo didesnė tikimybė, kad jo vertė bus aukšta.

    Ypatingo kolekcininkų dėmesio sulaukia meteoritai, siejami su Mėnuliu ar Marsu, nes tokie pavyzdžiai aptinkami itin retai. Tokios kilmės mėginiai dažniausiai parduodami su išsamia dokumentacija, nes be aiškios ekspertizės rinka į tokius teiginius žiūri skeptiškai.

    Kaip atpažinti meteoritą?

    Vienas dažniausių požymių, minimas specialistų, yra tamsi lydimosi pluta, susiformuojanti meteoritui skrendant per atmosferą. Taip pat meteoritai dažnai būna neįprastai sunkūs, palyginti su panašaus dydžio įprastomis Žemės uolienomis, o jų paviršiuje gali matytis būdingi įdubimai ir vagelės.

    Vis dėlto vien išvaizdos neužtenka, nes nemažai žemiškų uolienų ar pramoninių šlakų gali atrodyti panašiai. Radus įtartiną akmenį, patikimiausias kelias yra kreiptis į ekspertus, pavyzdžiui, į universitetų geologijos padalinius ar meteoritų tyrėjus, kurie gali patvirtinti kilmę laboratoriniais tyrimais.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad didelė kaina dažniausiai prasideda nuo patikimos identifikacijos: be jos net ir iš pirmo žvilgsnio įspūdingas radinys kolekcionierių rinkoje vertinamas atsargiai. Todėl prieš bandant parduoti ar įsigyti meteoritą svarbiausia užsitikrinti aiškią kilmę ir dokumentus.

  • NASA paskelbė: po 10 metų misijos Marsą stebėjęs zondas MAVEN nutilo visam laikui

    NASA paskelbė: po 10 metų misijos Marsą stebėjęs zondas MAVEN nutilo visam laikui

    NASA patvirtino, kad Marsą iš orbitos daugiau kaip dešimtmetį tyrinėjęs erdvėlaivis MAVEN baigė misiją ir yra laikomas nebeatkuriamu. Sprendimas priimtas po maždaug pusmečio nesėkmingų bandymų atkurti ryšį, kai aparatas staiga nutilo 2025 metų pabaigoje.

    Agentūros teigimu, telemetrija rodė, kad MAVEN galėjo patekti į greitą sukimąsi, dėl kurio sutriko orientacija, pasikeitė orbita ir greičiau išsikrovė baterijos. NASA suburta vertinimo komisija šių metų pradžioje padarė išvadą, kad aparatas nebefunkcionuoja ir jo sugrąžinti į darbą nebepavyks.

    Kas nutiko ir kas bus toliau

    MAVEN ryšys dingo po to, kai zondas praskriejo už Marso ir nebeatsiliepė į siunčiamas komandas. NASA pabrėžia, kad tyrimas, kas tiksliai sukėlė gedimą, dar tęsiamas, nes svarbu įvertinti rizikas būsimiems orbitiniams projektams.

    Skaičiuojama, kad aparatas orbitoje gali išlikti dar apie 50–100 metų, o vėliau nukristi į Marso paviršių. Pasak agentūros, iki tol MAVEN neturėtų kelti grėsmės kitiems aplink Marsą dirbantiems kosminiams aparatams.

    Kuo MAVEN buvo svarbus mokslui

    MAVEN buvo paleistas 2013 metais siekiant suprasti, kaip laikui bėgant kito Marso atmosfera ir kodėl planeta prarado didelę dalį dujų, būtinų šiltesniam ir drėgnesniam klimatui. Zondo duomenys padėjo tikslinti atmosferos ir Saulės vėjo sąveikos modelius, kurie svarbūs vertinant Marso klimato evoliuciją.

    Per misiją MAVEN stebėjo Marso „orą“ viršutinėje atmosferoje, fiksavo reiškinius, susijusius su Saulės audromis, ir registravo neįprastus švytėjimus. Taip pat pranešta, kad aparatas atliko ir platesnio konteksto stebėjimus, įskaitant praskriejusio tarpžvaigždinio objekto fiksavimą.

    Ar nukentės Marso roveriai?

    MAVEN atliko ir praktišką vaidmenį, padėdamas perduoti duomenis iš Marso paviršiuje dirbančių roverių, įskaitant „Curiosity“ ir „Perseverance“. NASA nurodo, kad ryšio ir mokslinių duomenų perdavimo grandinė iš esmės neturėtų sutrikti, nes darbą perims kiti orbitiniai aparatai.

    Agentūra skelbia, kad aplink Marsą veikia dar keturi svarbūs erdvėlaiviai, įskaitant Jungtinių Valstijų ir Europos misijas, todėl roverių mokslinė programa neturėtų prarasti galimybių. Vis dėlto mokslininkams MAVEN pabaiga reiškia vienu instrumentu mažiau ilgalaikiuose Marso atmosferos pokyčių stebėjimuose.

    „Komanda tikrai išgyveno netektį, kai misija baigėsi“, – sakė NASA projekto vadovas Mike Moreau.

    „Mums skaudu, bet kartu didžiuojamės, ką per pastarąjį dešimtmetį pavyko nuveikti moksle“, – sakė misijos vyriausioji mokslininkė Shannon Curry iš Kolorado universiteto Boulderyje.

  • NASA paskelbė, kad MAVEN misija baigta: ryšys nutrūko, o zondas nekontroliuojamai ėmė suktis

    NASA oficialiai paskelbė, kad Marso orbitinis aparatas MAVEN baigė misiją po to, kai nepavyko atkurti ryšio su zondu. Agentūros teigimu, ryšys dingo, kai aparatas kurį laiką buvo už tiesioginio bendravimo su Žeme zonos ribų, o vėliau jis nebeatsiliepė į siunčiamas komandas.

    Vėlesnė telemetrijos analizė parodė, kad MAVEN persijungė į saugųjį režimą ir pradėjo nekontroliuojamai suktis. Toks sukimasis paprastai reiškia, kad saulės baterijos nebegali stabiliai nukreipti energijos rinkimui, o ryšio sistemos ir orientacijos kontrolė ima sparčiai prarasti galios rezervą.

    „Po pakartotinių bandymų atkurti ryšį ir įvertinus gautus duomenis, tapo aišku, kad aparatas nebegali tęsti įprastų operacijų“, – sakė NASA atstovas.

    MAVEN pavadinimas yra trumpinys nuo Mars Atmosphere and Volatile EvolutioN, o pagrindinis misijos tikslas buvo išsiaiškinti, kaip ir kodėl Marsas prarado didelę dalį savo atmosferos. Aparatas buvo paleistas 2013 metais ir 2014 metais pasiekė Marso orbitą, nors pirminis planas misiją vykdyti gerokai trumpiau.

    Per daugiau nei dešimtmetį MAVEN rinko duomenis apie viršutinius atmosferos sluoksnius, jonosferą ir sąveiką su Saulės vėju. Šie matavimai padėjo aiškiau susieti Marso klimato evoliuciją su kosminiais veiksniais, ypač su Saulės aktyvumo ciklais ir dalelių srautais, kurie ilgainiui gali „nupūsti“ atmosferą į kosmosą.

    NASA pabrėžia, kad MAVEN duomenys leido geriau suprasti, kaip kosminiai orai paveikia atmosferos praradimą, o poveikis sustiprėja per intensyvias Saulės audras. Toks fonas svarbus ne tik mokslui, bet ir praktiniam planavimui, nes atmosferos tankis ir dalelių aplinka daro įtaką tiek ryšiui, tiek įrangos patvarumui orbitoje.

    Be to, misija užfiksavo reiškinius, susijusius su Marso pašvaistėmis, kurios gali pasireikšti platesniu mastu nei Žemėje įprastos poliarinės pašvaistės. Taip pat stebėtas ryšys tarp planetos dulkių audrų ir atmosferoje esančio vandens garų pokyčių, kas padeda tikslinti hipotezes apie vandens netekimą ilgais laikotarpiais.

    Nors MAVEN nebeveikia, jo sukaupti archyvai liks svarbūs ilgalaikiams tyrimams ir modelių tikslinimui. Tokie duomenų rinkiniai dažnai naudojami dar ne vienerius metus, lyginant skirtingų misijų matavimus ir atnaujinant Marso atmosferos kaitos scenarijus.

    NASA ir toliau orientuojasi į Marso tyrimus, įskaitant technologijas, kurios ateityje galėtų padėti greičiau pasiekti Raudonąją planetą ir saugiau veikti jos aplinkoje. Agentūra akcentuoja, kad atmosferos ir radiacinės aplinkos supratimas išlieka vienu svarbiausių žingsnių planuojant būsimas, įskaitant ir pilotuojamas, misijas.

  • Marsui ruošiamas naujas visureigis: mokslininkai jį nukopijavo nuo driežo ir jis „plaukia“ smėliu

    Marsui ruošiamas naujas visureigis: mokslininkai jį nukopijavo nuo driežo ir jis „plaukia“ smėliu

    Marsa tyrinėjantys robotai jau ne kartą įstrigo puriame grunte, todėl inžinieriai vis dažniau ieško sprendimų gamtoje. Vienas naujausių eksperimentų – prototipinis marsaeigis, kurio judėjimas paremtas dykumų driežo sandfish (Scincus scincus) gebėjimu nerti į smėlį ir judėti po juo tarsi plaukiant.

    Skirtingai nei tradiciniai marsaeigiai, šis prototipas ne tik rieda į priekį. Jo keturi ratai juda aštuoniukės trajektorija, smėlį pjaudami ir stumdami taip, kad susidaro ir išilginės, ir šoninės jėgos, padedančios išlaikyti sukibimą birioje terpėje.

    Kaip veikia aštuoniukės principas

    Tyrėjų publikuotuose bandymuose matyti, kad judėjimo metu prototipas palieka banguotas, sinusoidę primenančias vėžes. Pasak projekto autorių, tai signalas, kad pasirinktas mechanizmas iš tiesų imituoja gyvūno sąveiką su smėliu ir leidžia sumažinti įsmigimo riziką.

    Smėlis yra klastinga terpė, nes gali elgtis ir kaip kietas kūnas, ir kaip skystis, priklausomai nuo apkrovos, vibracijos bei grūdelių tarpusavio trinties. Dėl to įprasti apvalūs ratai ar vikšrai ne visada užtikrina stabilų judėjimą, ypač įkalnėse ar staigiai manevruojant.

    Kodėl Marsui tai ypač aktualu

    Marsaeigių mobilumas yra kritiškas, nes kiekvienas sustojimas ar įstrigimas tiesiogiai mažina mokslinių užduočių apimtį ir misijos efektyvumą. Marsui būdingas birus regolitas, akmeningas reljefas ir staigūs šlaitai, o tai reiškia, kad važiuoklė turi būti atspari ne vien kietam gruntui, bet ir smėlio spąstams.

    Projekto komanda teigia, kad ankstesnės prototipo versijos turėjo praktinių trūkumų: ratai buvo per siauri ir per sunkūs, todėl didėjo slėgis į gruntą, aparatas labiau klimpo, o valdymas tapdavo sudėtingesnis. Vėlesnėse iteracijose ratai buvo koreguojami, tikintis geresnio darbo mišriame reljefe.

    Ar tokius ratus pasirinks NASA?

    Nors bandymai rodo perspektyvą, kol kas mažai tikėtina, kad tokia sistema artimiausiu metu taptų pagrindiniu NASA marsaeigių standartu. Esminis iššūkis – valdomumas ir stabilumas realiomis sąlygomis, kai slydimas gali prasidėti staiga, o klaida kainuotų laiką, energiją ir riziką įrangai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dar laukia darbas su ratų paviršiumi, sukibimo optimizavimu ir manevravimo algoritmais, kad prototipas ne tik judėtų pirmyn biriu gruntu, bet ir patikimai suktų bei stabdytų. Vis dėlto pats principas rodo aiškią kryptį: ateities marsaeigiai gali tapti mažiau panašūs į automobilius ir labiau į gamtos suformuotus judėjimo modelius.