Marso dulkės gali tapti rimtesniu iššūkiu būsimiems astronautams, nei iki šiol manyta: jos pasirodė esančios itin smulkios ir dėl to potencialiai pavojingesnės įkvepiant.
Kaip skelbia „Reuters“, NASA marsaeigis „Perseverance“ padėjo mokslininkams nustatyti, kad dalis dulkių dalelių siekia maždaug 100–200 nanometrų – tai šimtus kartų ploniau nei žmogaus plaukas.
Toks dydis svarbus ne tik dėl to, kad dulkės limpa prie įrangos ir dengia paviršius. Itin smulkios dalelės, patekusios į sandarias gyvenamąsias patalpas, gali prasiskverbti giliai į plaučius, o teoriškai – net patekti į kraujotaką.
Tyrėjai pabrėžia, kad didžiausias praktinis iššūkis gali būti ne „Marso išorė“, o dulkių atnešimas į vidų: jei jos bus įnešamos su skafandrais ar ant įrangos, rizika persikelia į astronautų kasdienę aplinką.
Kaip „Perseverance“ išmatavo itin smulkias daleles
„Perseverance“ 2021 metais nusileido Jezero krateryje ir, be kitų užduočių, turi įrankių, skirtų uolienų cheminei sudėčiai tirti. Vienas jų – prietaisas PIXL, kuris periodiškai skenuoja kalibravimo taikinius, tarp jų – teflono ir bazaltinio stiklo diskus.
Šalia jų yra ir keli skafandrų medžiagų pavyzdžiai. Laikui bėgant visos šios detalės apsinešė dulkėmis, o mokslininkai nusprendė jų nevalyti ir panaudoti kaip „natūraliai“ sukauptų Marso dulkių mėginius.
Lygindami Žemėje atliktų etaloninių matavimų duomenis su vėlesniais matavimais Marse, tyrėjai galėjo atskirti dulkių „cheminį parašą“ nuo pačių medžiagų. Teflonas šiuo atžvilgiu buvo ypač naudingas, nes PIXL jame aptinka labai mažai elementų – tad signalas iš dulkėto paviršiaus daugiausia atspindėjo pačias daleles.
Kompiuteriniais modeliais įvertinus dulkių sluoksnio storį, buvo apskaičiuotas tikėtinas dalelių dydis. Ant vieno stiklo taikinio dulkės vidutiniškai siekė apie 140 nanometrų, ant teflono skafandro medžiagos – apie 300 nanometrų, o „Vectran“ audinyje sulaikytos dalelės buvo didesnės – vidutiniškai apie 2 mikrometrus.
Kuo pavojingos dulkės, kurios patenka į gyvenamąsias patalpas
Tyrime pabrėžiama, kad Marso dulkės pasižymi „užsispyrimu“: jos linkusios kauptis audinių tarpuose ir prilipti prie paviršių, o tam gali padėti statinė elektra ir medžiagos tekstūra. Tai reiškia, kad net aktyviai judant ar eksploatuojant įrangą dulkės ne taip lengvai pasišalina.
Nors yra ir gerų žinių – po 1 645 Marso parų tirtos medžiagos neparodė ryškaus matomo nusidėvėjimo – smulkiausia dulkių frakcija kelia kitokio pobūdžio grėsmę. Įkvėptos itin smulkios dalelės gali nusėsti giliausiose plaučių dalyse, kur organizmui sunkiau jas pašalinti.
Marso dulkėse aptinkama geležies ir silicio, o ankstesni tyrimai minėjo ir potencialiai žalingus junginius, pavyzdžiui, perchloratus, galinčius trikdyti skydliaukės funkciją. Naujoji analizė taip pat parodė, kad smulkiosios dulkės buvo neįprastai turtingos fosforo, tačiau mokslininkai pabrėžia, jog realus poveikis žmogui priklausytų nuo dozės ir poveikio trukmės.
Kokie sprendimai svarstomi prieš skrydžius į Marsą
Nurodoma, kad NASA jau yra nustačiusi ribas, kiek Marso dulkių astronautai galėtų saugiai įkvėpti gyvenamosiose patalpose. Vis dėlto dalis šių ribų paremta Mėnulio dulkių bandymais, nes apie Marso dulkių poveikį vis dar trūksta tiesioginių duomenų.
Todėl, kol laukiama daugiau tyrimų ir galimybės Marso mėginius išsamiai analizuoti Žemės laboratorijose, inžinieriai svarsto praktinius sprendimus: skafandrus, kurie būtų „prijungiami“ prie buveinių iš išorės, dvigubas oro spynas ir filtravimo sistemas, galinčias sulaikyti mažesnes nei mikrometras daleles.
Kuo daugiau bus aišku apie pačių dalelių sudėtį ir jų elgesį, tuo tiksliau bus galima suprojektuoti buveines, skafandrus ir dulkių kontrolės priemones – kad Marse didžiausia problema netaptų tai, ko plika akimi beveik nesimato.