Kas matyti nuotraukoje
Internete vėl išplito NASA marsaeigio „Curiosity“ 2023 metais daryta Marso nuotrauka, kurioje kairėje kadro pusėje matomas tamsus, medūzą primenantis siluetas. Dėl „čiuptuvus“ primenančių linijų vaizdas kai kam sukėlė spėliones apie neįprastus reiškinius Marso atmosferoje.
Vis dėlto pats kadras labiau primena ne objektą virš paviršiaus, o trumpalaikį vaizdo defektą. Tam yra aiški priežastis: „Curiosity“ dažnai fotografuoja tą patį vaizdą kelis kartus iš eilės, kad būtų galima palyginti kadrus ir atmesti atsitiktinius trukdžius.
Kodėl tai greičiausiai ne „objektas“ Marse
Šis „medūzos“ pavidalo tamsus dėmuo matomas tik viename kadre, o kituose, darytuose vos keliolika sekundžių prieš tai, jo nėra. Toks „atsirado ir dingo“ efektas būdingas ne realiems aplinkos objektams, o kameros jutiklyje susidariusiems artefaktams.
NASA ne kartą yra paaiškinusi, kad tolimose misijose kamerų jutikliai kartais užfiksuoja kosminių dalelių pėdsakus. Tokie artefaktai nuotraukose gali atrodyti ir kaip ryškūs taškai ar brūkšniai, ir kaip tamsūs plotai, priklausomai nuo to, kaip dalelė paveikia silicio detektorių.
Kosminės spinduliuotės vaidmuo Marse
Kosminiai spinduliai yra didelės energijos dalelės, nuolat skriejančios iš kosmoso. Žemėje mus iš dalies saugo magnetinis laukas ir stora atmosfera, todėl didelė dalis šių dalelių arba nukreipiamos, arba „išsikrauna“ aukštai atmosferoje.
Marsas tokios apsaugos beveik neturi: planetos globalus magnetinis laukas yra menkas, o atmosfera labai reta, todėl paviršių ir įrangą dažniau pasiekia didelės energijos dalelės. Dėl to marsaeigių kamerose periodiškai pasitaikantys vienkartiniai „glitch“ tipo defektai laikomi tikėtinu ir gerai žinomu reiškiniu.
„Iš tūkstančių „Curiosity“ gaunamų nuotraukų beveik kas savaitę matome kadrus su ryškiais taškais, kuriuos sukelia dalelės, pataikančios į detektorių“, – sakė NASA reaktyvinio judėjimo laboratorijos vaizdinimo specialistas Justinas Maki.
Nors konkretaus „medūzos“ kadro be papildomos misijos komandos analizės neįmanoma absoliučiai vienareikšmiškai priskirti vienam mechanizmui, kelių kadrų palyginimas rodo aiškią kryptį. Labiausiai tikėtina, kad „medūza“ atsirado pačioje kameroje ar apdorojimo grandinėje, o ne Marso danguje ar ant paviršiaus.
Tuo pat metu tokios istorijos primena, kaip sudėtinga yra fotografuoti ir tirti aplinką planetoje, kurioje technika nuolat veikiama spinduliuotės. „Curiosity“ ir kiti marsaeigiai toliau renka duomenis apie Marso geologiją ir aplinkos sąlygas, o panašūs „keisti“ kadrai dažniausiai tampa proga geriau paaiškinti, kaip iš tiesų veikia kosminiai prietaisai.