Tag: Marso tyrimai

  • Marsui panašiomis sąlygomis 160 dienų auginti mikrobai ne tik išgyveno, bet ir dauginosi

    Marsas yra šaltas, sausas ir beveik be oro, tačiau laboratorijoje Žemėje mokslininkai atkartoję dalį tokių sąlygų pamatė netikėtą rezultatą: mikrobai ne tik išliko gyvi, bet ir augo.

    Eksperimento metu organizmai 160 dienų buvo laikomi be deguonies, esant itin žemam slėgiui ir vandenyje, kuris buvo maždaug septynis kartus sūresnis nei jūros vanduo, rašo „ZME Science“.

    Tyrėjai nagrinėjo druską mėgstantį mikroorganizmą Haloferax volcanii, priklausantį archėjoms – gyvybės grupei, kuri išoriškai primena bakterijas, bet evoliuciškai yra atskira šaka. Dalis archėjų geba klestėti ten, kur daugeliui kitų organizmų sąlygos būtų pražūtingos.

    Eksperimentas kelia klausimą, ar po Marso paviršiumi teoriškai galėtų būti nišų, kuriose gyvybė ne vien „išgyventų“, o būtų aktyvi. Vis dėlto patys autoriai pabrėžia: tai nereiškia, kad Marse gyvybė tikrai egzistuoja šiandien.

    Kaip buvo imituotos „marso“ sąlygos

    Mikrobai buvo patalpinti į žemo slėgio, anglies dioksido turtingą aplinką, kurioje nebuvo deguonies. Jų „namais“ tapo itin sūrus tirpalas, o energijai gauti be deguonies buvo suteikta alternatyva – nitratai arba perchloratai.

    Perchloratai mokslininkams ypač įdomūs, nes šie chloro junginiai aptikti Marse ir gali mažinti vandens užšalimo temperatūrą. Tai teoriškai sudarytų sąlygas sūriems skysčiams išlikti net tada, kai aplinka labai šalta.

    Rezultatas buvo aiškus: 160 dienų mikroorganizmai lėtai, bet dauginosi – tačiau tik tada, kai turėjo nitratų ar perchloratų. Kai abiejų junginių nebuvo, organizmai išliko gyvi, bet apčiuopiamo augimo neparodė.

    Biofilmai ir ribos, kurių eksperimentas neperžengia

    Tyrėjai taip pat pastebėjo įdomią adaptaciją: esant žemam slėgiui mikrobai telkėsi į tankias, biofilmą primenančias bendrijas. Biofilmai – tai mikroorganizmų sankaupos, įaugusios į apsauginę terpę; panašūs dariniai randami, pavyzdžiui, ant dantų ar upių akmenų.

    Tokios sankaupos galėjo prisidėti prie to, kad sūrus vanduo lėčiau garavo: per visą bandymo laiką kultūros prarado mažiau nei 4 proc. skysčio. Vis dėlto mokslininkai pripažįsta, kad garavimą ir taip lėtino pati koncentruota druska, todėl biofilmų įtaka nėra iki galo aiški.

    Labai svarbu ir tai, ko eksperimentas neatkartojo. Kultūros buvo laikomos maždaug 21 laipsnio Celsijaus temperatūroje – gerokai šilčiau, nei tikėtina daugelyje Marso gelmių, be to, tyrėjai suteikė maistinių medžiagų, kurių natūraliai ten gali ir nebūti.

    Dar vienas esminis apribojimas – pats modeliuotas „požeminių sūrymo kišenių“ scenarijus Marse dar nėra tiesiogiai aptiktas: jis laikomas teoriškai galimu, bet ne patvirtintu.

    Ką tai gali reikšti Marso paieškoms

    Daugelį metų Marso gyvybės paieškos dažniau buvo nukreiptos į planetos praeitį, kai, sprendžiant iš senovinių upių vagų ir ežerų nuosėdų, sąlygos galėjo būti šiltesnės ir drėgnesnės. Tačiau šio bandymo rezultatai primena, kad potencialiai verta galvoti ir apie „slaptas“ požemines nišas.

    Mokslininkai pabrėžia: Marso organizmų kol kas niekas nėra aptikęs, todėl kalbama tik apie hipotezes ir ekstremalių sąlygų ribų tikrinimą. Vis dėlto tokie darbai gali padėti tiksliau suprasti, kokių „gyvybės pėdsakų“ ieškoti ir kaip atskirti senus požymius nuo galimai aktyvių procesų.

    Be to, žinios apie mikroorganizmų elgesį Marso tipo aplinkose svarbios ir praktikai – jos gali padėti įvertinti, kaip ateities misijose išvengti Marso užteršimo Žemės mikrobais ir kaip interpretuoti aptiktus signalus.

  • „Curiosity“ gręžė Marso uolą, bet nutiko neregėta: įrankis iškėlė visą luitą

    „Curiosity“ gręžė Marso uolą, bet nutiko neregėta: įrankis iškėlė visą luitą

    Neregėtas incidentas Marse

    NASA marsaeigis „Curiosity“ dar kartą priminė, kad Raudonoji planeta geba nustebinti net po daugiau nei dešimtmečio darbo. Šįkart netikėtumas įvyko gręžiant uolą, kai mėginys elgėsi visai ne taip, kaip prognozavo inžinieriai ir geologai.

    2026 metais balandžio 25 dieną „Curiosity“ įgręžė sukamąja ir smūgine sistema į uolą, pavadintą Atakama. Planas buvo įprastas: susmulkinti paviršinį sluoksnį į miltelius ir perduoti juos vidiniams prietaisams cheminei bei mineraloginei analizei.

    Tačiau ištraukus grąžtą įvyko tai, ko misijos komanda iki šiol nebuvo fiksavusi: prie grąžto movos liko prikibęs visas apie 13 kilogramų sveriantis uolos luitas. NASA pažymėjo, kad ankstesniais atvejais gręžimas būdavo suskaldęs viršutinius sluoksnius, bet uola dar niekada nebuvo „iškeliavusi“ kartu su įrankiu.

    Kodėl uola „užsikabino“?

    Tokie incidentai išryškina pagrindinį nuotolinių planetinių misijų iššūkį: net kruopščiausi bandymai Žemėje neleidžia tiksliai numatyti, kaip elgsis reali medžiaga Marse. Uolienų sandara gali turėti mikroskopinių įtrūkimų, skirtingo kietumo zonų ir nevienodai sukimbančių sluoksnių, kurie pasimato tik įrankiui kontaktuojant su paviršiumi.

    Marse geologinių mėginių negalima tirti „rankomis“ vietoje, todėl kiekvienas gręžimas yra ir eksperimentas. „Curiosity“ grąžtas sukurtas ne tik sukti, bet ir „kaltuku“ smūgiuoti, kad uoliena virstų smulkiais milteliais, tinkamais analizei, tačiau tokia apkrova kartais sukelia neplanuotą skilimą.

    Per savo darbą Marse nuo 2012 metų „Curiosity“ ne kartą susidūrė su sudėtingu reljefu ir techniniais iššūkiais. Ypač daug dėmesio tekdavo gręžimo mechanizmui: ankstesniais metais buvo fiksuoti perkusinės dalies elektros sutrikimai, įtarta, kad stabdį trikdo nuolauža, o vėliau sustojo grąžto padavimo mechanizmas, todėl gręžimai kurį laiką buvo pristabdyti.

    Kaip problema buvo išspręsta

    Šį kartą komanda pirmiausia bandė išjudinti prikibusį luitą vibruodama įrankį, tačiau rezultato nebuvo. 2026 metais balandžio 29 dieną pakartojus bandymą nuo uolos byrėjo smėlis, bet pats luitas vis dar laikėsi.

    Galiausiai 2026 metais gegužės 1 dieną uola atsikabino. NASA nurodė, kad buvo keičiama grąžto padėtis, jis buvo sukamas ir vibruojamas, o luitas nukritęs ant grunto dar ir suskilo.

    Nors toks epizodas atrodo kaip nesėkmė, jis misijai taip pat yra vertinga informacija: iš uolienos elgsenos galima spręsti apie jos sluoksniuotumą ir mechanines savybes. Tokie duomenys padeda geriau planuoti būsimus gręžimus ir mažinti riziką, kad instrumentai patirs didesnį nusidėvėjimą.

    „Curiosity“ misija iš pradžių buvo planuota maždaug dvejiems metams, tačiau tęsiasi jau gerokai ilgiau. Per šį laiką marsaeigis reikšmingai prisidėjo prie Marso istorijos rekonstrukcijos, įskaitant senovinio vandens pėdsakus, geologinių sluoksnių analizę ir organinių junginių paieškas, o komanda Žemėje nuolat pritaiko darbą prie planetos pateikiamų staigmenų.