CP v2

Tag: Masienda

  • Namų tortilijos kaip restorane: „Masienda“ malūnėlis už apie 46 eurus keičia viską

    Tortilijos dažnai laikomos patogiu sandėliuko produktu, tačiau namuose pagamintos iš šviežios masos jos įgauna ryškesnį kukurūzų skonį ir minkštesnę, purią tekstūrą. Skirtumas ypač juntamas, kai tešla ruošiama ne iš masos miltų, o iš pačių kukurūzų grūdų.

    Šviežia masa gaminama ništamalizacijos būdu: džiovinti kukurūzų grūdai mirkomi šarminiame tirpale, po to nuplaunami ir sumalami. Šis procesas ne tik formuoja būdingą skonį, bet ir keičia tešlos elgseną kepant, todėl tortilijos tampa elastingesnės ir mažiau trūkinėja.

    Praktiškiausia kliūtis namų virtuvėje dažnai yra malimas. Nors tam tinka ir virtuvinis kombainas, rankinis malūnėlis leidžia tiksliau valdyti rupumą, o tai svarbu skirtingiems patiekalams: rupesnė masa geriau tinka kepimui ar garinimui, o tortilijoms paprastai reikia kuo smulkesnio malimo.

    Vienas plačiau aptariamų pasirinkimų šiame segmente yra „Masienda“ rankinis masos malūnėlis. Gamintojas jį pozicionuoja kaip tvirtą, iš balto ketaus pagamintą įrankį su plokštelėmis, kurios sujungtos smulkiam grūdų malimui, o didesnis bunkeris leidžia rečiau pildyti grūdus ir dirbti tolygiau.

    Kainos požiūriu tai laikoma prieinamesniu sprendimu: maždaug 50 Jungtinių Valstijų dolerių atitinka apie 46 eurus. Tiesa, renkantis tokį įrankį verta įvertinti ir priežiūrą: išardymas palengvina valymą, tačiau metalines dalis būtina kruopščiai nusausinti, kad nekiltų rūdžių rizika.

    Tokie rankiniai malūnėliai dažnai perkami ne tik tortilijoms. Jais galima malti ir kitus grūdus ar prieskonius, pavyzdžiui, miežius ar didesnius prieskonius, jei reikia šviežesnio aromato ir aiškesnės tekstūros.

    Pastaraisiais metais susidomėjimas ništamalizuotais produktais ir namuose ruošiamais autentikų regioninių virtuvių patiekalais auga, o virtuvės įrankių rinka į tai reaguoja siūlydama daugiau specializuotos įrangos. Namų gamyboje svarbiausia tampa ne tik receptas, bet ir žaliavos bei malimo tikslumas, kurie dažnai lemia galutinį rezultatą.

  • Išbandė 13 grūstuvėlių: vienas modelis nustebino – prieskonius sutrina greičiausiai

    Virtuvėje grūstuvė ir grūstuvas (mortar and pestle) daug kam atrodo kaip senamadiškas įrankis, tačiau praktikoje jis vis dažniau grįžta į kasdienį maisto ruošimą. Išsamus bandymas, kuriame palyginti 13 skirtingų komplektų, parodė, kad galutinį rezultatą labiausiai lemia ne kaina ar dizainas, o medžiaga, dubens faktūra ir stabilumas.

    Testuojant buvo vertinama, kaip greitai ir tolygiai sumalami juodieji pipirai, kaip susmulkinami riešutai ir prieskoniai mišiniams, taip pat kaip pavyksta pagaminti vientisos tekstūros pesto ar sezamų pasta. Tokie bandymai atskleidžia, ar įrankis tinka tiek sausiems, tiek drėgniems ingredientams, ir ar jį patogu valyti po darbo.

    Vienas geriausiai įvertintų pasirinkimų buvo „ChefSofi“ granito grūstuvės komplektas, išsiskyręs šiurkštesniu vidiniu paviršiumi ir didele talpa. Būtent faktūra suteikia trintį, kuri padeda greičiau suskaldyti prieskonius ir išgauti tolygesnį malimą, o didesnis dubuo sumažina riziką, kad ingredientai išlėks iš indo.

    Greitis atskirose užduotyse taip pat skyrėsi: vienas iš granito modelių „Cilio by Frieling“ pipirus iki vidutinio rupumo sutrynė greičiausiai per maždaug 3 minutes. Tuo metu dalis lygesnių, ypač marmurinių, variantų dažniau „slysdavo“ nuo prieskonių, todėl malimas užtrukdavo, o tekstūra išeidavo netolygi.

    Testas pabrėžė ir svorio reikšmę: sunkesnės grūstuvės paprastai yra stabilesnės ir mažiau juda ant stalviršio. Pavyzdžiui, „Masienda“ bazalto molcajete tipo grūstuvė, kuri sveria apie 9 kilogramus, išliko tvirta net ruošiant didesnį pesto ar salsos kiekį, tačiau šiurkštesnė medžiaga reikalauja kruopštesnio plovimo.

    Pasiteisino ir dar vienas praktinis kriterijus: didesnis dubuo dažnai patogesnis net mažoms porcijoms, nes palieka daugiau erdvės judesiui ir saugiau sulaiko ingredientus. Seklesniuose dubenyse, ypač trinant kietus prieskonius, dalis grūdelių gali iššokti lauk, o tai ne tik erzina, bet ir iškreipia rezultatą.

    Skyrėsi ir grūstuvo (pestle) dizaino įtaka. Bandymas parodė, kad svarbiau ne jo ilgis, o paviršiaus šiurkštumas ir forma, leidžianti patogiai spausti bei „traukti“ masę per dubens sieneles, ypač gaminant pastas ar emulsijas, tokias kaip pesto.

    Nors elektriniai prieskonių malūnėliai dažnai atrodo greitesni, grūstuvė turi pranašumą kontroliuojant tekstūrą ir kvapo išsiskyrimą. Rankiniu būdu trinant prieskonius, jų eteriniai aliejai išsiskiria palaipsniui, todėl aromatas gali būti ryškesnis, o padažai ir pastos – vientisesni.

    Prieš pradedant naudoti naują grūstuvę, ypač akmeninę, rekomenduojama ją paruošti. Praktikoje dažnai taikomas būdas su ryžiais: kelis kartus sutrynus saują sausų ryžių ir išplovus dulkes, sumažinama akmens dalelių ar gamybinių likučių tikimybė ir įrankis tampa tinkamesnis maistui.

    Renkantis grūstuvę kasdienai verta įsivertinti, ką dažniausiai ruošiate. Jei prioritetas yra prieskoniai, geriausiai pasiteisina tekstūruotas granitas ar bazaltas, o jei svarbiausia lengva priežiūra, kai kurie keraminiai modeliai gali būti patogesni, nors paprastai jie mažiau atsparūs smūgiams.

    Kainos bandyme minėtiems modeliams svyravo nuo maždaug 64 iki 88 eurų, tačiau rezultatai parodė, kad vien tik brangesnis pirkinys nebūtinai garantuoja geresnį malimą. Daugeliu atvejų lemiamas tampa stabilus pagrindas, pakankamas dubens gylis ir šiurkštus vidus, o ne blizgus paviršius ar išvaizda.

    Šiandien, kai populiarėja namuose gaminami padažai, prieskonių mišiniai ir įvairių virtuvių receptai, grūstuvė vėl tampa universaliu įrankiu. Jei dažnai gaminate pesto, karį, salsą ar norite šviežiai sutrintų pipirų, gerai parinktas komplektas gali pastebimai pakeisti skonį ir tekstūrą.