Austrijoje archeologai aptiko masinį kapą, kuris, tyrėjų teigimu, gali liudyti iki šiol neidentifikuotą Romos imperijos laikų susirėmimą. Pirminiai duomenys rodo, kad vienoje vietoje palaidota mažiausiai 128 jaunų vyrų palaikų, o jų kauluose užfiksuoti sužalojimai aiškiai siejami su smurtine mirtimi.
Radavietė siejama su tuo pačiu regionu, kuriame Romos laikais veikė Vindobona – svarbi romėnų karinė stovykla prie Dunojaus. Ši vietovė buvo Panonijos provincijos dalis ir priklausė šiaurinės imperijos sienos gynybinei sistemai, todėl konfliktų tikimybė čia nėra netikėta.
Ką išdavė kaulai
Archeologai pabrėžia, kad palaikai kapavietėje buvo sudėti chaotiškai, beveik be įprastų įkapių. Iki šiol ištirti skeletai priklausė maždaug 18–35 metų vyrams, o šalia aptikta tik pavienių ginkluotės detalių, kurios, tikėtina, pateko kartu su kūnais.
Didžiausią įžvalgą suteikė paleopatologinė analizė: maždaug dviem trečdaliams palaidotųjų nustatyti sužalojimai, patirti mirties metu arba visai prieš ją. Matyti tiek aštrių ginklų paliktos žaizdos, galimai nuo kalavijų ar durklų, tiek bukų smūgių pėdsakai, ypač kaukolės srityje.
Ypač išsiskiria durtinių ir svaidomųjų ginklų sužeidimų pasiskirstymas, sutelktas dubens ir kirkšnies srityje. Pasak tyrėjų, tai gali rodyti ataką iš viršaus, pavyzdžiui, raitelių, kurie ietimis ar svaidomaisiais ginklais taikėsi į prasčiau šarvuotas kūno vietas.
Vienas radinys ypač sustiprino šią hipotezę: vieno žmogaus dubens kauluose aptiktas įstrigęs ieties antgalis. Tokia detalė leidžia kalbėti ne tik apie artimą kovą, bet ir apie kryptingą, techniškai apgalvotą puolimą, kuris galėjo vykti greitai ir itin žiauriai.
Kas buvo žuvusieji
Ne mažiau mįslingas klausimas – žuvusiųjų tapatybė. Pirminiai DNR tyrimai, apėmę 25 skeletus, patvirtino, kad visi tirtieji buvo vyrai, tačiau jų kilmė pasirodė įvairi: dalis galėjo būti susiję su Apeninų pusiasaliu, kiti – su žemynine Europa, o bent keli asmenys turėjo protėvių iš rytinės Viduržemio jūros regiono ir Levanto.
Toks kilmės margumas dera su Romos kariuomenės realybe, kurioje tarnavo žmonės iš skirtingų imperijos dalių, įskaitant legionus ir pagalbinius dalinius. Vis dėlto tyrėjai neatmeta ir kitos versijos, kad masinis kapas galėjo būti bendras skirtingų pusių, įskaitant romėnus ir germanų gentis, žuvusiųjų palaidojimas.
Kodėl tai gali perrašyti istoriją
Didžiausia intriga ta, kad kol kas nėra aiškių rašytinių ar archeologinių įrodymų, kurie leistų šį įvykį priskirti konkrečiam žinomam mūšiui. Nors II amžiuje regione vyko markomanų karai ir aplink Vindoboną tikrai netrūko susirėmimų, dabartiniai duomenys neleidžia vienareikšmiškai susieti kapo su kuriuo nors dokumentuotu konfliktu.
Specialistai pabrėžia, kad tokie masiniai kapai Romos pasienio zonose yra reti ir ypač vertingi, nes leidžia rekonstruoti kovos pobūdį ne vien iš tekstų, bet ir iš biologinių žymių. Tolimesni izotopiniai, DNR ir ginklų fragmentų tyrimai turėtų atsakyti, ar tai buvo reguliarios kariuomenės susidūrimas, pasienio reidas ar platesnio karo epizodas, kurio šaltiniai iki šiol neišsaugojo.