Tag: Masinis išnykimas

  • Mokslininkai perrašė vieno didžiausių JAV meteoro kraterių istoriją: jis 100 mln. metų „jaunesnis“

    Vienas didžiausių JAV meteoro smūgio kraterių pasirodė esąs maždaug 100 milijonų metų „jaunesnis“, nei manyta iki šiol. Naujas datavimas rodo, kad vadinamasis Eimso (Ames) krateris Oklahomoje susiformavo gerokai vėliau ir galėjo sutapti su vienu didžiausių masinių išnykimų Žemės istorijoje.

    Apie tai rašoma „Live Science“ pristatomame tyrime, kuriame mokslininkai iš naujo įvertino po žeme esančios struktūros amžių. Krateris yra šiaurės Oklahomoje, netoli nedidelio Eimso miestelio, o jo skersmuo siekia apie 16 kilometrų – tai ketvirtas pagal dydį smūgio krateris JAV.

    Šis smūgio pėdsakas šiandien nematomas, nes tuo metu regioną dengė seklus vandenynas, o vėliau kraterį užklojo jūros dugno nuosėdos. Struktūra buvo aptikta tik 1991 metais, kai į ją atsitiktinai „pataikė“ naftos žvalgybos gręžiniai.

    Anksčiau Eimso krateris buvo siejamas su Ordoviko laikotarpio meteoritų įvykiu, kuris datuojamas maždaug 467 milijonais metų. Tačiau nauja analizė leidžia manyti, kad smūgis įvyko apie 370 milijonų metų prieš mūsų dienas – tai perkelia jį į visai kitą geologinį kontekstą.

    Kas pakeitė kraterio datą

    Tyrėjai kraterio uolienose ištyrė itin mažus cirkonio kristalus (zircon). Jie laikomi ypač patvariais ir geologams vertingais „laiko kapsulėmis“, nes jų vidinė struktūra išsaugo ekstremalių sąlygų – pavyzdžiui, didelio karščio ir slėgio – pėdsakus.

    Analizuodami mikroskopinius cirkonio fragmentus ir jų pažeidimų raštus, mokslininkai nustatė, kad smūgio signalas nuosekliai rodo „jaunesnį“ amžių. Taip paaiškėjo, kad krateris susidarė maždaug 97 milijonais metų vėliau, nei buvo siejama su Ordoviko meteoritų epizodu.

    Toks metodas vis dažniau naudojamas senovinių smūginių struktūrų datavimui – jis jau anksčiau padėjo patikslinti ir kitų kraterių amžių skirtingose pasaulio vietose. Mokslininkų teigimu, tikslesnė chronologija leidžia aiškiau suprasti, kaip pavieniai įvykiai „įsirašo“ į didesnius Žemės istorijos procesus.

    Sąsaja su masiniu išnykimu

    Naujas Eimso kraterio amžius sutampa su vadinamuoju vėlyvojo devono masiniu išnykimu, dar žinomu kaip Frasnijo–Famenijo įvykis. Manoma, kad šis procesas prasidėjo apie 372 milijonus metų prieš mūsų dienas ir truko kelis milijonus metų.

    Tuo laikotarpiu, kaip teigiama, vandenynuose smarkiai sumažėjo deguonies, o tai paveikė jūrų ekosistemas – galėjo išnykti iki pusės jūrinės gyvybės. Tyrėjai pabrėžia, kad Eimso smūgis nebuvo šio išnykimo priežastis, tačiau jo padariniai galėjo prisidėti prie regioninių klimato pokyčių.

    Pasak mokslininkų, smūgis būtų pakėlęs didžiulius dulkių kiekius į atmosferą, o tai galėjo sustiprinti vėsinimo efektą. Vis dėlto tai pateikiama kaip galima įtaka, o ne pagrindinis masinio išnykimo paaiškinimas.

    Tyrimo autoriai akcentuoja, kad tokie datavimo patikslinimai keičia bendrą supratimą apie Šiaurės Amerikos smūginių įvykių „grafiką“. Kuo tiksliau nustatomas laikas, tuo lengviau vertinti, ar smūgiai galėjo sutapti su kitais planetos masto pokyčiais.

  • Mokslininkai aptiko Žemės chemijos perspėjimą: jis pasikartojo prieš 5 didžiuosius išnykimus

    Mokslininkai aptiko Žemės chemijos perspėjimą: jis pasikartojo prieš 5 didžiuosius išnykimus

    Naujas tyrimas rodo, kad prieš penkis didžiausius masinio išnykimo įvykius Žemės istorijoje planetos klimato ir vandenynų chemijos rodikliai elgėsi neįprastai. Mokslininkai tai apibūdina kaip savotišką sistemos svyravimą, kuris galėjo signalizuoti artėjantį didelį lūžį.

    Darbas, publikuotas žurnale „Nature Communications“, apėmė maždaug 539 mln. metų laikotarpį ir išskyrė penkis skirtingus klimato režimus. Tarp jų nustatytos staigių perėjimų fazės, kai aplinka kito greitai, o gyvybė tapdavo labiau pažeidžiama.

    Kas yra biosferos pažeidžiamumas?

    Tyrėjai pasiūlė rodiklį, apibūdinantį bendrą biosferos pažeidžiamumą: jis sujungia išnykimo ir naujų rūšių atsiradimo tempus su bendru biologinės įvairovės lygiu. Paprastai tariant, vertinama, ar ekosistemos pokyčių greitis pradeda lenkti pačios biosferos gebėjimą išlaikyti stabilumą.

    Vienas iš autorių, Vilniaus universiteto paleontologas ir Žemės sistemų mokslininkas Andrej Spiridonov pabrėžė, kad rodiklis nėra vieno regiono ar vienos rūšies termometras. Jis aprašo bendrą foną, kuriame net ir papildomi sukrėtimai gali turėti didesnį poveikį.

    „Kai sistema artėja prie kritinio perėjimo, tai suteikia informacijos apie galimą didelį būsimą pokytį, pavyzdžiui, masinį išnykimą ar net jų seriją“, – sakė A. Spiridonov.

    Temperatūra ir staigūs perėjimai

    Analizė parodė, kad ilgesniais laikotarpiais didesnis pažeidžiamumas dažniau sutapdavo su šiltesniu klimatu. Tačiau ryškiausi šuoliai fiksuoti būtent klimato režimų sandūrose, kai aplinkos sąlygos persitvarkydavo sparčiausiai.

    Tai nereiškia, kad vien klimato ar vandenynų chemijos nestabilumas automatiškai sukelia masinį išnykimą. Žinomi ir kiti lemiami veiksniai, pavyzdžiui, didelio asteroido smūgiai ar milžiniškas vulkanizmas, tačiau naujasis darbas siūlo paaiškinimą, kodėl tam tikrais laikotarpiais biosfera būdavo labiau pažeidžiama.

    Ką tai sako apie dabartį?

    Tyrimas yra istorinis ir pats savaime neprognozuoja, kas nutiks artimiausiais dešimtmečiais. Vis dėlto jis svarbus platesniame kontekste, nes šiandien mokslininkai fiksuoja spartų klimato šiltėjimą ir biologinės įvairovės nykimą, o tai didina diskusijas apie vadinamąjį šeštąjį masinį išnykimą.

    Autorių teigimu, dabartinis geologinis laikotarpis, kainozojus, pagal jų rodiklį išsiskiria palyginti mažu foniniu pažeidžiamumu. Tačiau pabrėžiama, kad žmogaus veikla, įskaitant šiltnamio dujų emisijas, buveinių naikinimą ir taršą, gali sukelti reikšmingų pokyčių net ir esant santykinai stabiliam fonui.