Neįvertinti albumai, apie kuriuos kalbama per mažai
Muzikos kanonas dažnai susidėlioja aplink kelis visiems žinomus hitus, o šalia jų lieka albumai, kurie dėl laiko, aplinkybių ar rinkodaros taip ir netapo „privalomais“. Vis dėlto dalis tokių įrašų bėgant metams atlaiko patikros testą geriau nei anuomet itin reklamuoti leidiniai.
Pastaraisiais metais neįvertintų albumų renesansą skatina srautinių platformų rekomendacijos, vinilo sugrįžimas ir socialinių tinklų efektas, kai vienas kūrinys staiga prikelia visą diskografiją. Dėl to klausytojai vis dažniau atsigręžia į albumus, kurie kadaise buvo nuvertinti, neteisingai suprasti arba tiesiog paskendo konkurencijoje.
Nuo džiazo iki triphopo
Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Jeri Southern albumas You Better Go Now, išleistas 1956 metais. Dainininkė savo laikais buvo vertinama, tačiau vėliau jos vardas priblėso, o subtilus, kamerinis džiazo skambesys liko šešėlyje šalia ryškesnių epochos ikonų.
Kitas skirtingų kartų atradimas yra Labi Siffre albumas Crying Laughing Loving Lying, išleistas 1972 metais. Jo dainos šiandien dažnai atrandamos per šiuolaikinės popkultūros filtrą, nes kūriniai grįžta per samplavimą, kino garso takelius ir trumpų vaizdo įrašų platformas.
Prie nepelnytai mažiau aptariamų įrašų priskiriamas ir Bill Withers albumas +’Justments, išleistas 1974 metais. Nors atlikėjo vardas siejamas su keliais itin populiariais kūriniais, būtent šiame albume jo pasakojimas skamba brandžiai, o dainų tematika ir aranžuotės išlaiko aktualumą ir šiandien.
Kai šešėlis ilgesnis už sėkmę
Dream pop gerbėjams dažniausiai pirmiausia minimas Cocteau Twins albumas Heaven or Las Vegas, todėl bendras darbas su Haroldu Buddu The Moon And The Melodies, pasirodęs 1986 metais, neretai lieka nuošalyje. Tačiau būtent šiame įraše susitinka ambient ir sapniškos gitaros, sukurdamos vientisą, naktinę atmosferą.
Įdomus atvejis yra Fleetwood Mac albumas Tango In The Night, išleistas 1987 metais. Komerciškai jis buvo sėkmingas, bet visuomenės atmintyje dažniau gyvena Rumours, todėl 1980-ųjų pop roko estetika ir gausybė hitų čia neretai vertinami kaip antraeilis grupės etapas.
Hiphopo istorijoje panašiai nutiko su AZ albumu Doe Or Die, išleistu 1995 metais. Jis nuolat lyginamas su tuo pačiu laikotarpiu susiformavusiu Niujorko klasikos etalonu, todėl neretai pamirštama, kad tai savarankiškas, stipriai atmosferiškas epochos dokumentas.
Kultiniai, bet ne visada įvertinti
Alternatyvios muzikos gerbėjai dažnai renkasi Beck albumus, kurie laikomi kertiniais, todėl Midnite Vultures, išleistas 1999 metais, kartais lieka kaip keistesnis, žaismingesnis tarpsnis. Vis dėlto būtent jo funk ir R&B įkvėptas skambesys šiandien skamba stebėtinai šviežiai.
Coldplay debiutas Parachutes, pasirodęs 2000 metais, irgi dažnai vertinamas per kelių hitų prizmę. Tačiau perklausius visą albumą aiškiai girdėti nuoseklus, santūrus skambesys, kuris kontrastuoja su vėlesne stadionine grupės kryptimi.
Triphopo kontekste Massive Attack albumas 100th Window, išleistas 2003 metais, ilgai buvo laikomas silpnesniu dėl pasikeitusios grupės dinamikos ir kūrybinių sprendimų. Vis dėlto tai tamsus, sluoksniuotas įrašas, kuris šiandien neretai skamba aktualiau nei anuomet, kai buvo tikimasi ankstesnių formulių.
Galiausiai, Tom Waits albumas Real Gone, pasirodęs 2004 metais, ilgą laiką buvo apibūdinamas kaip netikėtas posūkis. Tačiau jo ritminė energija ir eksperimentinės tekstūros atskleidžia atlikėją, kuris net ir vėlyvesnėje kūryboje sugeba rizikuoti ir išlaikyti savitą braižą.
Šie neįvertinti albumai primena paprastą taisyklę: „geriausias“ ne visada reiškia „garsiausias“. Kartais verta atsitraukti nuo reitingų ir perklausyti tai, kas kadaise liko už didžiųjų istorijų paraščių.