Maurice’as Utrillo – vienas ryškiausių XX amžiaus pradžios Paryžiaus tapytojų, išgarsėjęs Montmartro gatvelių, aikščių ir aptrupėjusių fasadų vaizdais. Jo kūryba dažnai siejama su vadinamąja Paryžiaus mokykla, o stilius atpažįstamas iš santūrios spalvų gamos, tikslių perspektyvų ir miesto melancholijos.
Utrillo gyvenimo pradžia buvo paženklinta šeimos chaoso: jį augino ne tik motina Suzanne Valadon, bet ir artimieji, kurie praktiškai perėmė kasdienę vaiko priežiūrą. Valadon tuo metu pati buvo menininkė ir buvęs modelis, su Montmartro bohema gyvenusi intensyviai, o sūnaus aplinka nuo ankstyvų metų buvo permaininga.
Anot pasakojimų, polinkis į alkoholį Utrillo gyvenime atsirado labai anksti ir greitai tapo destruktyvus. Paauglystėje jis esą vogdavo alkoholį iš namų, o mokykloje dėl elgesio problemų ilgainiui nebeišsilaikė, vis dažniau atsidurdamas socialinėje paraštėje.
Alkoholis ir tapyba kaip terapija
Jaunystėje jo būklė buvo siejama ne tik su priklausomybe, bet ir su psichikos sveikatos sutrikimais, kurių to meto medicina aiškino ribotai. Utrillo ne kartą pateko į gydymo įstaigas, o jo kasdienybė svyravo tarp ligoninės režimo ir bandymų grįžti į įprastą gyvenimą.
Lemiamu lūžiu tapo rekomendacija užsiimti kūrybine veikla kaip terapija: motina pradėjo mokyti sūnų piešimo, kompozicijos ir tapybos pagrindų. Tapyba kurį laiką veikė kaip stabilizuojanti rutina, o kartu atskleidė talentą, kuris nesiremė akademine mokykla, bet buvo paremtas atkakliu kartojimu ir stebėjimu.
Utrillo dažniausiai tapė tai, ką matė aplink save: Montmartro gatves, sienas, aikštes, malūnus, bažnyčių siluetus, nušiurusias užeigas. Kartojami motyvai tapo jo vizitine kortele, o miesto architektūra drobėse virto savotišku asmeninės būsenos žemėlapiu.
Šlovė, apdovanojimai ir nuolatinė kova
Po 1910 metų jo darbai vis dažniau atkreipė kritikų ir kolekcininkų dėmesį, o 1920-aisiais pavardė tapo žinoma ir už Prancūzijos ribų. Skaičiuojama, kad jam priskiriama daugiau nei 3 500 darbų, nors tiksli autorystė dėl dirbtuvėse kartotų motyvų ir versijų gausos kai kuriais atvejais diskutuojama.
Tačiau kartu su pripažinimu Utrillo gyvenime nesitraukė priklausomybės ir sveikatos krizės. Finansinė sėkmė ne visada reiškė stabilumą: pasakojama, kad užbaigti paveikslai kartais virsdavo greitu būdu gauti pinigų, kurie vėl maitino žalingus įpročius.
1928 metais Utrillo buvo įvertintas garbingu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės legiono ordinu. Tai tapo simboliniu patvirtinimu, kad Montmartro kasdienybę tapęs menininkas įėjo į oficialų meno kanoną, net jei asmeninė kova taip ir nebuvo iki galo laimėta.
Paskutiniai metai ir palikimas
Vėlesniais metais Utrillo gyvenime atsirado daugiau religingumo, o jis pats bandė atsitraukti nuo Montmartro aplinkos, kuri jį ir formavo, ir griovė. Jis vedė Lucie Valore ir persikėlė gyventi į ramesnę vietą netoli Paryžiaus, tikėdamasis stabilesnio ritmo.
1955 metais Utrillo mirė nuo plaučių ligos Dax mieste, o palaidotas buvo Montmartre, šalia vietų, kurias visą gyvenimą tapė. Jo istorija iki šiol dažnai minima kaip ryškus pavyzdys, kaip kūryba gali tapti ir išsigelbėjimu, ir trapia atrama žmogui, nuolat balansuojančiam tarp talento, ligos ir priklausomybės.