CP v2

Tag: Mečetės

  • Turkijoje nusekus hidroelektrinės tvenkiniui iškilo 78 statiniai: namai, mečetės ir kapai

    Turkijoje nusekus hidroelektrinės tvenkiniui iškilo 78 statiniai: namai, mečetės ir kapai

    Rytų Turkijoje dėl nusekusio hidroelektrinės tvenkinio vandens išryškėjo iki tol po vandeniu slėptas archeologinis kompleksas. Iš dumblino dugno iškilo dešimtys statinių liekanų, tarp jų gyvenamieji pastatai, religiniai objektai ir laidojimo vietos.

    Iš pradžių darbuotojai pastebėjo pavienius stogų fragmentus ir sienų atkarpas, kurios atrodė kaip palyginti neseniai apleisti griuvėsiai. Tačiau vandeniui traukiantis paaiškėjo mastas ir tai, kad dalis radinių gali būti gerokai senesni, nei manyta iš pradžių.

    Archeologų vertinimu, matomų struktūrų skaičius siekia mažiausiai 78, o tarp jų fiksuojami ir kelių bei takų kontūrai. Nustatyta, kad vietovė istoriškai buvo svarbi prekybos ir migracijos kryptims, todėl tikėtina, jog ji buvo gyvenama įvairiais laikotarpiais.

    Į akis krenta ir tai, kad greta gyvenamųjų pastatų aptikta kelios mečetės bei kapavietės. Tyrėjai pabrėžia, kad kai kurios konstrukcijos gali būti susijusios su vėlesniais šimtmečiais, kai slėnyje jau buvo įsitvirtinusi islamo architektūra, tačiau po šiomis „viršutinėmis“ struktūromis aptinkami dar senesni sluoksniai.

    „Vanduo ilgus metus veikė kaip apsauginis sluoksnis, o atsidengusios liekanos dabar itin greitai pažeidžiamos saulės, vėjo ir temperatūros svyravimų“, – teigia tyrimuose dalyvaujantys archeologai.

    Dėl šios priežasties darbai vykdomi skubiai, dokumentuojant kiek įmanoma daugiau: fiksuojamos sienų linijos, laiptai, durų angos, patalpų išplanavimas. Specialistai pabrėžia, kad staigi liūtis ar vandens lygio pakilimas gali per trumpą laiką vėl užsemti dalį teritorijos ir uždaryti tyrimų langą.

    Panašūs atvejai Turkijoje fiksuoti ir anksčiau: tvenkinių lygio svyravimai yra atidengę romėniškų kelių atkarpas, mozaikas bei viduramžių gyvenvietes. Vis dėlto kiekvienas toks epizodas laikomas reta proga, nes laikinas atsidengimas leidžia ne tik pamatyti objektus, bet ir tiksliau suprasti, kaip skirtingos civilizacijos per šimtmečius keitė tą pačią teritoriją.

    Tyrėjai tikisi, kad kapavietės ir laidojimo struktūros ateityje padės tiksliau datuoti atskiras gyvenvietės raidos fazes. Kuo ilgiau vieta išlieka atvira, tuo daugiau informacijos galima surinkti, tačiau kiekviena diena didina ir irimo riziką.

    Kol kas šis kompleksas lieka tarsi dviejų pasaulių sandūroje: modernios užtvankos suformuoto tvenkinio pakraštyje ir kadaise čia klestėjusios gyvenvietės, kurią vanduo ilgą laiką slėpė nuo žmonių akių. Archeologams tai trumpas, bet labai vertingas momentas, kai nusekęs vanduo leidžia pažvelgti į kelių tūkstantmečių istoriją.

  • Rudaminoje atidaryta lauko paroda apie Lietuvos totorius: Keturiasdešimt Totorių kaimo istorijos

    Rudaminoje atidaryta lauko paroda apie Lietuvos totorius: Keturiasdešimt Totorių kaimo istorijos

    Rudaminoje gegužės 6 dieną atidaryta lauko paroda Totorių kultūrinis paveldas, kviečianti iš arčiau susipažinti su Lietuvos totorių istorija, tradicijomis ir bendruomenės gyvenimu. Parodą pristatė Rudaminos kultūros centras, pakvietęs lankytojus į atvirą erdvę, kur istorija pasakojama per faktus, asmenybes ir išlikusius kultūros ženklus.

    Lietuvos totoriai mūsų šalyje gyvena daugiau nei šešis šimtmečius, o jų atvykimas siejamas su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Vytautu. Istorinėje atmintyje totoriai pirmiausia minimi kaip kariai, gynę Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir svarbiausius miestus, tačiau ilgainiui jų vaidmuo keitėsi kartu su valstybės ir visuomenės raida.

    Laikui bėgant dalis totorių įsitvirtino kaip žemdirbiai, amatininkai ir prekybos keliuose dirbę vežėjai, garsėję patikimumu bei ryšiais su platesniu regionu. Paroda primena, kad ši bendruomenė Lietuvoje kūrė ne tik karinę, bet ir kasdienę, ūkinę bei kultūrinę istoriją, kuri matoma iki šiol.

    Vienas ryškiausių parodos akcentų yra Keturiasdešimt Totorių kaimas Vilniaus rajone, laikomas viena seniausių totorių gyvenviečių Lietuvoje. Ekspozicija pasakoja apie vietos raidą, žmones ir tradicijas, kurios čia išliko per kartas, kartu prisitaikant prie skirtingų istorinių laikotarpių.

    Parodoje pristatomos ir iškilios asmenybės, siejamos su totorių kultūros puoselėjimu Lietuvoje, tarp jų minimi kunigaikščiai Rudzevičiai, didikai Sobolevskiai ir Mensaidas Bajraševskis. Lankytojams primenama, kad bendruomenės tapatybę dažnai padeda išlaikyti ne tik institucijos, bet ir konkretūs žmonės bei šeimos, perduodančios atmintį ir papročius.

    Ekspozicija apima ir materialųjį paveldą: senas knygas, religinius tekstus, istorinius paminklus, liudijančius, kaip totoriams pavyko išsaugoti savo tikėjimą ir tradicijas gyvenant toli nuo protėvių kraštų. Ypatinga vieta skiriama mečetei kaip bendruomenės centrui, kuri ilgą laiką buvo ne tik maldos, bet ir susitikimų, svarbiausių gyvenimo įvykių erdvė.

    Atidarymo renginyje dalyvavo Lietuvos totorių bendruomenės atstovės Zita Milkamanovič ir Elnara Churlu, kurios pasidalijo asmeninėmis šeimų istorijomis ir pristatė kulinarinį paveldą. Susitikime daug dėmesio skirta tam, kaip tradiciniai patiekalai ir jų ruošimo papročiai išlieka bendruomenės tapatybės dalimi šiandien.

    Svečiai sužinojo apie totorių virtuvę ir jos vietą šventėse, taip pat apie patiekalus, turinčius religinę ar simbolinę reikšmę. Renginio metu lankytojams pristatyti tradiciniai valgiai, tarp jų koldūnai, balandėliai, bastruma, džiovinta žąsiena, taip pat buvo siūloma paragauti chalvos ir šimtalapio.

    Parodos atidarymas tapo proga ne tik apžiūrėti ekspoziciją, bet ir pabendrauti, pasidalyti įspūdžiais bei geriau suprasti, kuo Lietuvos istorija yra daugiakultūrė. Renginio organizatoriai pabrėžia, kad tokios iniciatyvos padeda matyti bendrą šalies paveldą per skirtingų bendruomenių patirtis ir išsaugotus pasakojimus.

    Renginį organizavo Rudaminos kultūros centras.