Ruduo dažnai laikomas vienu geriausių laikotarpių sodinti vaismedžius ir dekoratyvinius medžius, nes dirva dar būna šilta, o drėgmės paprastai netrūksta. Tačiau sėkmę dažniausiai nulemia ne vien data kalendoriuje, o keli praktiniai sprendimai, priimami dar prieš įbedant kastuvą.
Medelius rekomenduojama sodinti tada, kai augalas jau baigęs vegetaciją ir numetęs lapus, bet dirva dar nėra įšalusi. Svarbu vengti sodinimo į per šlapią, užmirkusią žemę, nes šaknys gali pradėti dusti, o augalas prasčiau prigis.
Kada sodinti, kad prigytų?
Rudeninis sodinimas turi aiškų pranašumą: medelis nebeišleidžia energijos naujiems lapams ir ūgliams, todėl daugiau resursų skiria šaknims. Jei orai išlieka švelnūs, šaknys gali augti dar kelias savaites, o tai pavasarį padeda greičiau startuoti.
Praktikoje geriausia orientuotis į orus ir dirvos būklę: sodinama, kai žemė lengvai kasama ir nėra nei sukietėjusi nuo šalčio, nei permirkusi. Jei pasitaiko ankstyvų šalnų, verta palaukti kelias dienas, kad dirva stabilizuotųsi, o ne skubėti bet kokia kaina.
Ne visiems medeliams tinka ruduo
Rudenį dažnai sodinamos obelys, kriaušės, slyvos, vyšnios ir trešnės, taip pat nemažai dekoratyvinių rūšių. Daugeliui jų toks laikas palankus, nes jos geriau prisitaiko prie naujos vietos dar prieš žiemą.
Jautresni šalčiui medeliai, pavyzdžiui, persikai, nektarinai ar dalis abrikosų veislių, kai kuriais atvejais saugiau sodinami pavasarį. Jei vis dėlto pasirenkamas ruduo, ypač svarbi tampa apsauga nuo šalčio ir vėjo, nes silpniau įsišaknijęs augalas žiemą pažeidžiamas lengviau.
Svarbiausias veiksmas po pasodinimo
Renkantis sodinuką, svarbu įvertinti jo tipą: su atvira šaknų sistema, su apsaugota šaknų gniūžte arba auginamą vazone. Su atvira šaknų sistema įsigyti medeliai turi kuo greičiau atsidurti dirvoje, nes šaknys greitai perdžiūsta, o tai tiesiogiai mažina prigijimo tikimybę.
Vieta turėtų būti šviesi, ypač vaismedžiams, nes saulė lemia žydėjimą ir derlių. Taip pat verta vengti žemiausių sklypo vietų, kur kaupiasi šaltas oras, ir plotų, kuriuose po lietaus stovi vanduo.
Sodinimo duobė turi būti tokio dydžio, kad šaknys laisvai išsiskleistų, o ne būtų užlenkiamos ar įspaudžiamos. Jei medelis skiepytas, skiepo vieta privalo likti virš dirvos paviršiaus, nes užžerta ji gali skatinti netinkamą įsišaknijimą ir silpninti augalą.
Vienas svarbiausių veiksmų, kuris dažnai nuvertinamas, yra gausus palaistymas iškart po pasodinimo, net jei ruduo lietingas. Vanduo padeda dirvai priglusti prie šaknų, pašalina oro tarpus ir sumažina šaknų išdžiūvimo riziką, todėl pavasarį medelis dažniau pasitinka sezoną be streso.
Po sodinimo verta stabilizuoti medelį kuolu, jei vieta vėjuota, o prie kamieno supilti nedidelį kauburėlį iš žemių, komposto ar mulčio. Papildoma kamieno apsauga nuo žvėrių ir saulės kaitos žiemą taip pat gali būti lemiama, ypač jauniems sodinukams.