CP v2

Tag: Medicina

  • Mokslininkai apskaičiavo žmogaus amžiaus ribą: net įveikus ligas, kūnas turi aiškią „lubą“

    Mokslininkų skaičiavimai rodo, kad net ir radikaliai pažengus medicinai, žmogaus gyvenimo trukmė turi biologinę ribą. Pagrindinė priežastis siejama su laipsnišku DNR pažeidimų ir vadinamųjų somatinių mutacijų kaupimusi, kurio visiškai sustabdyti nepavyksta.

    Somatinės mutacijos yra mažos genetinės klaidos, atsirandančios ląstelėms dalijantis ir veikiant aplinkos veiksniams. Organizmas turi DNR taisymo sistemas, tačiau jos nėra tobulos, todėl dalis pažeidimų išlieka ir ilgainiui pradeda veikti audinių funkciją.

    Kur slypi gyvenimo riba?

    Tyrėjai vertino scenarijų, kai kiti senėjimą spartinantys veiksniai ir ligos būtų maksimaliai suvaldyti, tačiau išliktų neišvengiamas mutacijų kaupimasis. Tokiu atveju dažniausiai minimas teorinis žmogaus amžiaus intervalas siekia apie 150–190 metų.

    Tai gerokai viršija dabartinę tikėtiną gyvenimo trukmę išsivysčiusiose šalyse, kurią lemia ne tik biologija, bet ir gyvenimo būdas, infekcijos, širdies ir kraujagyslių ligos bei onkologiniai susirgimai. Vis dėlto net optimistiškas medicinos progresas nepašalina bazinio mechanizmo, kuris ilgainiui „išbalansuoja“ organų darbą.

    Kodėl nemirtingumas nepasiekiamas?

    Esminė problema ta, kad kritinę ribą pasiekęs genetinių pažeidimų kiekis gali sutrikdyti audinių atsinaujinimą ir ląstelių veiklą. Tuomet didėja organų nepakankamumo, vėžinių procesų ir sisteminių sutrikimų rizika, net jei kitos ligos būtų laiku nustatomos ir gydomos.

    Ypač pažeidžiami yra organai, kurių ląstelės atsinaujina lėčiau. Dažniausiai akcentuojamos širdies ir smegenų ląstelės, nes jų ribotas atsinaujinimas reiškia, kad per gyvenimą jos sukaupia daugiau ilgalaikių pažeidimų.

    Priešingai, kai kurie audiniai, pavyzdžiui, oda ar kepenys, ilgą laiką geba efektyviai atsinaujinti, todėl jų funkcija gali išlikti stabili ilgiau. Tačiau viso organizmo „silpniausios grandys“ galiausiai ima riboti bendrą gyvenimo trukmę.

    Ilgaamžiškumo industrija tuo pat metu sparčiai auga: dalis turtingų žmonių investuoja į brangias programas, tyrimus ir procedūras, tikėdamiesi sulėtinti senėjimą. Pavyzdžiui, JAV verslininkas Bryanas Johnsonas viešai teigia kasmet išleidžiantis maždaug 1 850 000 eurų įvairioms priemonėms, skirtoms biologiniams rodikliams gerinti, tačiau tai kol kas nekeičią fundamentalaus ribotumo principo.

  • Humanoidiniai robotai pirmą kartą atliko operacijas: mokslininkai sako, tai keis ligonines

    Humanoidiniai robotai pirmą kartą atliko operacijas: mokslininkai sako, tai keis ligonines

    Pasaulyje pirmą kartą nuotoliniu būdu valdomi humanoidiniai robotai atliko operacijas per ikiklinikinius bandymus su dideliais neprimatais. Tyrėjų teigimu, toks proveržis gali atverti kelią chirurginei pagalbai ten, kur trūksta specialistų ir modernios įrangos.

    Eksperimentą aprašė žurnalas „Nature“, o jį įgyvendino Kalifornijos universiteto San Diege inžinierių ir chirurgų komanda. Vieno bandymo metu žmogus chirurgas dirbo su humanoidiniu robotu kaip asistentu, o kito metu du robotai veikė greta, atlikdami procedūrą be tiesioginės žmogaus pagalbos.

    Kuo skiriasi nuo įprastų robotų?

    Šiuo metu plačiausiai taikomos robotinės chirurgijos platformos paprastai remiasi 3–4 robotinėmis rankomis, specializuotais instrumentais ir uždaromis programinėmis sistemomis. Tokia įranga gali sverti šimtus kilogramų, reikalauja paruoštos infrastruktūros ir nemažos komandos konfigūracijai.

    Tyrime naudoti humanoidiniai robotai buvo apie 1,5 metro ūgio ir maždaug 27 kilogramų masės. Svarbi detalė ta, kad jie su adapteriais gali naudoti įprastus chirurginius įrankius ir užima gerokai mažiau vietos, todėl teoriškai būtų lengviau pritaikomi mažesnėse gydymo įstaigose.

    Kur tai galėtų būti pritaikyta?

    Mokslininkai akcentuoja universalumą: mobilūs humanoidai galėtų padėti mažose regioninėse ligoninėse, atokiose vietovėse ar nelaimių zonose, kur komandoms sunku greitai atvykti. Taip pat minimos ir ekstremalios aplinkos, pavyzdžiui, būsimos kosminės misijos, kur medicininė pagalba turėtų būti kuo savarankiškesnė.

    Ilgalaikėje perspektyvoje tokios sistemos galėtų būti naudojamos ne tik pačiai operacijai, bet ir kaip visavertė komandos dalis: paruošti operacinę, paduoti instrumentus, padėti standartizuoti veiksmus ir sumažinti personalo apkrovą.

    Didžiausi iššūkiai: greitis ir ryšys

    Kol kas technologija toli gražu nėra paruošta kasdieniam naudojimui ligoninėse. Bandymų metu robotus reikėjo ne kartą kalibruoti, todėl procedūros užtruko ilgiau nei su dabartinėmis robotinės chirurgijos sistemomis.

    Kita kritinė problema yra vėlinimas tarp chirurgo judesio ir roboto reakcijos, ypač kai valdymas vyksta per ryšio kanalus. Medicinoje net ir nedidelis vėlavimas gali turėti reikšmės tikslumui, saugumui ir sprendimų priėmimo greičiui.

    Vis dėlto tyrėjai vertina rezultatą kaip svarbų įrodymą, kad humanoidiniai robotai gali realiai veikti operacinės aplinkoje. Artimiausias etapas, pasak jų, būtų patikimumo didinimas, geresnis jutiklių ir valdymo tikslumas bei saugumo standartai prieš pereinant prie bandymų su žmonėmis.

    „Tai rodo, kad humanoidiniai robotai ateityje galėtų ne tik asistuoti chirurgams, bet ir atlikti dalį procedūrų nuotoliniu būdu, kai žmogaus specialisto vietoje nėra“, – sakė tyrėjai.

  • Harvardo tyrimas sukrėtė medikus: DI skubioje pagalboje diagnozuoja tiksliau už gydytojus

    Harvardo tyrimas sukrėtė medikus: DI skubioje pagalboje diagnozuoja tiksliau už gydytojus

    Naujas Harvard Medical School mokslininkų tyrimas parodė, kad dirbtinis intelektas gali pranokti gydytojus vienoje sudėtingiausių sričių – pirminiame pacientų įvertinime skubios pagalbos skyriuje. Darbe, publikuotame žurnale Science, DI sprendimai lyginti su šimtų gydytojų sprendimais, remiantis realiais klinikiniais atvejais.

    Tyrime analizuoti 76 atvejai iš Bostono ligoninės: DI teisingai arba beveik teisingai nustatė diagnozę 67 proc. pacientų, kai gydytojų rezultatas siekė 50–55 proc. Kai buvo pateikta daugiau informacijos, DI tikslumas kilo iki 82 proc., o gydytojų – iki 70–79 proc.

    Dar ryškesnis skirtumas užfiksuotas vertinant gydymo planus. DI pateikė 89 proc. teisingų rekomendacijų, o 46 gydytojų grupė, naudodamasi įprastais informacijos paieškos įrankiais, pasiekė apie 34 proc. tikslumą.

    Kodėl DI pasirodė geriau?

    Mokslininkai pabrėžia, kad DI pranašumas dažnai siejamas su gebėjimu nuosekliai apdoroti didelį tekstinės informacijos kiekį ir atpažinti retesnes sąsajas, kurias žmogus gali praleisti skubos sąlygomis. Viename iš atvejų DI teisingai įvardijo plaučių embolijos komplikacijas ir nurodė mažiau akivaizdų rizikos veiksnį – autoimuninę ligą, kurios gydytojai neįvertino.

    Vis dėlto tai nėra įrodymas, kad DI turėtų pakeisti medikus. Tyrime DI vertino tik tekstinius duomenis ir nematė paciento būklės, elgesio, odos spalvos, kvėpavimo, skausmo intensyvumo ar kitų klinikinių ženklų, kurie realiame skyriuje gali būti lemiami.

    Ar tai reiškia gydytojų pabaigą?

    Harvard Medical School atstovas Arjun Manrai akcentuoja, kad tikslas nėra gydytojų pakeitimas, o saugesnė ir tikslesnė „trijų dalių“ priežiūra, kurioje dirba pacientas, gydytojas ir DI kaip sprendimų palaikymo sistema. Tokia schema, tyrėjų vertinimu, galėtų sumažinti diagnostines klaidas ir padėti greičiau parinkti tyrimų bei gydymo prioritetus.

    DI sprendimai jau diegiami klinikinėje praktikoje, tačiau kartu auga ir rizikos. Ekspertai pabrėžia, kad be aiškių taisyklių gali būti sunku nustatyti atsakomybę, jei DI rekomendacija pasirodo klaidinga arba jei medikas per daug pasitiki algoritmo išvada.

    Didžiausia grėsmė – aklas pasitikėjimas

    Medicinai artimiausiu metu svarbiausia taps ne tik technologijos tikslumas, bet ir saugus jos naudojimas. Specialistai įspėja apie automatizacijos šališkumą, kai gydytojai nesąmoningai linksta pritarti DI atsakymui net tada, kai klinikiniai požymiai kelia abejonių.

    Dėl to ligoninėms ir reguliuotojams tenka užduotis užtikrinti, kad DI įrankiai būtų skaidrūs, patikrinti su skirtingomis pacientų grupėmis, o jų rekomendacijos būtų naudojamos kaip pagalba, o ne galutinis sprendimas. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad praktikoje didžiausią vertę gali duoti ne DI ar gydytojas atskirai, o jų derinys.