Tag: Medicinos tyrimai

  • Genų terapija ir specialūs akiniai padėjo akliesiems atgauti dalį regėjimo

    Žmonėms, netekusiems regėjimo, net menkiausias šviesos ar daikto kontūro atpažinimas gali reikšti didžiulį pokytį. Mokslininkai praneša apie bandymą, kuriame pažengusiu aklumu sergantiems pacientams pavyko atkurti dalį regos funkcijų „perjungiant“ kitas akies ląsteles taip, kad jos taptų jautrios šviesai.

    Klinikiniame tyrime, kuriame dalyvavo 10 pacientų, eksperimentinė genų terapija kartu su specialiais aukštųjų technologijų akiniais pagerino šviesos jautrumą 7 dalyviams. Šešiems iš jų fiksuotas kliniškai reikšmingas pagerėjimas, o kai kurie įgijo ribotą gebėjimą aptikti objektus ir orientuotis aplinkoje.

    Šis metodas skiriasi nuo įprastų bandymų „sutaisyti“ pažeistus fotoreceptorius – ląsteles, kurios normaliai priima šviesą ir pradeda regėjimo signalą. Vietoje to buvo siekiama, kad šviesą pradėtų „matyti“ kitos tinklainės ląstelės, kurios dažnai išlieka net ir pažengus ligai.

    Rezultatai dar nereiškia, kad pacientams sugrąžintas normalus regėjimas, tačiau rodo, kad net ir tada, kai natūralūs šviesą juntantys receptoriai jau smarkiai sunykę, gali būti įmanoma sukurti alternatyvų kelią vizualiai informacijai pasiekti smegenis.

    Kas yra pigmentinis retinitas

    Tyrime dalyvavę pacientai sirgo pigmentiniu retinitu – paveldimų ligų grupe, kuri palaipsniui ardo tinklainės fotoreceptorius. Sergantieji dažniausiai pirmiausia pradeda prasčiau matyti prieblandoje, vėliau siaurėja periferinis matymas, o ligai progresuojant regėjimas gali smarkiai suprastėti iki aklumo.

    Šią būklę sudėtinga gydyti ir dėl to, kad ją gali sukelti daugybė skirtingų genetinių mutacijų. Net jei konkreti mutacija būtų pataisyta, tai ne visada atkuria jau žuvusias fotoreceptorių ląsteles.

    Dėl šios priežasties tarptautinė mokslininkų komanda pasirinko kitą kelią: bandė išnaudoti tinklainės ganglionines ląsteles. Šios nervinės ląstelės paprastai perduoda apdorotą regos signalą į smegenis, o svarbiausia – jų nemažai išlieka net pažengus pigmentiniam retinitui.

    Kaip veikia optogenetinė terapija

    Idėja buvo paprasta: jei išlikusias ganglionines ląsteles pavyktų paversti jautriomis šviesai, būtų galima apeiti pažeistą tinklainės dalį. Tam pasitelkta optogenetika – technologija, kai į ląsteles įterpiami šviesai jautrių baltymų genai, leidžiantys ląstelėms reaguoti į apšvietimą.

    Pacientams į vieną akį buvo sušvirkštas modifikuotas, ligų nesukeliantis virusas, pernešantis genetines instrukcijas baltymui „ChrimsonR“. Šis baltymas veikia tarsi šviesos įjungiama „jungtis“: jam atsiradus ląstelėse, jos gali reaguoti į specialiai parinktus šviesos signalus.

    Tačiau vien injekcijos nepakako. Kartu taikyti ir specialūs akiniai su kamera bei šviesos projektoriumi: jie fiksavo aplinką, apdorodavo vaizdo informaciją ir tinklainėje projektuodavo šviesos raštus, kuriuos jau galėjo „perskaityti“ modifikuotos ląstelės.

    Ką parodė tyrimo rezultatai

    Tyrėjai nurodo, kad gydymas buvo saugus visiems 10 dalyvių – tai svarbu, nes tai buvo 1/2 fazės klinikinis tyrimas, kurio pagrindinis tikslas yra saugumo vertinimas. Vis dėlto buvo stebimi ir funkcinių pokyčių požymiai: vertintas šviesos jautrumas bei praktinių užduočių atlikimas naudojant akinius.

    Septyniems iš dešimties dalyvių, naudojant akinius, pagerėjo šviesos jautrumas. Pagerėjimo mastas skyrėsi: nuo maždaug dvigubai geresnio iki daugiau nei 60 kartų, priklausomai nuo žmogaus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra įprastas regėjimas – veikiau supaprastinta vizualinė informacija, kuri anksčiau buvo visiškai nepasiekiama. Tačiau net toks ribotas gebėjimas gali būti reikšmingas kasdienybėje, pavyzdžiui, atpažįstant objektų buvimą ar kryptį aplinkoje.

    Šie rezultatai papildo ankstesnius tos pačios krypties darbus: 2021 metais „Nature Medicine“ paskelbtame tyrime aprašyta, kad po optogenetinės terapijos vienas aklas pacientas galėjo suvokti, lokalizuoti ir pasiekti objektus.

    Naujausias darbas publikuotas „New England Journal of Medicine“. Autoriai akcentuoja, kad iki plataus taikymo dar reikia daugiau tyrimų, tačiau kryptis teikia vilčių sukurti sprendimus žmonėms, kuriems įprastai šviesą juntančios ląstelės jau yra prarastos.

  • Užtenka asmenukės: DI iš veido bruožų prognozuoja onkologinių pacientų išgyvenamumą

    Užtenka asmenukės: DI iš veido bruožų prognozuoja onkologinių pacientų išgyvenamumą

    Modelis apmokytas milijonais veidų

    Veidas neretai išduoda daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: senėjimo požymius, lėtinių ligų įtaką, gyvenimo būdo pasekmes. Tačiau tokius signalus objektyviai įvertinti vien stebint sudėtinga, todėl vis dažniau pasitelkiami skaitmeniniai metodai.

    JAV sveikatos priežiūros sistemos Mass General Brigham mokslininkai pristatė DI pagrįstą sprendimą, kuris analizuoja veido nuotraukas ir gali padėti įvertinti biologinį amžių bei prognozuoti išgyvenamumo riziką onkologiniams pacientams. Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „The Lancet Digital Health“.

    Du įrankiai: biologinis amžius ir rizikos prognozė

    Mokslininkai sukūrė FAHR-Face modelį, apmokytą daugiau nei 40 000 000 veido fotografijų. Remiantis šiuo pagrindu, sukurti du atskiri įrankiai: FAHR-FaceAge ir FAHR-FaceSurvival.

    FAHR-FaceAge vertina ne žmogaus gimimo datą, o tai, kiek metų žmogus atrodo pagal veido bruožus, taip apytikriai aprašant biologinio amžiaus požymius. Tyrėjai skelbia, kad viešuose nuotraukų rinkiniuose vidutinė absoliuti paklaida siekė 5,1 metų, o onkologinių pacientų grupėje ši informacija buvo naudinga prognozuojant ligos baigtis.

    FAHR-FaceSurvival veikia kita logika: jis nebūtinai remiasi biologinio amžiaus įverčiu, o mokosi tiesiogiai atpažinti veido vaizde slypinčius ryšius su mirties rizika. Tyrėjų teigimu, skirtingi veido regionai abiejuose įrankiuose „sveria“ nevienodai, todėl pateikiami signalai gali vienas kitą papildyti.

    Ką parodė rezultatai ir kodėl svarbus kontekstas

    Vienas ryškiausių rezultatų susijęs su rizikos atskyrimu į grupes: pacientams, kuriuos FAHR-FaceSurvival priskyrė didžiausios rizikos ketvirčiui, mirtingumas buvo daugiau nei tris kartus didesnis nei mažiausios rizikos grupėje. Autoriai nurodė, kad pakoreguotas hazardų santykis siekė 3,23 ir buvo statistiškai reikšmingas.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tokie rodikliai nereiškia tikslaus individualaus atsakymo, kiek konkrečiai žmogus gyvens. Tai yra grupių palyginimas, padedantis įvertinti santykinį rizikos skirtumą, o ne prognozė konkrečiai dienai ar terminui.

    „Ši analizė gali tapti papildomu būdu įvertinti paciento būklę, ypač kai trūksta dalies įprastų klinikinių rodiklių“, – sakė vienas iš tyrėjų, radioterapeutas onkologas Raymondas Makas.

    Galimas praktinis pritaikymas siejamas su sprendimais prieš intensyvų gydymą, kai būtina įvertinti ne tik naviko tipą, bet ir paciento organizmo rezervus, trapumą bei gebėjimą toleruoti radioterapiją, operaciją ar sisteminį gydymą. Senstant visuomenei, tokio pobūdžio vertinimų poreikis auga, todėl ieškoma greitų, standartizuotų ir pakartojamų metodų.

    Kita vertus, prieš plačiai diegiant tokias priemones klinikoje, reikalingi papildomi tyrimai: kaip DI veikia skirtingose populiacijose, ar rezultatai stabilūs įvairiomis fotografavimo sąlygomis ir ar technologija realiai pagerina gydymo sprendimus bei baigtis. Ne mažiau svarbūs ir privatumo bei duomenų saugumo klausimai, nes veido atvaizdas yra itin jautrus biometrinis duomuo.

  • San Franciske rengia spermatozoidų lenktynių olimpiadą: žada 92 000 eurų prizą

    San Franciske ruošiamasi vienam neįprasčiausių turnyrų, kurį organizatoriai vadina pirmąja pasaulyje spermatozoidų lenktynių olimpiada. Mikroskopinių varžybų idėją žadama paversti dideliu šou su tiesioginėmis transliacijomis, turnyrine lentele ir maždaug 92 000 eurų prizu.

    Organizatoriai teigia, kad pagrindinis tikslas nėra vien pramoga: taip siekiama atkreipti dėmesį į vyrų vaisingumo problemas ir paskatinti vyrus dažniau tikrintis. Pastaraisiais dešimtmečiais mokslinėje literatūroje vis dažniau aptariamos prastesnės spermos kokybės tendencijos, o viena svarbiausių rodiklių yra spermatozoidų judrumas.

    Į dalyvavimą turnyre jau esą užsiregistravo daugiau nei 10 000 vyrų iš įvairių šalių, o galutiniame etape planuojama atrinkti 128 dalyvius. Koncepcija primena sporto varžybas: numatomi atkrintamieji etapai, statistika, reitingai ir dalyvių profiliai su sveikatos duomenimis.

    Kaip vyktų lenktynės?

    Pagal pristatomą planą, spermos mėginiai būtų siunčiami į Kaliforniją, kur laboratorijoje iš jų būtų išskiriami spermatozoidai. Tuomet jie būtų leidžiami į specialiai sukurtą mikroskopinę mikroskysčių trasą, kurios ilgis siektų apie 400 mikronų.

    Varžybas ketinama rodyti realiu laiku, pasitelkiant didelės raiškos mikroskopus: vaizdas būtų transliuojamas į ekranus renginio vietoje ir internetu. Laimėtoju taptų dalyvis, kurio spermatozoidas pirmas kirstų finišo liniją.

    Kodėl tema kelia tiek dėmesio?

    Spermatozoidų judrumas laikomas vienu esminių vyrų vaisingumo rodiklių, o jam įtakos turi gyvenimo būdas ir aplinka. Medicinos šaltiniuose dažnai minimi rizikos veiksniai yra antsvoris, ilgalaikis stresas, miego stoka, prasta mityba, rūkymas, alkoholis, sėdimas darbas ir kai kurie aplinkos teršalai.

    Projekto autoriai akcentuoja ir socialinį aspektą: kalbėjimas apie vyrų vaisingumą vis dar neretai lydimas gėdos jausmo, todėl žmonės delsia atlikti tyrimus. Organizatorių logika paprasta: jei tema tampa vieša, suprantama ir net sportiškai azartiška, daugiau vyrų gali ryžtis profilaktiškai pasitikrinti.

    Ne pirmas toks bandymas

    Nors renginys pristatomas kaip pirmasis pasaulyje, panašios idėjos viešojoje erdvėje jau buvo pasirodžiusios anksčiau. Tai reiškia, kad didžiausias šių varžybų išskirtinumas greičiausiai bus ne pati technologija, o mastas, komunikacija ir bandymas sukurti globalų reginį.

    Kol kas neatskleidžiama, kada tiksliai vyks varžybos, kaip bus užtikrinamas mėginių anonimiškumas, duomenų apsauga ir dalyvių sveikatos informacijos tvarkymas. Būtent šie praktiniai klausimai gali nulemti, ar projektas taps vienkartine sensacija, ar ilgiau trunkančiu reiškiniu.

  • Tyrimas: net gilioje nejautroje smegenys apdoroja kalbą ir net bando nuspėti kitus žodžius

    Tyrimas: net gilioje nejautroje smegenys apdoroja kalbą ir net bando nuspėti kitus žodžius

    Smegenys nejautroje nevisiškai nutyla

    Naujas žurnale Nature paskelbtas tyrimas rodo, kad net taikant bendrąją nejautrą smegenys išlieka aktyvesnės, nei ilgą laiką manyta. Nors žmogus yra be sąmonės, dalis nervinių grandinių toliau fiksuoja aplinkos signalus ir apdoroja kalbinę informaciją.

    Mokslininkai akcentuoja, kad kalbos apdorojimas nebūtinai reiškia sąmoningą suvokimą ar prisiminimus po operacijos. Vis dėlto rezultatai papildo supratimą, kaip smegenys veikia skirtinguose sąmonės slopinimo lygiuose.

    „Mūsų išvados rodo, kad smegenys be sąmonės būklėje yra gerokai aktyvesnės ir pajėgesnės, nei manyta anksčiau“, – sakė tyrimo bendraautoris Sameer Sheth iš Baylor medicinos koledžo.

    Kaip buvo tiriama neuronų veikla?

    Tyrime dalyvavo septyni pacientai, kuriems buvo atliekama epilepsijos chirurgija, pašalinant dalį smilkininės skilties siekiant sumažinti traukulius. Tokios procedūros metu gydytojai gali tiesiogiai stebėti nervinių ląstelių aktyvumą, o tai suteikia retą galimybę rinkti detalius duomenis iš žmogaus smegenų.

    Tyrėjai naudojo „Neuropixels“ zondus, itin plonas silicio adatas, leidžiančias vienu metu registruoti daugelio pavienių neuronų signalus. Tai viena pažangiausių technologijų, padedančių matyti, kaip skirtingos smegenų sritys reaguoja į garsą ir kalbą.

    Ką parodė garsų ir kalbos testai?

    Pirmajame bandyme pacientai klausėsi vienodų tonų sekos, kuri kartais būdavo pertraukiama kitokiu tonu. Tyrėjai nustatė, kad apie 71 proc. stebėtų neuronų reagavo į garsą, o maždaug 25 proc. neuronų sureagavo į retą, besiskiriantį toną.

    Dar viena įdomi detalė ta, kad smegenų gebėjimas aptikti neįprastus garsus bėgant laikui gerėjo. Tai leidžia manyti, kad net be sąmonės išlieka tam tikri prisitaikymo ir statistinių dėsningumų „mokymosi“ mechanizmai.

    Kitoje tyrimo dalyje keturi pacientai klausėsi tinklalaidžių ištraukų. Duomenys parodė, kad smegenys apdorojo šneką realiu laiku, reaguodamos į atskirus žodžius ir skirtingus kalbos elementus.

    „Tokį nuspėjimą paprastai siejame su budrumu ir dėmesiu, tačiau čia jis vyksta be sąmonės būsenoje“, – sakė Benjamin Hayden iš Baylor medicinos koledžo.

    Tyrėjų teigimu, dalis neuronų ne tik „girdėjo“ kalbą, bet ir bandė nuspėti, koks žodis galėtų pasirodyti toliau, remiantis ankstesniu kontekstu. Toks reiškinys siejamas su prognozuojamuoju kodavimu, kai smegenys nuolat kuria hipotezes apie tai, kas vyks akimirką vėliau.

    Autoriai pabrėžia, kad reikia daugiau tyrimų, siekiant suprasti, kiek šie mechanizmai priklauso nuo konkrečių nejautros vaistų, dozės ir individualių smegenų ypatybių. Taip pat lieka atviras klausimas, ar panašus aktyvumo profilis pasireiškia miegant ar kitose be sąmonės būsenose.