Paliktas kelmas po nupjauto medžio daugeliui tampa ilgalaike bėda: jis gadina vaizdą, trukdo tvarkyti sklypą, o išrauti mechaniškai dažnai brangu ir palieka didelę duobę.
Dėl to sodininkystės specialistai neretai rekomenduoja ne skubėti kasti, o paspartinti natūralų medienos irimą – taip po kelių mėnesių kelmas tampa minkštesnis ir jį gerokai lengviau suskaldyti bei iškasti.
Procesas paprastai užtrunka metus ar net ilgiau, ypač jei kelmas didelis arba iš kietmedžio. Tačiau rudenį ir žiemą drėgmė bei žema temperatūra gali prisidėti prie spartesnio irimo, jei sudaromos tam tinkamos sąlygos.
Straipsnyje aptariami du dažniausiai minimi būdai – cukraus ir karbamido (šlapalo) naudojimas. Abu metodai remiasi tuo, kad kelmo viduje sukuriama palanki terpė mikroorganizmams, kurie ardo medieną.
Cukrus kelme: svarbiausia – skylės ir drėgmė
Vienas paprastesnių būdų – cukrų berti ne ant kelmo viršaus, o į jo vidų. Tam kelmo paviršiuje išgręžiamos nedidelės skylės per visą plotą, kad medžiaga patektų gilyn.
Nurodoma, kad skylės turėtų siekti apie 20 centimetrų gylį – tuomet cukrus gali veikti kelmo viduje, kur ir prasideda aktyviausi irimo procesai. Į skylutes cukraus beriama gausiau, o kelmas uždengiamas, pavyzdžiui, tentu.
Akcentuojama drėgmė: per sausas kelmas ir per sekliai išgręžtos skylės procesą gali gerokai sulėtinti. Kad irimas vyktų sparčiau, patariama periodiškai patikrinti, ar po danga pakanka drėgmės, ir prireikus atsargiai sudrėkinti.
Palikus taip paruoštą kelmą per žiemą, pavasarį jį siūloma nuimti nuo dangos, suskaldyti į mažesnes dalis ir tuomet bandyti iškasti – kai mediena suminkštėja, tai padaryti lengviau.
Karbamidas (šlapalas): azotas, skatinantis irimą
Kitas dažnai aptariamas variantas – karbamidas, dar vadinamas šlapalu. Pabrėžiama, kad sodininkystėje naudojamas karbamidas yra koncentruota medžiaga, kuri veikia kaip azoto šaltinis.
Aiškinama, kad medienos irime dalyvaujantiems mikroorganizmams, be drėgmės ir temperatūros, reikalingos ir maistinės medžiagos, tarp jų – azotas. Dėl to karbamidas gali sudaryti palankesnes sąlygas bakterijoms ir grybams sparčiau daugintis bei greičiau ardyti medienos struktūrą.
Naudojimas panašus kaip ir cukraus atveju: kelme išgręžiamos arba iškaldinamos skylės (nuo kelių iki keliolikos centimetrų gylio) per visą paviršių, į jas suberiamas karbamidas ir įpilama vandens.
Kad viduje ilgiau išliktų drėgmė ir procesas vyktų sparčiau, kelmas sandariai uždengiamas plėvele arba agroplėvele ir paliekamas per žiemą.
Abiem atvejais esmė ta pati – pagreitinti natūralų medienos irimą, kad kelmą vėliau būtų galima pašalinti su mažiau darbo ir mažesne žala aplinkinei dirvai.