XIX amžiaus pradžioje JAV Meino valstija ir Kanados Naujojo Bransviko provincija atsidūrė ant konflikto slenksčio – ginčas dėl sienos ir miškų beveik virto kariniu susidūrimu. Nors ši priešprieša istorijoje įsitvirtino keistu pavadinimu „Kiaulienos ir pupelių karas“, realios įtampos buvo visai nejuokingos.
Kaip rašoma istorijos portale „The Collector“, 1838 metais situacija ypač paaštrėjo: abi pusės ėmėsi mobilizuoti pajėgas ir statyti postus ginčijamoje teritorijoje. Vis dėlto konfliktas taip ir neperaugo į šaudymą – jis baigėsi diplomatiškai, o nustatyta siena iš esmės išliko iki šių dienų.
Problemos šaknys siekė laikus po JAV nepriklausomybės: Paryžiaus sutartyje buvo apibrėžtos naujos valstybių ribos, tačiau šiaurinė riba liko neaiški. Sutartis ją nusakė kaip liniją, einančią į šiaurę nuo Šv. Kroaso (St. Croix) upės ištakų iki vadinamųjų „aukštumų“, bet tuo metu niekas tiksliai nežinojo, kur tos upės ištakos yra ir kaip tiksliai turi atrodyti riba.
Skirtingi aiškinimai reiškė tą patį: ir JAV, ir Didžiosios Britanijos valdoma Kanada pretendavo į persidengiančius žemės plotus. Ginčijama teritorija nebuvo vien žemėlapio linija – tai buvo reali erdvė, kurioje gyveno ir dirbo žmonės, o jos ekonominė vertė sparčiai augo.
Sienos neaiškumas ir nesėkmingas tarpininkavimas
Kai dvi pusės ilgai nerado bendro sprendimo, 1831 metais buvo kreiptasi į Nyderlandų karalių kaip neutralų tarpininką. Jis pasiūlė praktinį ribos variantą, tačiau nei JAV, nei britų pusė su siūlymu nesutiko.
Taip ginčas ir toliau „kabojo ore“, o skirtingos interpretacijos skatino vietinius pareigūnus ir interesų grupes elgtis vis drąsiau. Kuo ilgiau nebuvo aiškios sienos, tuo daugiau atsirado priežasčių konfliktuoti dėl to, kas kam priklauso.
Mediena kaip pagrindinis konflikto kuras
Svarbus įtampos katalizatorius buvo medienos verslas. Didžioji Britanija smarkiai rėmėsi medienos eksportu iš Kanados, o reikšminga dalis jos atsargų atkeliaudavo būtent iš Naujojo Bransviko.
Meinas taip pat gyveno iš miškų: kirtimai ir medienos prekyba buvo reikšminga vietos ekonomikos dalis. Kai abiejų pusių medkirčiai dirbo ginčijamose teritorijose, konkurencija greitai virto konfliktais, o pareigūnai ėmėsi sulaikymų ir baudų.
Mobilizacija 1838 metais ir keistas karo pavadinimas
1838 metais Meino gubernatorius Johnas Fairfieldas žengė žingsnį, kuris Naujojo Bransviko valdžiai pasirodė kaip įsiveržimas: į ginčijamą teritoriją buvo nusiųsta grupė, vadovaujama Rufuso McIntyre’o. Naujojo Bransviko pareigūnai šią grupę sulaikė.
Atsakas buvo greitas – Meinas pasiuntė valstijos miliciją. Netrukus abi pusės ėmė telkti ginkluotus būrius, o pasienyje iškilo kariniai postai.
Konfliktas oficialiai vadinamas Aroostooko karu (pagal regioną), tačiau pravardė „Kiaulienos ir pupelių karas“ atsirado dėl labai žemiškos priežasties: abiejose pusėse pagrindinis kasdienis davinys buvo sūdyta kiauliena ir pupelės. Šis pavadinimas prigijo, nors įtampa tuo metu buvo tikra.
Kaip viskas baigėsi: Websterio–Ashburtono sutartis
Nors kariuomenė buvo telkiama, konfliktas taip ir netapo pilnaverčiu karu tarp JAV ir Didžiosios Britanijos. Sprendimo galiausiai ieškota derybomis.
1842 metais britų pasiuntinys lordas Ashburtonas ir JAV valstybės sekretorius Danielis Websteris susitarė dėl kompromiso. Websterio–Ashburtono sutartis aiškiai padalijo ginčijamą teritoriją ir nustatė konkrečią sieną.
Sutartis numatė ir praktines sąlygas: buvo sutarta dėl atviros laivybos vandens keliais, taip pat sprendinių, kurie Britanijai užtikrino reikalingus karinio tranzito maršrutus. Tuo pat metu Meinas išlaikė dalį produktyvių miškų plotų, kurie jam buvo ekonomiškai svarbūs.
Taip „Kiaulienos ir pupelių karas“ liko vienu iš retų istorijos konfliktų, kai ginkluota mobilizacija nesibaigė kraujo praliejimu, tačiau paliko ilgalaikį rezultatą – aiškiai nubrėžtą sieną.