CP v2

Tag: Medinė architektūra

  • Palangos vasaros skaityklai – lemtingas sprendimas: ekspertai siūlys, kaip išsaugoti medinį modernizmą

    Palangoje rugsėjo 10–11 dienomis vyks tarptautinis architektūros simpoziumas, kuriame bus ieškoma sprendimų, kaip išsaugoti ir šiuolaikinei kultūrai pritaikyti Palangos vasaros skaityklą. Šis pastatas laikomas vienu ryškiausių Lietuvos medinio modernizmo pavyzdžių ir šiemet mini 60 metų sukaktį.

    Simpoziumą rengia Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su partneriais, o diskusijose dalyvaus architektūros, paveldosaugos ir kraštovaizdžio architektūros ekspertai iš Lietuvos, Danijos ir Latvijos. Renginio pabaigoje žadama pristatyti rekomendacijas, kaip sustiprinti objekto apsaugą ir užtikrinti jo gyvybingumą ateityje.

    Medinis modernizmas ir jo rizikos

    Architekto Albino Čepio suprojektuota skaitykla duris atvėrė 1966 metais, o jos architektūrinį charakterį formuoja medinė karkasinė konstrukcija, didelės stiklo plokštumos, atviras planas ir banguotas stogas. Pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, todėl sprendimai dėl jo atnaujinimo privalo derinti funkcinius poreikius su paveldo apsauga.

    Medinės modernizmo architektūros išsaugojimas dažnai susiduria su specifiniais iššūkiais: drėgmės režimu, konstrukcijų senėjimu, gaisrine sauga ir energiniu efektyvumu, taip pat intensyviu sezonišku naudojimu pajūryje. Pastaraisiais metais Europoje vis daugiau dėmesio skiriama tvariam atnaujinimui, kai pirmenybė teikiama remontui ir pritaikymui, o ne nugriovimui, mažinant ir anglies dioksido pėdsaką.

    Ką svarstys tarptautinė komanda

    Programoje numatytos visuomenei atviros paskaitos ir diskusijos, taip pat ekspertų sesijos, kuriose bus aptariamas istorinių vietų vaidmuo miestų tapatybei ir bendruomenės gyvenimui. Renginyje žadama nagrinėti, kaip suderinti paveldosaugos principus su šiandienos kultūros veiklų poreikiais, kad pastatas liktų aktyvia miesto erdve, o ne vien eksponatu.

    Simpoziume dalyvaus VILNIUS TECH, Karališkosios Danijos akademijos, Rygos technikos universiteto ir kitų institucijų atstovai, tarp jų doc. dr. Liutauras Nekrošius, danų architektė ir tyrėja Sidsel Sander, architektas Magnusas Sølvhøjus Kühnas, dr. arch. Antra Viļuma, dr. Indrė Užuotaitė ir kraštovaizdžio architektė Dovilė Ivanauskienė. Diskusijose taip pat bus aptariamas žiedinės statybos principų taikymas, kai renovacijoje ieškoma galimybių pakartotinai naudoti medžiagas ir kuo mažiau keisti autentiškas konstrukcijas.

    „Mums svarbu ne tik išsaugoti šį išskirtinį architektūros objektą, bet ir ieškoti sprendimų, kaip jis ir toliau galėtų išlikti gyvas, atviras ir bendruomenę telkiantis kultūros centras“, – sakė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinė direktorė Aušrinė Žilinskienė.

    Atvira programa Palangoje

    Organizatoriai pabrėžia, kad dalis renginių bus atviri visuomenei ir suteiks progą geriau pažinti Palangos architektūros paveldą bei suprasti, kaip sprendimai dėl istorinių pastatų lemia viešųjų erdvių ateitį. Taip pat numatytos ekskursijos ir teminės sesijos, kuriose bus kalbama apie kultūrinio paveldo aplinką ir želdinius.

    Simpoziumas yra renginių ciklo „Metai su Danija“ dalis ir siejamas su Danijos sprendimo pripažinti atkurtą Lietuvos nepriklausomybę 35-mečiu. Iniciatyvą įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Danijos Karalystės ambasada Lietuvoje ir Danijos kultūros institutas Baltijos šalims, o tarp partnerių minimi VILNIUS TECH, „Docomomo Lietuva“, Vilniaus medinės architektūros centras, Rygos technikos universitetas ir „VELUX“.

  • Senoje stodoloje įrengtas modernus 45 kv. m vasarnamis: kaip „dėžė“ pakeitė visą erdvę

    Senoje, iš pažiūros paprastoje stodoloje įrengtas modernus vasarnamis rodo, kaip apleistas pastatas gali virsti funkcionaliu būstu. Išorėje išlaikyta tradicinė ūkinė forma, tačiau viduje slypi naujai suprojektuota gyvenamoji erdvė.

    Projekto esmė – išsaugoti autentišką pastato tūrį ir kartu sukurti šiuolaikišką interjerą. Tam architektai senos stodolos viduje suformavo atskirą medinę konstrukciją – tarsi į vidų įstatytą kompaktišką „dėžę“, kurioje ir vyksta visas gyvenimas.

    Mažas plotas, didelis funkcionalumas

    Vasarnamis yra apie 45 kvadratinių metrų ploto, todėl kiekvienas sprendimas čia orientuotas į praktiškumą. Toks formatas atitinka pastarųjų metų tendenciją rinktis mažesnius, lengviau prižiūrimus būstus, ypač poilsiui užmiestyje.

    Viduje vyrauja paprastos formos ir natūralios medžiagos, o pagrindiniu interjero akcentu tampa didelis langas, įrengtas išilgai namo ašies. Pro jį atsiveria vaizdas į sodą, todėl nedidelė erdvė vizualiai praplečiama ir įgauna daugiau šviesos.

    Medis, šiluma ir sena pastato „oda“

    Konstrukcijai pasirinktas medinis karkasas, pritaikyta šilumos izoliacija, įrengtas grindinis šildymas – tai leidžia vasarnamiu naudotis ir vėsesniais vakarais. Sprendimas ypač svarbus mažame name, kur temperatūros pokyčiai jaučiami greičiau.

    Išorinis stodolos apvalkalas paliktas kaip natūrali apsauga nuo kaitros: stogas ir sienos suteikia pavėsį, todėl karštomis dienomis vidaus mikroklimatą lengviau suvaldyti. Tokia „namas name“ logika leidžia suderinti senos architektūros charakterį ir šiuolaikinį komfortą.

  • Didžiausias Lenkijos skansenas Sanoke: daugiau nei 150 istorinių pastatų ir Galicijos turgus

    Didžiausias Lenkijos skansenas Sanoke: daugiau nei 150 istorinių pastatų ir Galicijos turgus

    Kaip atsirado Sanoko skansenas

    Muzeum Budownictwa Ludowego Sanoke laikomas didžiausiu skansenu Lenkijoje, o jo ištakos siekia XX amžiaus šeštąjį dešimtmetį. Idėja gimė iš poreikio išsaugoti nykstančius pietryčių Lenkijos ir Karpatų regiono medinės architektūros bei etnografinio paveldo pavyzdžius.

    Muziejaus kūrėjai nuo 1958 iki 1966 metų formavo atrankos principus, kaip pasirinkti perkėlimui tinkamus objektus, ir kūrė metodikas, kaip juos saugiai išardyti, perkelti ir konservuoti. 1966 metais teritorijoje pastatyti pirmieji eksponatai, tarp jų ir XVIII–XX amžiaus pastatai iš aplinkinių vietovių.

    Kas laukia ekspozicijose

    Skanseno erdvė suplanuota sektoriniu principu, kad lankytojai galėtų aiškiai matyti skirtingų regiono etnografinių grupių paveldą. Čia pristatomi boikų, lemkų, dolinianų, taip pat rytinių ir vakarinių pogūržanų tradiciniai pastatai bei buitis.

    Viena ryškiausių komplekso dalių yra Galicijos miestelio rekonstrukcija, perteikianti XIX ir XX amžių sandūros atmosferą. Galicijos turguje suformuotas mažo miesto užstatymas su 28 objektais, įskaitant ir XVIII amžiaus medinės sinagogos iš Połanieco kopiją.

    Skansene taip pat veikia su regiono pramone susijusi ekspozicija, skirta Karpatų naftos gavybos istorijai. Ši tema siejama su Ignacu Łukasiewicziumi, laikomu vienu svarbiausių naftos pramonės pionierių regione, o ekspozicija padeda suprasti, kodėl šis kraštas tapo reikšmingas ne tik Lenkijai.

    Kolekcijos, maršrutas ir praktiniai akcentai

    Muziejus skelbia turintis apie 31 tūkst. eksponatų, apimančių liaudies kultūrą, miestietišką buitį, sakralinį paveldą, dvarų aplinką ir judaiką. Tarp jų yra žemės ūkio įrankiai, interjerų detalės, skirtingų grupių tautiniai drabužiai ir išskirtinė ikonų kolekcija.

    Norint viską pamatyti neskubant, dažnai rekomenduojama planuoti maždaug 2 valandas 30 minučių, nes objektai išsidėstę didelėje teritorijoje. Patogiausia maršrutą rinktis pagal sektorius, kad būtų lengviau nuosekliai pereiti nuo sakralinių pastatų ir sodybų iki pramoninių ekspozicijų bei miestelio dalies.

    Sanoko skansenas populiarus ir kaip filmavimo vieta, nes autentiška aplinka leidžia atkurti skirtingų laikotarpių scenas. Dėl to jis ne kartą tapo kino ir televizijos projektų fonu, o tai papildomai išaugino šios vietos žinomumą tarp turistų.

    Tarp nuolatinių ekspozicijų minimas ir rinkinys „Ikona Karpacka“, kuriame pristatomi ikonų tapybos pavyzdžiai iš muziejaus kolekcijos. Seniausi darbai datuojami XV ir XVI amžiais, todėl ši dalis dažnai įvardijama kaip viena vertingiausių visame komplekse.

  • Kazio Griniaus memorialinis muziejus Marijampolėje atsinaujina: tvarkomas fasadas ir rūsys

    Kazio Griniaus memorialinis muziejus Marijampolėje atsinaujina: tvarkomas fasadas ir rūsys

    Marijampolėje atnaujinamas Prezidento Kazio Griniaus memorialinis muziejus, įsikūręs dviejų aukštų mediniame name, kuriame jis gyveno 1904–1914 metais. Miestas šiemet mini Kazio Griniaus 160-ąsias gimimo metines, todėl darbai įgauna papildomos simbolinės prasmės.

    Šis pastatas laikomas vienu iš nedaugelio išlikusių tradicinės medinės architektūros paveldo objektų Marijampolėje. Istorinė erdvė svarbi ne tik kaip buvę Prezidento namai, bet ir kaip vieta, padedanti suprasti jo laikmečio kasdienybę, politines idėjas ir tarnystę valstybei.

    Muziejus veikia nuo 1997 metų

    Kazio Griniaus memorialinis muziejus lankytojams duris atvėrė 1997 metų gruodžio 16 dieną. Ekspozicijose pristatomas Prezidento gyvenimas, šeimos istorija, visuomeninė ir politinė veikla, taip pat vertybinės nuostatos, kurios vėliau tapo reikšminga modernios Lietuvos politinės kultūros dalimi.

    Kazys Grinius istorijoje dažnai minimas kaip nuosaikios demokratijos šalininkas, gydytojas ir visuomenininkas, akcentavęs pilietines teises bei pagarbą žmogui. Tokie memorialiniai muziejai leidžia asmenybę pažinti ne vien per vadovėlių faktus, bet ir per autentišką aplinką, daiktus bei dokumentus.

    Kokie darbai atliekami dabar

    Šiuo renovacijos etapu tvarkomas pastato fasadas ir rūsio patalpos, taip pat numatyti darbai prie pamatų. Skelbiama, kad išorė šiltinama ir pritaikoma skirtingoms oro sąlygoms, siekiant ilgaamžiškumo ir geresnės pastato būklės išsaugojimo.

    Dėmesys skiriamas ir rūsiui, kuriame gerinama vidaus būklė bei atliekami kosmetiniai atnaujinimo darbai. Ateityje ši erdvė galėtų būti pritaikyta muziejaus fondams arba naujai ekspozicijai, taip išplečiant muziejaus galimybes priimti lankytojus ir pristatyti daugiau autentiškos medžiagos.

    Ką pabrėžia savivaldybė

    Vykdomus darbus apžiūrėjo Marijampolės savivaldybės vicemeras Artūras Visockis kartu su Savivaldybės administracijos Ūkio ir verslo vystymo komiteto pirmininku Dariumi Kemeraičiu bei Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejaus direktore Rima Striaušiene.

    „Šis pastatas saugo istoriją ir vertybes, kuriomis gyveno Prezidentas Kazys Grinius – atsakomybę, pilietiškumą ir pagarbą žmogui. Todėl mums svarbu, kad muziejus būtų išsaugotas ateities kartoms ir taptų dar patrauklesne vieta pažinti mūsų krašto istoriją“, – sakė vicemeras Artūras Visockis.

    Kultūros paveldo objektų atnaujinimas savivaldybėms dažnai tampa balansu tarp autentiškumo išsaugojimo ir šiuolaikinių reikalavimų, susijusių su energiniu efektyvumu bei mikroklimatu. Tokiems pastatams ypač svarbūs sprendimai, kurie ne tik pagerina būklę, bet ir nepažeidžia istorinio architektūrinio veido.

  • Sarmatiškas XVIII amžiaus dvaras iš Moniakų: kaip jis atsidūrė Janovece ir ką ten galima pamatyti

    Sarmatiškas XVIII amžiaus dvaras iš Moniakų: kaip jis atsidūrė Janovece ir ką ten galima pamatyti

    XVIII amžiaus dvaras, statytas šlėktoms

    Medinis dvaras Moniakų kaime buvo pastatytas 1760 metais Jakubo Wierzbickio ir jo sūnaus Jaceko iniciatyva. Abu jie priklausė vidutiniškai pasiturinčiai šlėktai, o pastatas atspindėjo tuo metu paplitusį Lenkijos dvarų modelį.

    Dvaras buvo septynių ašių, dengtas vadinamuoju lenkišku stogu su gontų danga. Viduje vyravo aiški, simetriška planinė struktūra: devynios patalpos pirmajame aukšte ir viena mažame viršutiniame aukštelyje.

    Nuo privačios nuosavybės iki iškėlimo

    1858 metais dvaras perėjo Zembrzuskų šeimai, kuri jį valdė iki 1944 metų. Per šį laikotarpį pastatas buvo remontuotas ir perstatytas, o ryškiausi pokyčiai įgyvendinti 1909 metais.

    Rekonstrukcija buvo atlikta pagal architekto Kazimierzo Skórewicziaus projektą, pritaikant pastatą tuometinei patriotinei stilistikai, kuri siekė pabrėžti istorines formas. Dėl šios priežasties Moniakų dvaras dažnai minimas kaip vienas sėkmingesnių restauravimo pavyzdžių architekto kūryboje.

    Po Antrojo pasaulinio karo dvaras buvo nacionalizuotas ir ilgainiui pradėjo nykti. Situacija pasikeitė 1977 metais, kai, siekiant išsaugoti vertingą medinės architektūros pavyzdį, pastatas buvo perkeltas į Janovecą ir pastatytas prie pilies parko teritorijos.

    Ką šiandien galima pamatyti Janovece?

    Šiandien dvaro interjeruose lankytojams pristatomas dvarams būdingas istorinis apstatymas ir ekspozicija, siejama su paskutiniais savininkais. Pastate atkurtos ir rodomos tokios erdvės kaip priemenė, valgomasis, salonas, šeimininkų kambariai bei biblioteka.

    Palėpėje įrengti svečių kambariai, iš kurių atsiveria Vyslos slėnio panorama, o dalis patalpų pritaikyta muziejaus veiklai. Greta dvaro suformuota ir platesnė etnografinė ekspozicija, kurioje galima pamatyti regionui būdingus ūkinius pastatus.

    Į Janoveco kompleksą kartu perkelti ir kiti tradicinės kaimo architektūros statiniai, tarp jų kluonas, svirnas bei lamusas. Tokia struktūra leidžia vienoje vietoje susidaryti aiškesnį vaizdą, kaip atrodė dvaro ir kaimo ūkio aplinka bei kaip ji keitėsi bėgant laikui.