CP v2

Tag: Medinės lentos

  • Atrodo higieniška ir tarnaus metų metus, bet ši madinga pjaustymo lenta greitai bukina peilius

    Atrodo higieniška ir tarnaus metų metus, bet ši madinga pjaustymo lenta greitai bukina peilius

    Pjaustymo lentos pasirinkimas virtuvėje lemia ne tik patogumą ir higieną, bet ir peilių tarnavimo laiką. Pastaruoju metu vis dažniau pasirenkamos nerūdijančio plieno lentos, nes jos atrodo moderniai, yra ilgaamžės ir lengvai išvalomos. Tačiau yra niuansas, kurį daugelis pajunta tik pradėję aktyviai pjaustyti.

    Nerūdijantis plienas turi glotnų, neporėtą paviršių, todėl jis beveik neįgeria skysčių ir kvapų. Tai ypač patogu dirbant su žalia mėsa ar jūros gėrybėmis, kai norisi kuo paprasčiau nuplauti paviršių ir sumažinti kryžminės taršos riziką. Dalis gamintojų tokias lentas leidžia plauti indaplovėje, tačiau visada verta pasitikrinti instrukcijoje.

    Kur slypi didžiausia problema?

    Pagrindinis plieninės lentos trūkumas yra jos kietumas. Peilio ašmenys, nuolat kontaktuodami su metalu, buksta greičiau nei pjaustant ant medžio ar kokybiško plastiko, todėl dažniau prireikia galandimo. Tai itin aktualu žmonėms, kurie investavo į brangesnius virtuvinius peilius ir nori ilgiau išlaikyti jų aštrumą.

    Kasdienėje buityje pasijunta ir kitos detalės: pjaustymas ant metalo paprastai būna garsesnis, o labai lygus paviršius kai kam atrodo slidesnis, ypač smulkinant daržoves ar žoleles. Jei lenta ant stalviršio juda, dažniausiai padeda drėgna virtuvinė šluostė ar neslystantis kilimėlis po apačia.

    Medis, plastikas ar plienas?

    Medinės lentos dažniausiai laikomos draugiškesnėmis ašmenims ir patogesnėmis ilgai pjaustant, nes paviršius šiek tiek pasiduoda. Kita vertus, medis yra porėtas, todėl reikalauja daugiau priežiūros: paprastai nerekomenduojama plauti indaplovėje, o periodiškas aliejavimas padeda sumažinti skilinėjimą ir deformacijas.

    Plastikinės lentos daugeliu atvejų yra praktiškas kompromisas, nes jų paviršius peiliams švelnesnis nei metalo, o daug modelių galima plauti indaplovėje. Vis dėlto laikui bėgant plastike atsiranda įpjovimų, kuriuose gali užsilikti maisto likučių, todėl smarkiai susidėvėjusią lentą verta keisti. Kai kurios plastiko rūšys taip pat gali įgerti kvapus ar nusidažyti, pavyzdžiui, nuo burokėlių.

    Ką renkasi patyrę šeimininkai?

    Praktiškas sprendimas yra turėti kelias skirtingas lentas skirtingoms užduotims. Plienas tinka situacijoms, kai svarbiausia greitas ir kruopštus nuplovimas, medis patogus kasdieniam pjaustymui ir ašmenų tausojimui, o plastikas dažnai praverčia kaip universalus variantas. Toks derinys leidžia išnaudoti kiekvienos medžiagos privalumus ir sumažinti jų trūkumus.

    Nesvarbu, kokią lentą renkatės, higienos taisyklė išlieka ta pati: po kontakto su žalia mėsa ar žuvimi paviršių reikia nedelsiant kruopščiai nuplauti karštu vandeniu su plovikliu ir gerai nusausinti. Tai padeda sumažinti bakterijų plitimo riziką ir prailgina pačios lentos tarnavimo laiką.

  • Ištestavo 19 medinių pjaustymo lentų: šios 7 beveik nenukentėjo – kuo jos išsiskiria?

    Virtuvėje pjaustymo lenta dažnai tampa įrankiu, nuo kurio priklauso ir peilio aštrumas, ir maisto ruošos higiena. Didelė apžvalga parodė, kad ne visos medinės lentos vienodai atsparios įpjovimams, dėmėms ar deformacijai, o kainą dažnai lemia ne tik prekės ženklas, bet ir konstrukcija.

    Testuotojai palygino 19 medinių lentų, daugiausia galinio ir šoninio plaušo modelius, kurių kainos svyravo nuo maždaug 30 iki 400 JAV dolerių. Perskaičiavus ir suapvalinus, tai sudaro maždaug nuo 30 iki 370 eurų, o skirtumai tarp pigesnių ir brangesnių variantų išryškėjo ne tik išvaizdoje.

    Kaip buvo testuojama

    Vertinime didžiausias dėmesys skirtas tam, kaip lenta veikia peilio aštrumą ir kaip pati atlaiko intensyvų naudojimą. Kiekviena lenta buvo bandyta atliekant daug pjūvių, įskaitant kartotinį šefinio peilio braukimą per paviršių ir pjovimą dantytu duonos peiliu, kuris paprastai palieka ryškesnes žymes.

    Taip pat stebėta, ar lenta linkusi sugerti kvapus, nusidažyti nuo produktų, ar po plovimo ir džiovinimo pasireiškia išsikraipymas. Praktikoje tai svarbu, nes būtent drėgmė ir netolygus džiūvimas dažniausiai tampa medinių lentų skilinėjimo priežastimi.

    Kodėl laimi galinis plaušas

    Galinio plaušo lentos dažnai vadinamos mėsininkų blokais, nes jų paviršiuje matomi medžio rievėmis sudaryti „taškai“. Tokia struktūra paprastai yra švelnesnė peiliui, nes ašmenys labiau „prasiskiria“ tarp skaidulų, o smulkūs pjūvio pėdsakai ilgainiui vizualiai sumažėja.

    Šoninio plaušo lentose skaidulos išdėstytos kita kryptimi, todėl jos dažniau rodo gilesnes vageles. Tokie grioveliai svarbūs ne tik estetikai: kuo jų daugiau, tuo sunkiau kruopščiai išplauti paviršių, ypač jei lenta naudojama žaliai mėsai ar žuviai.

    Mediena ir priežiūra lemia ilgaamžiškumą

    Bandymuose geriausiai pasirodė storos, iš kietmedžio pagamintos lentos, ypač klevo, vyšnios ar riešutmedžio. Šios medienos rūšys paprastai derina tvirtumą ir pakankamą „minkštumą“ peiliui, todėl lenta ilgiau išlieka lygesnė, o ašmenys dyla lėčiau.

    Pigesni pasirinkimai iš akacijos ar bambuko dažnai vertinami dėl kainos, tačiau tokia mediena gali turėti daugiau mineralinių priemaišų, kurios teoriškai gali būti kietesnės peiliui. Vis dėlto praktiniuose bandymuose dalis biudžetinių lentų pasirodė stebėtinai gerai, ypač jei buvo tinkamai prižiūrimos.

    Ekspertai pabrėžia, kad didžiausia klaida yra medinę lentą mirkyti ar plauti indaplovėje. Saugiausias kelias yra greitas plovimas šiltu vandeniu su plovikliu, kruopštus nusausinimas ir džiovinimas pastatant vertikaliai, o periodiškai paviršių verta įtrinti maistui tinkamu mineraliniu aliejumi.

    Galutinis verdiktas paprastas: jei norite lentos, kuri ilgai atrodytų kaip nauja ir tausotų peilius, verta rinktis storesnę, kokybiškai suklijuotą galinio plaušo lentą. Tačiau net ir vidutinės kainos variantas tarnaus metų metus, jei bus saugomas nuo drėgmės ir reguliariai prižiūrimas.