CP v2

Tag: Medingi augalai

  • Kačių „kokainu“ vadinama šanta: žydi visą vasarą, atlaiko sausrą ir vilioja bites

    Šanta katžolė, dar vadinama katžole (lot. Nepeta cataria), pastaraisiais metais vis dažniau pasirenkama želdynams dėl atsparumo karščiui ir ilgo žydėjimo. Ji primena levandas ar isopą, tačiau paprastai būna dar mažiau reikli ir gerai auga net skurdesnėje dirvoje.

    Augalas paprastai užauga maždaug 30–100 centimetrų aukščio, turi pilkšvai žalius, švelniai plaukuotus lapus ir smulkius žiedus, kurių spalva priklauso nuo veislės. Žydėjimo metu šanta traukia apdulkintojus, todėl ją renkasi ir tie, kurie nori sode daugiau bičių bei drugių.

    Kur ir kaip sodinti?

    Šantai labiausiai tinka saulėta vieta ir laidus, neužmirkstantis dirvožemis, nes per drėgnose vietose šaknys gali pradėti pūti. Praktikoje ji puikiai jaučiasi smėlingoje ar akmenuotoje žemėje, o esant ilgoms sausroms paprastai išsilaiko geriau nei daugelis kitų daugiamečių gėlių.

    Dauginti šantą galima sėklomis, kero dalijimu ar auginiais, todėl ji greitai prigyja ir lengvai atsinaujina. Po pirmos žydėjimo bangos augalą verta patrumpinti iki maždaug 10–15 centimetrų, tuomet jis sutankėja ir dažnai pražysta dar kartą.

    Kodėl ją dievina katės?

    Šanta neretai vadinama kačių „kokainu“, nes daliai kačių jos kvapas sukelia ryškią, bet trumpalaikę reakciją. Pagrindinis „kaltininkas“ yra junginys nepetalaktonas, kurį katės užuodžia ir į kurį reaguoja voliojimusi, trynimusi, laižymu ar žaismingu aktyvumu.

    Tokie epizodai dažniausiai trunka kelias minutes, vėliau neretai seka ramesnė fazė. Svarbu tai, kad šanta katėms laikoma netoksiška, tačiau su ja, kaip ir su bet kuriuo augalu ar priedu, nereikėtų persistengti, ypač jei augintinis mėgsta stipriai kramtyti lapus.

    Nauda žmonėms ir daržui

    Žmonės šantą tradiciškai naudojo kaip raminančią, virškinimą palengvinančią žolelę, dažniausiai arbatai ar užpilams, tačiau jos poveikis gali skirtis, o turint lėtinių ligų ar vartojant vaistus verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Švelnus mėtinis aromatas lemia, kad ji kartais naudojama ir virtuvėje kaip prieskonis.

    Dar viena praktinė šantos savybė susijusi su kvapniais junginiais, kurie kai kuriuos vabzdžius gali atbaidyti, todėl ji neretai sodinama šalia poilsio zonų. Vis dėlto geriausias jos „vaidmuo“ sode išlieka dekoratyvumas, atsparumas ir tai, kad žydėjimo metu ji tampa tikru traukos tašku apdulkintojams.

  • Sodininkai atranda sidabralapę medingą gėlę: ji žydi iki vasaros pabaigos ir vilioja bites

    Sodininkai atranda sidabralapę medingą gėlę: ji žydi iki vasaros pabaigos ir vilioja bites

    Sidabralapis bajorėlis, dar vadinamas balzganuoju bajorėliu (Centaurea dealbata), – daugiametė astrinių šeimos gėlė, vertinama dėl atsparumo ir ryškios išvaizdos. Ji kilusi iš Kaukazo regiono, o gėlynuose dažniausiai užauga iki maždaug 50–80 centimetrų.

    Išskirtinis augalo bruožas – lapai: viršus žalias, o apatinė pusė šviesi, tarsi veltiniu aptraukta, todėl visas keras atrodo sidabriškas. Būtent ši lapų spalva ir suteikia augalui atpažįstamą dekoratyvumą net tada, kai jis nežydi.

    Žydėjimas paprastai tęsiasi nuo birželio iki rugpjūčio, o šiltu sezonu gali užsitęsti ir ilgiau. Ant stiebų viršūnių formuojasi dideli rausvai violetiniai žiedynai, kurių išoriniai žiedlapiai būna ilgesni ir „karpyti“, todėl gėlė atrodo puri ir lengva.

    Kur ir kaip sodinti?

    Sidabralapis bajorėlis geriausiai jaučiasi saulėtoje vietoje – kuo daugiau šviesos, tuo gausiau žydi ir išlieka kompaktiškas. Pavėsyje žydėjimas dažniausiai silpnėja, o stiebai gali labiau ištįsti.

    Dirvai jis nereiklus, tačiau svarbiausia sąlyga – laidumas vandeniui. Sunkioje, užmirkstančioje žemėje šaknys gali silpti, todėl verta rinktis lengvesnį, gerai drenuotą gruntą arba pagerinti dirvą smėliu ir kompostu.

    Priežiūra ir atsparumas

    Šis daugiametis augalas geriau pakelia trumpalaikę sausrą nei perlaistymą, todėl dažniausiai tinka gėlynams, kuriuose laistoma saikingai. Patartina iškarpyti nužydėjusius žiedynus – taip gėlynas atrodo tvarkingiau, o dekoratyvumas išsilaiko ilgiau.

    Sidabralapis bajorėlis yra atsparus šalčiui ir gali žiemoti grunte, o ilgainiui suformuoja vis platesnį kerą. Dėl to jis tinka natūralistiniams gėlynams, saulėtoms šlaitų vietoms ir gėlynų pakraščiams, kur norisi ryškaus, bet nereiklaus akcento.

    Kodėl jis vadinamas medingu?

    Žydėjimo metu augalas yra patrauklus apdulkintojams, todėl dažnai minimas kaip medingas pasirinkimas gėlynams. Pastaraisiais metais soduose daugėja augalų, kurie ne tik puošia, bet ir kuria palankesnes sąlygas bitėms bei kitiems vabzdžiams, o tokios rūšys kaip bajorėlis gerai įsilieja į šią tendenciją.

    Didžiausias jo pranašumas – dvigubas dekoratyvumas: ryškūs žiedai vasarą ir sidabriški lapai visą sezoną. Jei parinksite saulėtą vietą ir neleisite užmirkti šaknims, šis augalas gali daugelį metų stabiliai puošti tą pačią gėlyno vietą.