CP v2

Tag: Medunešis

  • Polesės miškuose rugpjūčio pabaigoje pražydo viržiai: visžalis krūmelis paskelbė rudens pradžią

    Tokį gamtos reiškinį socialiniuose tinkluose užfiksavo kelionių tinklaraštininkė Natalija Oksenjuk, pasidalijusi vaizdo įrašu iš miško proskynų. Žydėjimas sutampa su vasaros ir rudens sandūra, todėl viržynai dažnai vadinami vienu ryškiausių artėjančio rudens ženklų.

    Žydi paprastasis viržis, kompaktiškas visžalis krūmelis, paprastai užaugantis maždaug 30–70 centimetrų aukščio. Jo smulkūs rausvai alyviniai žiedai susitelkę tankiuose žiedynuose šakelių viršūnėse, o didesni sąžalynai iš tolo atrodo kaip vientisas spalvotas kilimas.

    Viržiai laikomi nereikliais augalais: jie geriausiai jaučiasi skurdžiuose smėlinguose ir rūgščiuose dirvožemiuose. Būtent todėl dažniausiai aptinkami pušynuose, saulėtose proskynose bei kirtavietėse, kur mažesnė konkurencija su kitais augalais.

    Viržių žydėjimas turi ir praktinę reikšmę gamtai. Kai daugelis augalų jau baigia sezoną, viržiai vis dar išskiria nektarą, tad tampa vienu paskutinių reikšmingų maisto šaltinių bitėms prieš žiemą.

    Dideli viržynai gali prisidėti prie vėlyvo medunešio, kai natūralių žydinčių augalų pasirinkimas smarkiai sumažėja. Dėl šios priežasties viržiai kai kuriose vietovėse vertinami ne tik kaip kraštovaizdžio puošmena, bet ir kaip svarbi ekosistemos dalis.

    Žmonės viržius nuo seno naudojo ne vien grožėjimuisi. Istoriškai jie siejami su liaudies medicina, taip pat buvo naudojami dažams ir rauginimo medžiagoms, o iš šakelių rišamos šluotos.

    Nors šiandien viržiai dažniau pastebimi kaip sezoniškas miškų akcentas, jų paplitimas pušynuose primena, kaip augalai prisitaiko prie skurdžių sąlygų. Toks žydėjimas Polesėje kasmet tampa savotišku gamtos kalendoriaus puslapiu, žyminčiu artėjančią rudens pradžią.

  • Medunešis: lapės dydžio plėšrūnas, kuris vagia grobį iš liūtų ir atlaiko nuodingų gyvačių įkandimus

    Medunešis, dar vadinamas rateliu, yra nedidelis, bet neįprastai ištvermingas plėšrūnas, gyvenantis Afrikoje ir dalyje Azijos. Nors pavadinimas siejamas su medumi, jo mityboje dažniau atsiduria smulkūs žinduoliai, ropliai ir vabzdžių lervos.

    Šis gyvūnas priklauso kiauninių šeimai, kuriai priskiriami ir barsukai, žebenkštys bei ūdros. Suaugusio medunešio kūnas paprastai siekia apie 55–77 centimetrus, uodega dar prideda maždaug 12–30 centimetrų, o ties ketera jis būna apie 23–28 centimetrų aukščio.

    Medunešį nuo daugelio kitų plėšrūnų išskiria galingi, maždaug 4 centimetrų ilgio nagai ir labai tvirti dantys. Jie leidžia plėšrūnui rausti urvus, plėšyti termitynus, ardyti avilius ir net traiškyti kietus grobio šarvus, pavyzdžiui, vėžlių.

    Nors pasakojimuose jis dažnai vaizduojamas kaip gyvūnas, kuris be baimės puola net liūtus ar leopardus, gamtoje medunešis dažniausiai vengia tiesioginių konfliktų. Tačiau užkluptas netikėtai, ypač kai knisasi ir mato prasčiau, jis gali staigiai pereiti į gynybą.

    Tuomet medunešis šiaušia kailį, skleidžia aitrų kvapą iš analinių liaukų ir demonstruoja agresyvų elgesį, kuris neretai priverčia atsitraukti net didesnį plėšrūną. Prie to prisideda ir labai judri oda, padedanti išsivaduoti iš sugriebimo bei atsisukti į užpuoliką.

    „Nepaisant reputacijos, kad tai patys bebaimiškiausi gyvūnai, medunešiai dažniausiai stengiasi išvengti bėdų. Esu mačiusi, kaip jie sprunka į urvą, užuodę šviežius liūto ar leopardo pėdsakus“, – sakė gamtininkė Colleen Begg.

    Medus jam svarbus, bet tai nėra pagrindinis maisto šaltinis. Dažniau medunešis medžioja graužikus, roplius, lesa vabzdžius ir jų lervas, o progai pasitaikius gali pasisavinti ir kitų plėšrūnų grobį.

    Ypatingą vietą jo racione užima nuodingos gyvatės, įskaitant rūšis, laikomas vienomis pavojingiausių. Stebėjimai rodo, kad medunešiai kartais išgyvena po įkandimų, o dalis specialistų kelia prielaidą, jog su amžiumi gali formuotis didesnis atsparumas nuodams, nors apsauga nėra absoliuti.

    „Mačiau medunešį, kuriam nuodinga angis įkando į snukį. Skruostas smarkiai ištino, bet po maždaug penkių valandų jis vėl medžiojo gyvates“, – sakė Colleen Begg.

    Medunešiai paplitę į pietus nuo Sacharos esančioje Afrikoje, taip pat kai kuriose pietvakarių Azijos teritorijose ir Indijos subkontinente. Dėl plataus arealo jie prisitaiko prie skirtingų buveinių, todėl neretai atsiduria arti žmonių.

    Didžiausios įtampos kyla ūkiuose ir bitynuose, nes medunešis geba įsibrauti į vištides ar išdraskyti avilius. Kai kuriose vietovėse fiksuojami ir ypač nemalonūs incidentai, kai plėšrūnai išrausia lengvai pasiekiamas kapavietes.

    Nors medunešis atrodo beveik nepažeidžiamas, jis taip pat tampa stambiųjų plėšrūnų grobiu, ypač jauni individai. Dėl plataus paplitimo ir prisitaikymo prie aplinkos Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga šią rūšį paprastai vertina kaip keliančią mažiausią susirūpinimą, tačiau vietiniu mastu grėsmes gali didinti buveinių nykimas ir konfliktai su žmonėmis.