CP v2

Tag: Medūzos

  • Odesos srities pakrantėje masiškai žūsta medūzos: biologas įvardijo taršą, karą ir karščius

    Odesos srities Juodosios jūros pakrantėje, ypač Nacionalinio gamtos parko Tuzlo limanai teritorijoje, fiksuojamas masinis smulkių medūzų kornetų žuvimas. Parko mokslininkai pastebi, kad į krantą išmeta daugiausia jaunus individus, o didesnės medūzos dažniau išlieka gyvos, pasitraukdamos į gilesnius vandenis.

    Pasak parko mokslinių tyrimų padalinio vadovo, biologijos mokslų daktaro Ivano Rusevo, situaciją lemia kelių veiksnių sankirta: natūralūs sezoniniai procesai, žmogaus veiklos daroma tarša ir karo poveikis jūrinei aplinkai. Jo teigimu, jaunos medūzos yra gerokai jautresnės staigiems aplinkos pokyčiams nei suaugę organizmai.

    Vienas svarbiausių veiksnių įvardijamas vandens užterštumas naftos produktais ir įvairiomis alyvomis. Tokie teršalai gali sudaryti ploną plėvelę seklumose, kuri uždengia medūzų kūno paviršių ir čiuptuvus, apsunkina kvėpavimui svarbius procesus ir gali sukelti toksinį pažeidimą, ypač mažiems, plonos struktūros organizmams.

    Ne mažiau reikšmingas ir karo sukeltas hidrodinaminis bei akustinis poveikis. Detonuojant minoms, vykstant raketų smūgiams ar kitiems sprogimams jūroje ir pakrantėje, vandenyje sklinda smūginės bangos bei galingi hidroakustiniai impulsai, galintys sutrikdyti medūzų orientaciją ir pažeisti jų pusiausvyros bei jautrumo šviesai organus.

    Prie pakrantės medūzoms kenkia ir cheminė tarša, kai į jūrą patenka degimo produktai, sunkieji metalai bei kitos toksiškos medžiagos. Tokių priemaišų poveikis dažniausiai stiprėja seklumose, kur vanduo lėčiau atsinaujina, o teršalai ilgiau išlieka paviršiniuose sluoksniuose.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dalis priežasčių yra ir natūralios, susijusios su vasaros sezonu. Jaunos medūzos neturi pakankamos masės ir tvirto kūno, kad atlaikytų bangavimą, todėl net ir vidutinė audra ar vėjo sukelta srovė gali nunešti jas į seklumas, kur jos mechaniškai pažeidžiamos į smėlį ir akmenis.

    Vasarą seklumose greitai kylanti vandens temperatūra taip pat gali tapti kritiniu faktoriumi, nes šiltesniame vandenyje paprastai ištirpsta mažiau deguonies. Deguonies stoka, ypač kartu su tarša, jaunoms medūzoms gali būti pražūtinga dėl intensyvesnės medžiagų apykaitos ir mažesnio atsparumo stresui.

    Dar vienas rizikos šaltinis yra staigūs druskingumo svyravimai, kuriuos gali sukelti smarkios liūtys ar intensyvesnis upių nuotėkis. Kornetai yra jautrūs druskingumo pokyčiams, todėl staigus vandens gėlinimas pakrantės zonoje gali sukelti osmosinį šoką ir padidinti jauniklių mirtingumą.

    Specialistų vertinimu, ši situacija rodo, kaip greitai pakrantės ekosistemoms gali smogti keli vienu metu veikiantys stresoriai. Jei suaugusios medūzos dar gali pasitraukti į gilesnius, vėsesnius ir stabilesnius vandens sluoksnius, jauni individai dažniau lieka pažeidžiamiausi, todėl pakrantėje jų žuvimas matomas pirmiausia.

  • Medūzos sustabdė Gravelines atominę elektrinę: jūros vandens aušinimas tampa vis trapesnis

    Medūzos sustabdė Gravelines atominę elektrinę: jūros vandens aušinimas tampa vis trapesnis

    Prancūzijos šiaurėje esanti Gravelines atominė elektrinė, laikoma viena galingiausių Europoje, vieną vasaros naktį netikėtai sustabdė dalį savo darbo. Į jūros vandens paėmimo sistemą patekęs medūzų būrys užkimšo filtrus, todėl reaktoriai automatiškai išsijungė saugos režimu.

    Ši elektrinė įsikūrusi tarp Diunkerko ir Kalė, o jos aušinimui naudojamas Šiaurės jūros vanduo. Tai įprastas sprendimas pakrančių energetikos objektuose, tačiau jis reiškia priklausomybę nuo stabilių jūros sąlygų ir švaraus vandens srauto.

    Pranešama, kad vėlų sekmadienio vakarą automatinės apsaugos iš eilės sustabdė tris reaktorius, o dar vienas išsijungė jau pirmadienio naktį. Likę du tuo metu ir taip nedirbo dėl planinių darbų, tad tam tikru momentu visa aikštelė nebegamino elektros.

    Operatorius EDF nurodė, kad siurblinių filtrų būgnuose susikaupė didelis ir netikėtai atsiradęs medūzų kiekis. Kai filtrai užsikemša, krenta aušinimo vandens srautas, o reaktoriui saugiausia reakcija tokiose situacijose yra sumažinti galią arba visiškai atsijungti.

    Šis atvejis nėra vienkartinė egzotika, o labiau pasikartojantis pakrančių infrastruktūros pažeidžiamumo pavyzdys. Panašūs medūzų sukelti sutrikimai anksčiau buvo fiksuoti ir kitose šalyse, taip pat paveikdavo ne tik atomines, bet ir šilumines elektrines bei gėlinimo įrenginius.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad problema glaudžiai susijusi su jūros vandens temperatūros kilimu ir ekosistemų pokyčiais. Šiltesnis vanduo gali sudaryti palankesnes sąlygas medūzoms daugintis, o ilgesnis šiltasis sezonas prailgina jų aktyvumo laikotarpį pakrantėse.

    Prie medūzų gausėjimo kai kuriose teritorijose prisideda ir žuvų išteklių pokyčiai, nes mažėjant natūraliems konkurentams bei plėšrūnams medūzoms gali būti lengviau įsitvirtinti. Be to, jų plitimą tarp regionų spartina laivyba, kai lervos ar smulkūs organizmai pernešami balastiniuose vandenyse.

    Energetikos inžinieriai ieško būdų, kaip tokias situacijas numatyti ir suvaldyti. Tarp taikomų priemonių minimi smulkesni įtekėjimo filtrai, skirtingo tipo apsauginės grotos, burbulų užtvaros bei stebėsenos sistemos, leidžiančios anksčiau pastebėti artėjančius telkinius.

    Vis dėlto net ir tobulesnė įranga paprastai nepašalina rizikos, o tik suteikia daugiau laiko sureaguoti ir sumažina prastovų tikimybę. Gravelines atveju reaktoriai buvo paleisti iš naujo po filtrų išvalymo, tačiau pati priklausomybė nuo aušinimo vandens ir besikeičiančios jūros aplinkos išlieka.

    Ši istorija primena, kad energetikos patikimumas priklauso ne vien nuo technologijų ar kibernetinio saugumo. Net maži, minkšti jūros organizmai gali tapti kritiniu veiksniu sistemoms, kurios kasdien turi užtikrinti stabilų elektros tiekimą, ypač šylant klimatui ir dažnėjant pakrančių ekosistemų svyravimams.

  • Graikai nuo medūzų stato plūduriuojančius barjerus: ar užtvara iš tiesų veikia ir nuo žuvų?

    Graikai nuo medūzų stato plūduriuojančius barjerus: ar užtvara iš tiesų veikia ir nuo žuvų?

    Graikijoje, Eubojos įlankoje, jau ne vieną vasarą poilsiautojų planus gadina masinis medūzų antplūdis. Įgėlimai dažniausiai sukelia aštrų skausmą ir odos sudirginimą, o retesniais atvejais gali išprovokuoti stipresnes alergines reakcijas, todėl savivaldybės ieško praktiškų apsaugos sprendimų.

    Chalkidono savivaldybė pradėjo diegti plūduriuojančias užtvaras, panašias į tas, kurios naudojamos sulaikyti paviršinei taršai ir šiukšlėms. Tikimasi, kad tokios konstrukcijos padės atskirti saugesnę maudynių zoną, į kurią medūzoms ir daliai žuvų patekti būtų sunkiau.

    Kur diegiamos užtvaros

    Pirmosios užtvaros pradėtos montuoti birželio viduryje Rodies paplūdimyje Chalkidoje, o projekto vertė siekia 366 950 eurų. Konstrukcijas planuojama įrengti šešiuose savivaldybės paplūdimiuose šiaurinėje Eubojos įlankos dalyje.

    Lygiagrečiai panašius darbus planuoja ir Evijos uostų organizacija, atsakinga už dalį pakrančių. Vietos valdžia pabrėžia, kad tikslas yra ne tik mažinti medūzų patekimą, bet ir sulaikyti plūduriuojančias atliekas bei paviršinę taršą.

    Kas lemia, ar barjerai veiks

    Specialistai teigia, kad tokio tipo užtvaros gali būti veiksmingos, tačiau tik tada, kai jos sumontuotos techniškai teisingai ir sudaro visiškai uždarą zoną. Praktikoje tai reiškia, kad tinklas turi prasidėti krante, nusidriekti į gilesnį vandenį ir grįžti atgal į krantą, suformuojant puslankį ar stačiakampį.

    Apatinė tinklo dalis turi būti pasverta grandinėmis ar svoriais ir priglusti prie dugno, paliekant tik minimalų tarpą. Priešingu atveju medūzas po užtvara gali „pakišti“ povandeninės srovės, ypač kai keičiasi vėjo kryptis ir bangavimas.

    Viršutinė dalis remiasi plūdurais, kurie turi aiškiai iškilti virš vandens paviršiaus maždaug 30–50 centimetrų. Tokia atsarga reikalinga, kad banguojant medūzos nebūtų pernešamos per viršų į maudynių zoną.

    Ar tai apsaugos ir nuo pūsliažuvių

    Užtvaros gali riboti ne tik medūzų, bet ir kai kurių žuvų, įskaitant pūsliažuves, patekimą į aptvertą plotą, tačiau jos nėra universali priemonė visam paplūdimiui. Toks sprendimas apsaugo tik konkrečią atitvertą zoną, todėl likusioje pakrantėje situacija gali nesikeisti.

    Svarbus ir eksploatacijos klausimas: tinklus būtina reguliariai valyti, kad neprikibtų dumbliai ir jūrų organizmai. Jei tinklas apsineša, jis sunkėja, gali nusileisti žemiau, deformuotis arba įplyšti, o atsiradusios angos sumažina visos sistemos efektyvumą.

    Kita praktinė problema yra parinktas gylis. Jei užtvara įrengiama per sekliai, maudynių plotas tampa per mažas ir dalis poilsiautojų tuo būna nepatenkinti, tačiau per giliai įrengti barjerai brangiau kainuoja ir yra sudėtingiau prižiūrimi.

    Pastaraisiais metais Viduržemio jūroje dažnesni medūzų suaktyvėjimai siejami su šiltėjančiu vandeniu, maistinių medžiagų pertekliumi pakrantėse ir ekosistemų pokyčiais, įskaitant žuvų išteklių svyravimus. Todėl plūduriuojančios užtvaros daug kur vertinamos kaip laikina, lokali priemonė, kuri veikia geriausiai tada, kai derinama su stebėsena, paplūdimių informavimu ir greita priežiūra.

  • Medūzos įgėlimas ir serialo mitas: kodėl šlapimas nepadeda ir ką daryti paplūdimyje

    Medūzos įgėlimas ir serialo mitas: kodėl šlapimas nepadeda ir ką daryti paplūdimyje

    Artėjant karštesniems orams ir ilgėjant maudynių sezonui, pakrantėse dažniau pastebimos medūzos. Kartu grįžta ir vienas populiariausių mitų, kurį daug kas prisimena iš serialo „Draugai“: esą medūzos įgėlimą reikia „gydyti“ šlapimu.

    Medikai ir pirmosios pagalbos rekomendacijos šį patarimą vertina skeptiškai: šlapimas nėra patikimas būdas sumažinti skausmą, o kai kuriais atvejais gali net pabloginti situaciją. Priežastis paprasta: įgėlimo vietoje odoje gali likti geliančių ląstelių, kurios nuo netinkamo skysčio gali suaktyvėti ir išskirti daugiau nuodų.

    Kodėl šlapimas nepadeda

    Medūzos gelia specialiomis ląstelėmis, kurios gali „įšauti“ nuodus ne tik įgėlimo momentu, bet ir vėliau, jei likę čiuptuvų fragmentai dirginami. Šlapimo sudėtis skiriasi, todėl jis nėra nei stabilus, nei patikimas tirpalas, galintis sustabdyti nuodų išsiskyrimą.

    Dar daugiau, šlapimas nėra sterilus, ypač paplūdimio sąlygomis, todėl didėja odos sudirginimo ir infekcijos rizika. Dėl to rekomendacijos vis dažniau akcentuoja aiškius, praktiškus veiksmus, kuriuos galima atlikti iškart po įgėlimo.

    Ką daryti iškart po įgėlimo

    Pirmiausia reikėtų kuo greičiau nuplauti pažeistą vietą jūros vandeniu arba actu, jei jo turite. Gėlas vanduo dažnai nerekomenduojamas, nes gali paskatinti likusių geliančių ląstelių aktyvaciją ir sustiprinti skausmą.

    Jei ant odos matosi čiuptuvų likučiai, jų nereikėtų liesti plikomis rankomis. Saugiau juos pašalinti naudojant pincetą, standų daiktą ar apsaugant rankas, kad nepersigeltumėte patys.

    Šiluma, stebėjimas ir kada kreiptis į medikus

    Vėliau daugeliu atvejų padeda šiluma: skausmui mažinti dažnai rekomenduojama pažeistą vietą pamirkyti karštame vandenyje, jei tai įmanoma, arba naudoti šiltą kompresą. Šiluma gali slopinti dalies nuodų poveikį ir sumažinti nemalonų pojūtį.

    Dažniausiai simptomai nuslūgsta per parą, tačiau būtina stebėti savijautą. Jei pasireiškia dusulys, pykinimas, stiprus silpnumas, sparčiai didėjantis patinimas ar įgėlimas įvyko veido, kaklo srityje, reikėtų nedelsti ir kreiptis į gydymo įstaigą.

    Kylant jūrų temperatūrai, medūzų sankaupos kai kuriuose regionuose fiksuojamos dažniau, todėl keliaujant verta pasidomėti vietos perspėjimais ir paplūdimio rekomendacijomis. O popkultūros patarimus geriausia palikti ekranui, ypač kai kalba pasisuka apie sveikatą.

  • Juodojoje jūroje prie Odesos masiškai žūsta medūzos: ekologai įvardija, kas nutiko

    Juodojoje jūroje Odesos srityje, netoli Tuzlovo limanų nacionalinio gamtos parko, užfiksuota masinė medūzų žūtis. Parko tyrėjai pakrantėje rado daugybę ausytųjų medūzų Aurelia aurita ir didžiųjų medūzų Rhizostoma pulmo, išmestų į krantą užterštose seklumose.

    Anot vietos specialistų, situacija siejama su į jūrą patekusiais dideliais aliejaus kiekiais, kurie vandenyje sudaro plėvelę ir emulsiją. Tokia plėvelė mažina deguonies patekimą į vandenį ir riboja šviesą, todėl nukenčia tiek planktonas, tiek bestuburiai, o pasekmės greitai persiduoda visai maisto grandinei.

    „Per pakrantės apžiūras medūzos buvo aptiktos tarsi aliejaus emulsijoje, o žuvusių individų kiekis leidžia kalbėti apie labai didelius nuostolius“, – sakė Tuzlovo limanų nacionalinio parko atstovai.

    Remiantis Odesos srities pranešimais, taršą galėjo lemti apgadinta infrastruktūra uoste Čornomorske, po kurios į aplinką pateko dideli augalinio aliejaus kiekiai. Tokiais atvejais dalis teršalų pasiekia atvirą jūrą, o kita dalis, priklausomai nuo vėjų ir srovių, nusėda pakrantėse ir uždarose įlankose.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad augalinis aliejus nėra toks pats kaip nafta, tačiau masiškai patekęs į vandenį vis tiek sukelia rimtą ekologinį poveikį. Plėvelė vandens paviršiuje trikdo dujų apykaitą, o pakrantėse užteršia dumblius, moliuskus ir kitus organizmus, kuriuos vėliau išmeta į krantą.

    Medūzos dažnai laikomos atspariais organizmais, tačiau staigus deguonies sumažėjimas ir kontaktas su teršalų emulsija gali būti pražūtingas, ypač seklumose, kur vanduo greitai įšyla. Tokiose zonose deguonies stygius vystosi greičiau, o užterštumas tampa labiau koncentruotas.

    Ekologai pabrėžia, kad masinė medūzų žūtis yra ir indikatorius, jog problema gali būti platesnė nei vien pakrantės ruožas. Jei tarša išplinta, ji gali paveikti žuvis, paukščius ir saugomų teritorijų biologinę įvairovę, todėl būtini nuoseklūs vandens ir pakrantės tyrimai.

    Parko ir regiono aplinkosaugininkai tęsia pakrančių stebėseną ir fiksuoja taršos mastą, įskaitant užterštas juostas smėlio nerijose bei limanų prieigose. Tolimesni veiksmai paprastai apima taršos šaltinio patikrinimą, laboratorinius mėginių tyrimus ir sprendimus dėl valymo darbų, jei tarša pasiekia jautrias buveines.

    Pasak ekologų, tokios situacijos Juodojoje jūroje tampa ypač pavojingos tuomet, kai sutampa keli veiksniai: tarša, šiltasis sezonas ir ilgesnis vandens užsistovėjimas pakrantės seklumose. Dėl to net ir palyginti greitai iš pažiūros išsisklaidantys teršalai gali palikti ilgalaikį pėdsaką ekosistemoms.