CP v2

Tag: Medūzos

  • Medūzos įgėlimas ir serialo mitas: kodėl šlapimas nepadeda ir ką daryti paplūdimyje

    Medūzos įgėlimas ir serialo mitas: kodėl šlapimas nepadeda ir ką daryti paplūdimyje

    Artėjant karštesniems orams ir ilgėjant maudynių sezonui, pakrantėse dažniau pastebimos medūzos. Kartu grįžta ir vienas populiariausių mitų, kurį daug kas prisimena iš serialo „Draugai“: esą medūzos įgėlimą reikia „gydyti“ šlapimu.

    Medikai ir pirmosios pagalbos rekomendacijos šį patarimą vertina skeptiškai: šlapimas nėra patikimas būdas sumažinti skausmą, o kai kuriais atvejais gali net pabloginti situaciją. Priežastis paprasta: įgėlimo vietoje odoje gali likti geliančių ląstelių, kurios nuo netinkamo skysčio gali suaktyvėti ir išskirti daugiau nuodų.

    Kodėl šlapimas nepadeda

    Medūzos gelia specialiomis ląstelėmis, kurios gali „įšauti“ nuodus ne tik įgėlimo momentu, bet ir vėliau, jei likę čiuptuvų fragmentai dirginami. Šlapimo sudėtis skiriasi, todėl jis nėra nei stabilus, nei patikimas tirpalas, galintis sustabdyti nuodų išsiskyrimą.

    Dar daugiau, šlapimas nėra sterilus, ypač paplūdimio sąlygomis, todėl didėja odos sudirginimo ir infekcijos rizika. Dėl to rekomendacijos vis dažniau akcentuoja aiškius, praktiškus veiksmus, kuriuos galima atlikti iškart po įgėlimo.

    Ką daryti iškart po įgėlimo

    Pirmiausia reikėtų kuo greičiau nuplauti pažeistą vietą jūros vandeniu arba actu, jei jo turite. Gėlas vanduo dažnai nerekomenduojamas, nes gali paskatinti likusių geliančių ląstelių aktyvaciją ir sustiprinti skausmą.

    Jei ant odos matosi čiuptuvų likučiai, jų nereikėtų liesti plikomis rankomis. Saugiau juos pašalinti naudojant pincetą, standų daiktą ar apsaugant rankas, kad nepersigeltumėte patys.

    Šiluma, stebėjimas ir kada kreiptis į medikus

    Vėliau daugeliu atvejų padeda šiluma: skausmui mažinti dažnai rekomenduojama pažeistą vietą pamirkyti karštame vandenyje, jei tai įmanoma, arba naudoti šiltą kompresą. Šiluma gali slopinti dalies nuodų poveikį ir sumažinti nemalonų pojūtį.

    Dažniausiai simptomai nuslūgsta per parą, tačiau būtina stebėti savijautą. Jei pasireiškia dusulys, pykinimas, stiprus silpnumas, sparčiai didėjantis patinimas ar įgėlimas įvyko veido, kaklo srityje, reikėtų nedelsti ir kreiptis į gydymo įstaigą.

    Kylant jūrų temperatūrai, medūzų sankaupos kai kuriuose regionuose fiksuojamos dažniau, todėl keliaujant verta pasidomėti vietos perspėjimais ir paplūdimio rekomendacijomis. O popkultūros patarimus geriausia palikti ekranui, ypač kai kalba pasisuka apie sveikatą.

  • Juodojoje jūroje prie Odesos masiškai žūsta medūzos: ekologai įvardija, kas nutiko

    Juodojoje jūroje Odesos srityje, netoli Tuzlovo limanų nacionalinio gamtos parko, užfiksuota masinė medūzų žūtis. Parko tyrėjai pakrantėje rado daugybę ausytųjų medūzų Aurelia aurita ir didžiųjų medūzų Rhizostoma pulmo, išmestų į krantą užterštose seklumose.

    Anot vietos specialistų, situacija siejama su į jūrą patekusiais dideliais aliejaus kiekiais, kurie vandenyje sudaro plėvelę ir emulsiją. Tokia plėvelė mažina deguonies patekimą į vandenį ir riboja šviesą, todėl nukenčia tiek planktonas, tiek bestuburiai, o pasekmės greitai persiduoda visai maisto grandinei.

    „Per pakrantės apžiūras medūzos buvo aptiktos tarsi aliejaus emulsijoje, o žuvusių individų kiekis leidžia kalbėti apie labai didelius nuostolius“, – sakė Tuzlovo limanų nacionalinio parko atstovai.

    Remiantis Odesos srities pranešimais, taršą galėjo lemti apgadinta infrastruktūra uoste Čornomorske, po kurios į aplinką pateko dideli augalinio aliejaus kiekiai. Tokiais atvejais dalis teršalų pasiekia atvirą jūrą, o kita dalis, priklausomai nuo vėjų ir srovių, nusėda pakrantėse ir uždarose įlankose.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad augalinis aliejus nėra toks pats kaip nafta, tačiau masiškai patekęs į vandenį vis tiek sukelia rimtą ekologinį poveikį. Plėvelė vandens paviršiuje trikdo dujų apykaitą, o pakrantėse užteršia dumblius, moliuskus ir kitus organizmus, kuriuos vėliau išmeta į krantą.

    Medūzos dažnai laikomos atspariais organizmais, tačiau staigus deguonies sumažėjimas ir kontaktas su teršalų emulsija gali būti pražūtingas, ypač seklumose, kur vanduo greitai įšyla. Tokiose zonose deguonies stygius vystosi greičiau, o užterštumas tampa labiau koncentruotas.

    Ekologai pabrėžia, kad masinė medūzų žūtis yra ir indikatorius, jog problema gali būti platesnė nei vien pakrantės ruožas. Jei tarša išplinta, ji gali paveikti žuvis, paukščius ir saugomų teritorijų biologinę įvairovę, todėl būtini nuoseklūs vandens ir pakrantės tyrimai.

    Parko ir regiono aplinkosaugininkai tęsia pakrančių stebėseną ir fiksuoja taršos mastą, įskaitant užterštas juostas smėlio nerijose bei limanų prieigose. Tolimesni veiksmai paprastai apima taršos šaltinio patikrinimą, laboratorinius mėginių tyrimus ir sprendimus dėl valymo darbų, jei tarša pasiekia jautrias buveines.

    Pasak ekologų, tokios situacijos Juodojoje jūroje tampa ypač pavojingos tuomet, kai sutampa keli veiksniai: tarša, šiltasis sezonas ir ilgesnis vandens užsistovėjimas pakrantės seklumose. Dėl to net ir palyginti greitai iš pažiūros išsisklaidantys teršalai gali palikti ilgalaikį pėdsaką ekosistemoms.