Užuomina iš kunigaikščio kapo
Šiuolaikiniai tyrėjai išnarpliojo beveik penkis šimtmečius menotyrininkus gluminusią Mingo dinastijos juvelyrikos paslaptį. Pradžia tapo auksinių auskarų pora, rasta kunigaikščio Zhu Zairongo kape, jis mirė 1545 metais.
Radavietė buvo Hubėjaus provincijoje, regione, garsėjančiame turtingais aristokratų ir kunigaikščių palaidojimais. Auskarai išsiskyrė paviršiumi, kuris atrodė lyg itin švelni tekstilė ar satinas, tačiau ilgą laiką nebuvo aišku, kaip tai pasiekta.
Kaip gimė audinį primenanti tekstūra
Komanda pritaikė mikroskopiją ir kitus medžiagotyros metodus, leidžiančius pažvelgti į plonų metalo elementų sandarą jų nepažeidžiant. Analizė parodė, kad papuošalai padaryti iš ypač plonų aukso lakštų, kurie daug kartų lankstyti ir formuoti.
Tokiu būdu sukurta banguota, sluoksniuota mikrostruktūra ir davė išskirtinį šviesos žaismą bei neįprastą faktūrą. Tyrėjų teigimu, efektas nėra vien dekoratyvus, jis remiasi tiksliai valdoma medžiagos deformacija.
Eksperimentas patvirtino: tinka ne bet koks metalas
Vien aprašyti struktūrą mokslininkams nepakako, todėl jie ėmėsi eksperimentinės archeologijos ir bandė atkurti procesą praktiškai. Buvo išbandyti panašaus storio aukso, sidabro ir aliuminio lakštai, siekiant suprasti, kokių savybių reikia.
Paaiškėjo, kad tik didelio grynumo auksas yra pakankamai plastiškas, kad itin plonus lakštus būtų galima daug kartų lankstyti ir raukšlėti jų nesuskaldant. Sidabras ir aliuminis trūkinėjo gerokai anksčiau, todėl tapo aišku, kodėl ši technika buvo siejama būtent su auksu.
Eksperimentas baigėsi sėkmingai: mokslininkai atgavo beveik identišką XVI amžiaus papuošaluose matomą paviršiaus struktūrą. Taip pirmą kartą šiuolaikinėje mokslinėje praktikoje rekonstruotas metodas, žinomas kaip Jin zhe si.
Tyrimas taip pat sustiprina požiūrį, kad Mingo laikų amatininkai rėmėsi ne vien paprastais kalimo ar liejimo būdais. Jie sąmoningai išnaudojo medžiagų savybes ir kūrė sudėtingas struktūras, reikalaujančias didelio tikslumo bei patirties.
Mingo dinastija Kinijoje valdė 1368–1644 metais ir laikoma vienu ryškiausių amatų bei meno pakilimo laikotarpių. Išlikusių auksinių dirbinių nėra daug, todėl kiekvienas technologijų atkūrimas padeda tiksliau suprasti to meto meistrystę ir jos ribas.