Tag: Medžiagų mokslas

  • Princo Ruperto stiklo lašas atlaiko milžinišką smūgį, bet įskilęs „uodegoje“ subyra į dulkes

    Example of Prince Rupert’s drops. Image via Wiki Commons.

    Prince Rupert’s drops are tadpole-shaped pieces of glass. But they don’t behave at all like you’d expect. Strike the fat end with a hammer and, astonishingly, the glass will likely stay intact. Snap the thin tail, however, and the entire drop can explode into thousands of glittering fragments.

    So, what gives?

    Scientists have known about these objects since the 17th century, and have been working to understand them ever since. Modern experiments have finally revealed how the trick works. A Prince Rupert’s drop is essentially a tiny reservoir of frozen mechanical stress — its surface squeezed powerfully inward while its core strains to pull apart. But that’s just the short version.

    And even after nearly 400 years of investigation, researchers are still finding new things inside these peculiar glass objects.

    A glass object loaded like a spring

    Prince Rupert’s drops from like this.

    A blob of molten glass falls into relatively cold water. The outside solidifies almost immediately, while the interior remains hot and soft for longer. The result looks like a clear glass tadpole: a rounded head narrowing into a long, delicate tail.

    But the important part is invisible.

    Tadpole-shaped piece of glass with a round top and and long narrow tail
    GIF via Reddit

    As the outer layer cools, it becomes rigid. The hotter interior then cools and tries to contract. But the already-solid shell restrains it.

    When the process ends, the drop has trapped a remarkable pattern of residual stress — stress that remains inside a material even when nobody is pushing or pulling on it.

    The surface sits in compression, meaning its glass is squeezed together. The interior sits in tension, meaning it is effectively being pulled apart. Neither side can relax.

    That difference gives the drop its extraordinary properties.

    Illustration of a Prince Rupert's drop showing the areas where tension and compression are at work.
    Illustration: ZME Science.

    In 2016, researchers used an optical technique called integrated photoelasticity to reconstruct the stress field inside Prince Rupert’s drops. They measured compressive stresses of roughly 400 to 700 megapascals near the surface — enormous values for glass. Experimental drops with heads only several millimetres across survived compression loads exceeding 10,000 newtons, although sufficiently large loads could still destroy them.

    For perspective, 10,000 newtons is roughly equivalent to the weight of a one-tonne mass under Earth’s gravity. That’s an extraordinary load for a glass object small enough to rest in your palm.

    A tough, but not unbreakable glass

    Strangely enough, Prince Rupert’s drops aren’t somehow intrinsically harder than ordinary glass. They’ve just been preloaded in exactly the direction that makes surface cracks difficult to start.

    But the protection comes at a price. The very stresses that defend the outside of the drop leave its interior much more vulnerable to destruction.

    If a crack penetrates that protective shell and reaches the tensile region, the situation reverses.

    Instead of suppressing the crack, the internal stress drives it forward.

    It’s like a spring wound so tightly that the smallest failure in the right place releases everything at once.

    The fracture races faster than a jetliner

    Graph showing how fast a crack in a Prince Rupert's drop travels, faster than the speed of sound
    Illustration: ZME Science.

    The tail provides the easiest route into that spring.

    Its narrowing geometry means a fracture in the right part of the tail can reach the stressed interior. Once it does, the stored elastic energy begins feeding the crack.

    The result is not simply one crack cutting the drop in half. It’s a chain reaction of fractures.

    In a landmark 1994 experiment, Srinivasan Chandrasekar and M. Munawar Chaudhri filmed disintegrating Prince Rupert’s drops at rates reaching about 500,000 frames per second.

    The crack front raced from the tail toward the head at roughly 1,450 to 1,900 metres per second — up to 6,840 kilometres per hour, several times faster than a passenger jet.

    As the fracture travelled through the tensile core, it repeatedly split into branches. Those branches divided again. Within microseconds, a single crack became a dense network of fractures.

    That branching, not a mysterious internal explosion, pulverizes the drop.

    The researchers also tested another explanation: perhaps a shock wave was racing through the glass and blasting it apart. But their high-speed experiments found no sufficiently strong separate stress wave to explain the destruction. The cracks themselves were doing the damage.

    Prince Rupert’s drop meets modern tech

    Researchers haven’t stopped studying these objects. Modern imaging has revealed just how extreme the process becomes.

    In 2021, researchers examined the fragments using high-resolution X-ray micro-computed tomography, essentially performing a three-dimensional scan of the debris.

    One drop had shattered into at least 21,847 separate fragments. Some of the pieces they measured were only about 50 micrometres across — thinner than a human hair.

    But strangely, there was a hidden pattern to these fractures. The fragments weren’t distributed randomly across every possible size. The researchers found characteristic fragment scales of about 0.31 millimetres and 0.064 millimetres. That suggests the internal stress of the drop helps determine how finely it breaks.

    In other words, the stresses don’t just determine whether the glass breaks. They also help shape the debris it leaves behind.

    Fragments on Prince Rupert’s glass. Image credits: Kooji at el / Nature Communications.

    This finding matters well beyond a laboratory curiosity. Scientists have long studied how brittle objects fragment, from ceramics and safety glass to rocks. Prince Rupert’s drops offer an unusually clean system in which the energy driving fracture is already stored inside the material before the first crack begins.

    There is one small caveat to the famous demonstration. Snapping the absolute finest tip of the tail doesn’t always destroy the drop. That extremely thin portion can carry relatively little residual stress. The fracture must reach far enough into the stressed structure to trigger the cascade.

    A mystery that reached the court of Charles II

    Prince Rupert did not invent Prince Rupert’s drops. Sorry.

    Objects like them were already known on the European continent before they acquired his name. Early sources called them Dutch tears or lacrymae Bataviae, although their precise geographical origin remains uncertain. Royal Society records suggest they were well known by the 1650s and may have come from the German region of Mecklenburg.

    Their English name came from Prince Rupert of the Rhine, a soldier, naval commander, artist and enthusiastic experimenter who brought examples to England in 1660.

    King Charles II became intrigued and sent specimens to the newly established Royal Society for investigation in 1661.

    Imagine being one of the scientists asked to explain them in the 17th century, without modern tech and knowledge.

    A transparent glass drop lies on a table. Someone strikes its bulbous head. Nothing happens. Then a finger or tool damages the tail and the object appears to turn instantly into powder.

    For the natural philosophers of the 17th century, it was an irresistible puzzle.

    Sir Robert Moray reported experiments on the drops to the Royal Society in August 1661. The Society’s archive still preserves his manuscript, An Account of Glasse Drops, dated 17 August 1661.

    17th-century researchers did their best

    Robert Hooke then subjected the objects to closer study.

    In his monumental 1665 Micrographia — better known today for its spectacular drawings of fleas, cork cells and microscopic structures — Hooke also examined Prince Rupert’s drops.

    He realized that the explanation must lie in how the glass cooled, and that the stresses created during cooling were central to its strange behaviour.

    Hooke lacked the concepts and instruments needed to map three-dimensional residual stress, but he had landed astonishingly close to the heart of the problem.

    It would take more than three centuries for technology to catch up with that insight.

    High-speed cameras could finally follow the fracture. Optical measurements could reveal the invisible forces inside an intact drop. X-ray tomography could count and measure the fragments afterwards.

    What began as an aristocratic curiosity became a remarkably useful laboratory for studying how brittle materials fail.

    Prince Rupert’s drop and modern safety glass

    The principle that protects a Prince Rupert’s drop also appears all around us.

    Consider the tempered glass used in shower doors, architectural panels and some other everyday glass products.

    Thermal tempering deliberately creates compression at the surface and tension inside. The exact geometry and stress levels differ, but the engineering logic remains the same: since dangerous cracks usually start at surfaces, put that surface into compression.

    That makes the glass more resistant to damage. But it also helps explain why strongly tempered glass can suddenly crumble into a multitude of small pieces when a crack finally penetrates the protective layer.

    Prince Rupert’s drops are an extreme, three-dimensional example of the same fundamental physics. The 2021 fragmentation research found important similarities between stressed drops and tempered glass plates.

    As studies keep showing, the strength of a material doesn’t depend only on what it’s made of. It also depends on the invisible forces locked inside it.

    The story is still evolving

    In June 2026, researchers published a new investigation that looked beyond those internal forces and examined something more subtle: the chemistry of the glass itself.

    Using atom probe tomography and other analytical techniques, the team investigated chemical variations across Prince Rupert’s drops.

    They discovered that the ratio of potassium to sodium increased from about 0.21 in the interior to 0.32 near the exterior — a change of roughly 52%.

    Why is that interesting? In certain types of chemically strengthened glass, exchanging smaller sodium ions for larger potassium ions can help create compressive stress near the surface. The researchers wondered whether a related compositional effect could contribute to the extraordinary strength of Prince Rupert’s drops.

    Their calculations suggested that the measured chemical differences could contribute to a somewhat higher compressive stress near the outer head. But that remains a proposed contribution, not a replacement for the well-established explanation based on rapid cooling.

    Four centuries after the Royal Society first investigated these objects, scientists are still finding new details inside them.

    And perhaps that’s why Prince Rupert’s drops remain so captivating. They’re not exotic substances or elaborate machines. They’re ordinary glass transformed by an extraordinary cooling process.

  • Šis vabalas išgyvena pervažiuotas automobiliu – jo „šarvais“ susidomėjo aviacijos inžinieriai

    Diaboliškasis geležinis šarvuotis – vos apie 2 cm ilgio neskraidantis vabalas – geba išgyventi net tada, kai per jį pervažiuoja automobilis. Mokslininkus ir inžinierius labiausiai stebina ne vien kietas jo kiautas, o sudėtinga konstrukcija, leidžianti „šarvams“ sugerti smūgio energiją.

    Kaip aprašo „ZME Science“, šio vabalo išorinis skeletas atlaiko jėgas, kurios sutraiškytų daugumą panašaus dydžio gyvių. Dėl to tyrėjai ėmė svarstyti, ar gamtoje rastus sprendimus būtų galima perkelti į transporto ir net orlaivių konstrukcijas.

    Vabalas aptinkamas pietų Kalifornijos miškuose ir kitose vakarinės JAV dalyse. Kadangi jis nebeskraido, jo kieti priekinių sparnų dangalai (elytra) evoliuciškai tapo ne „sparnų apsauga“, o itin tvirtu šarvu, dengiančiu kūną.

    Tyrimai rodo, kad vabalo stiprybės paslaptis slypi jungtyse: vietoje paprasto siūlės tipo sujungimo čia veikia tarpusavyje „susikabinantys“ elementai, o esant ekstremaliam spaudimui sluoksniai gali šiek tiek atsiskirti ir taip slopinti lūžį. Būtent toks „kontroliuojamas gedimas“ inžinieriams atrodo ypač vertingas.

    „Dėlionės“ siūlė, kuri neišyra

    Vabalo šarvų dvi kietos dalys susijungia per centrinę siūlę, einančią per nugarą. Ji nėra tiesi – ją sudaro daugybė tarpusavyje susijungiančių iškyšų, primenančių dėlionės detales, kurios padeda kiautui nesuskilti į dvi dalis.

    2020 metais Kalifornijos universiteto Irvaine ir Purdue universiteto mokslininkai vabalo sandarą tyrė mikroskopija, rentgeno vaizdinimu ir mechaniniais bandymais. Be to, jie naudojo kompiuterines simuliacijas ir 3D spausdintus modelius, kad geriau suprastų, kurios detalės yra svarbiausios tvirtumui.

    Suspaudimo bandymuose vabalo išorinis skeletas atlaikė maždaug 150 niutonų jėgą iki pradėjo skilti – tai prilyginta apie 39 000 kartų didesniam krūviui nei paties vabalo kūno svoris. Tyrėjų teigimu, ant neasfaltuoto paviršiaus per riedančią automobilio padangą vabalą galėtų veikti maždaug 100 niutonų jėga.

    Kodėl svarbu ne tik tvirtumas, bet ir „tąsa“

    Mokslininkai pabrėžia skirtumą tarp stiprumo ir tąsumo: medžiaga gali būti labai tvirta, bet trūkti staiga ir trapiai. Šarvuoto vabalo konstrukcija sukurta taip, kad artėjant prie lūžio ribos ji neatšoka vienu momentu – dalis sluoksnių gali atsiskirti palaipsniui (delaminacija), sugerdami energiją.

    Taip smūgio ar spaudimo energija išsklaidoma, o žala tampa labiau „valdoma“, užuot virtusi staigiu katastrofiniu skilimu. Tyrėjai taip pat nurodo, kad vabalo elytra turi sluoksniuotą vidinę architektūrą ir yra turtinga baltymų, o mineralų jose nėra – išskirtinės savybės pasiekiamos vien organinėmis medžiagomis ir jų išdėstymu.

    Kaip tai gali praversti aviacijoje

    Inžinierių dėmesį patraukė tai, kad didelė dalis konstrukcijų problemų kyla jungtyse – ypač kai reikia sujungti skirtingas medžiagas, pavyzdžiui, metalus ir kompozitus. Tradiciniai tvirtinimo elementai gali pridėti svorio ir sukurti įtempimų koncentracijas, kurios ilgainiui virsta įtrūkimais.

    2020 metų tyrimo autoriai pademonstravo vabalo įkvėpto sprendimo potencialą: jie sukūrė anglies pluošto kompozitinį tvirtinimo elementą, paremtą „dėlionės“ principu. Bandymuose jis buvo tokio pat stiprumo kaip įprastas aviacijoje naudojamas tvirtinimas, tačiau tąsesnis – tai reiškia, kad iki gedimo galėjo sugerti daugiau energijos.

    Vabalo principai pritaikyti ir kitoms sritims. 2023 metais paskelbtame tyrime, įkvėptame tiek vabalo egzoskeleto, tiek baltauodegių elnių kaukolių tarpusavyje besijungiančių struktūrų, mokslininkai siekė padidinti keramikos jungčių atsparumą. Nurodyta, kad kai kuriuose bandymuose tokie sprendimai leido sugerti gerokai daugiau energijos ir atitolinti staigų lūžį.

    Naujesnė kryptis – kompozitų remontas. 2026 metų tyrime aprašyta vabalo elytra įkvėpta „susikabinanti“ remonto sąsaja, skirta pažeistoms kompozitinėms medžiagoms, naudojamoms ir orlaiviuose. Laboratoriniuose tempimo bandymuose tokie sprendimai atlaikė 30,47 proc. didesnę didžiausią jėgą nei tradiciniai „žiedinio laipto“ tipo remontai, o lenkimo bandymuose fiksuotas 8,65 proc. pagerėjimas.

    Vis dėlto patys tyrėjai pabrėžia, kad tai dar nereiškia, jog orlaiviai netrukus bus „apšarvuoti“ kaip vabalai. Tokiems sprendimams reikalingi tolesni bandymai ir patikra realiomis eksploatavimo sąlygomis, tačiau gamtos sukurta „gedimo be suirimo“ logika jau dabar tampa vertinga inžinerijos įkvėpimo kryptimi.

  • Mokslininkai rado, kas lemia prasiardymą: ši detalė audinyje gali pailginti rūbų amžių

    Mokslininkai rado, kas lemia prasiardymą: ši detalė audinyje gali pailginti rūbų amžių

    Nedidelis užsikabinimas vienus drabužius gali „išardyti“ akyse, o kitame audinyje beveik nieko nepakeisti. Japonijos mokslininkai siūlo aiškesnį paaiškinimą: svarbiausia yra ne vien siūlo tvirtumas, o tai, kaip kilpos ir gijos topologiškai susijungia tarpusavyje.

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Ritsumeikano universiteto mokslininko Daisuke Shimamoto, parengė metodą, leidžiantį tekstilės struktūras klasifikuoti pagal tai, kaip jose plinta defektai. Darbe dalyvavo ir Tohoku bei Aoyama Gakuin universitetų atstovai, o rezultatai publikuoti žurnale Physical Review X.

    Kas vyksta, kai atsiranda defektas?

    Audiniai ir trikotažas kuriami pagal pasikartojančius pynimo ar mezgimo raštus, o jų geometrija lemia elastingumą ir stabilumą. Mokslininkai pabrėžia, kad šias savybes galima nagrinėti taikant mazgų teoriją, kuri analizuoja susipynusias kreives ir jų sujungimų logiką.

    Tyrime tekstilė buvo modeliuojama kaip dvimatė susietų kilpų struktūra, į kurią įvedami defektai, t. y. reguliaraus rašto sutrikdymai. Svarbu tai, kad defektas nebūtinai reiškė fizinį siūlo nutrūkimą: pakako matematiškai pakeisti sujungimų schemą ir stebėti, kaip tai veikia aplinkines kilpas.

    Tuomet modeliai buvo tikrinami, ar jie atitinka mezginio tipo struktūrą. Tam jie buvo „uždedami“ ant torą primenančio paviršiaus ir vertinama, ar susipynimą įmanoma išskaidyti į paprastas kilpas neperkerpant jungčių, t. y. ar defektas neišprovokuoja grandininės reakcijos.

    Kodėl vieni audiniai ima irti?

    Gauti rezultatai parodė, kad skirtinguose raštuose defektai plinta nevienodai: vienur sutrikimas lieka lokalus, kitur gali „keliauti“ per didelę medžiagos dalį. Tai paaiškina, kodėl kai kurie trikotažo tipai yra linkę greitai prarasti vientisumą, net jei pažeidimas iš pirmo žvilgsnio atrodo menkas.

    Tyrėjai taip pat parodė, kad galima projektuoti struktūras, kurios riboja defektų plitimą, ir tokias, kurios jį palengvina. Praktinė reikšmė aiški: tinkamai parinktas sujungimų raštas leidžia valdyti atsparumą irimui net nekeičiant pačios žaliavos ar verpalų tipo.

    Ką tai gali pakeisti madoje ir pramonėje?

    Drabužių pramonėje toks požiūris gali prisidėti prie ilgaamžiškesnių gaminių kūrimo ir mažesnio poreikio dažnai keisti rūbus, kas svarbu ir tvarumo kontekste. Ilgesnis naudojimo laikas reiškia mažesnį tekstilės atliekų kiekį ir efektyvesnį išteklių panaudojimą.

    Panašūs principai gali būti pritaikomi ir už mados ribų, pavyzdžiui, polimerų, biologinių audinių ar minkštosios robotikos medžiagų tyrimuose. Visais atvejais lemiamas veiksnys išlieka tas pats: kaip elementai sujungti ir kaip topologija diktuoja, ar defektas išsisklaido, ar virsta irimo grandine.

  • Baltas kaip sniegas, bet be pigmento: mokslininkų medžiaga gali pakeisti pakuotes ir drabužius

    Baltas kaip sniegas, bet be pigmento: mokslininkų medžiaga gali pakeisti pakuotes ir drabužius

    Mokslininkai sukūrė medžiagą, kuri atrodo itin balta, nors joje nėra įprastų baltų pigmentų. Vietoje cheminių priedų pasitelkta mikroskopinė struktūra, kuri taip išsklaido šviesą, kad paviršius vizualiai tampa ryškiai baltas.

    Šis reiškinys vadinamas struktūrine balta spalva. Gamtoje ji pasitaiko dažnai: sniego, debesų ar jūros putų baltumas kyla ne iš dažiklių, o iš to, kaip smulkios struktūros sklaido ir atspindi šviesą.

    Nauja gamybos technologija

    Tyrėjai pritaikė metodą, pavadintą DFP, kai polimere suformuojama itin smulkių, atvirų porų sistema. Būtent ši porėta architektūra leidžia efektyviai sklaidyti šviesą ir pasiekti didelį baltumą be papildomo pigmento.

    Procesas apibūdinamas kaip palyginti paprastas: polimeras veikiamas šviesa, kad jo struktūra pakistų, o vėliau naudojamas švelnus tirpiklis. Tai sukelia polimero brinkimą ir suformuoja mikroporų tinklą.

    Ne tik balta, bet ir atstumianti vandenį

    Ta pati mikroskopinė struktūra suteikia dar vieną savybę: paviršius tampa šiurkštesnis ir pradeda stipriai atstumti vandenį. Efektas lyginamas su lotoso lapu, ant kurio vandens lašai nesusigeria, o išlieka beveik rutuliški ir lengvai nurieda.

    Tokio derinio praktinė reikšmė didelė, nes pramonėje baltumas ir nepermatomumas dažnai išgaunamas titano dioksidu, o hidrofobiškumas neretai siejamas su PFAS grupės medžiagomis. Pastarosios vis dažniau atsiduria reguliuotojų ir mokslininkų dėmesio centre dėl ilgaamžiškumo aplinkoje ir galimų rizikų.

    Ką tai gali pakeisti pramonėje

    Mokslininkai teigia, kad naujasis metodas gali sumažinti poreikį daliai tokių priedų, nes norimos savybės pasiekiamos suprojektuojant pačią medžiagos sandarą. Technologija demonstruota ne tik laboratoriniuose mėginiuose: ją pavyko pritaikyti polimerinėms plėvelėms ir audiniams.

    Tyrimuose naudoti keli komerciškai prieinami polimerai, todėl tai gali palengvinti kelią į platesnį pritaikymą. Potencialios kryptys apima pakuočių, dangų, plėvelių ir tekstilės gamybą, kur svarbu baltumas, atsparumas drėgmei ir mažesnis priklausymas nuo papildomų cheminių priedų.

    Vienas įspūdingiausių parametrų yra pasiekiama struktūrų formavimo raiška, kuri, kaip skelbiama, gali siekti apie 20 000 DPI. Tai reiškia itin tikslų mikroskopinės architektūros valdymą, atveriantį kelią medžiagoms, kurių savybes lemia ne priedai, o pati jų struktūra.

  • Grafeną pigiau už vakarienę? Mokslininkai parodė triuką su blenderiu, vandeniu ir laikraščiu

    Grafeną pigiau už vakarienę? Mokslininkai parodė triuką su blenderiu, vandeniu ir laikraščiu

    Mokslininkai pristatė netikėtai paprastą kryptį, kaip pigiau išgauti grafeną: vietoje brangios laboratorinės įrangos panaudotas įprastas virtuvinis blenderis, vandentiekio vanduo, panaudotas laikraštis ir grafitas, atgautas iš elektronikos atliekų.

    Grafitas sudarytas iš daugybės anglies sluoksnių, o vienas sluoksnis ir yra grafenas. Tyrėjų tikslas buvo mechaniškai atskirti šiuos sluoksnius taip, kad jie nesuliptų atgal, nes būtent tai paprastai apsunkina paprastesnius ir pigesnius gamybos metodus.

    Eksperimente grafitas buvo smulkinamas skystyje blenderiu, o didesni, nepakankamai suskaidyti gabalai vėliau paprastai atfiltruojami, pavyzdžiui, virtuviniu sieteliu. Toks žingsnis pats savaime skamba banaliai, tačiau esminė problema išlieka ta pati: atskirtos grafeno plokštelės linkusios vėl susijungti.

    Čia praverčia makulatūra. Tyrėjai paruošė celiuliozės pluoštus iš seno laikraščio ir įmaišė juos į mišinį, o šie pluoštai suveikė kaip stabilizatorius, padedantis atskirtoms dalelėms išlikti suspensijoje ilgiau.

    Rezultatas praktiškas: be celiuliozės apdorota anglis nusėsdavo per kelias minutes, o su laikraščio pluoštu mišinys išlikdavo tinkamas darbui kelias valandas ir galėjo būti lengvai vėl sumaišomas paprastu suplakimu. Tai rodo, kad pigūs ir lengvai prieinami priedai gali pakeisti dalį sudėtingesnių laboratorinių tirpiklių ar stabilizatorių funkcijų.

    Vis dėlto tai nereiškia, kad namų blenderiai netrukus pakeis pramonines grafeno gamyklas. Greičiau tai signalas apie tvaresnę kryptį, kai elektronikos atliekos ir makulatūra gali tapti žaliava pažangioms medžiagoms, o nanotechnologijų prototipavimas darosi prieinamesnis mokykloms, mažoms laboratorijoms ar bendruomeninėms dirbtuvėms.

    Grafeno tema Europoje ir regione turi ir stiprų mokslinį kontekstą: grafenas laikomas viena perspektyviausių anglies pagrindo medžiagų dėl elektrinio laidumo, mechaninio tvirtumo ir labai plono sluoksnio savybių, todėl jo taikymas siejamas su jutikliais, elektronika, kompozitais ir energijos kaupimo sprendimais.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale ACS Sustainable Resource Management, o jo idėja papildo platesnes tendencijas, kuriose svarbus ne tik našumas, bet ir žaliavų cikliškumas, mažesnis cheminių medžiagų poreikis bei paprastesnės gamybos grandinės ankstyvajame etape.

  • Sukūrė aštriausią pasaulyje elektroninį mikroskopą: matys tai, ko iki šiol nepavyko

    Sukūrė aštriausią pasaulyje elektroninį mikroskopą: matys tai, ko iki šiol nepavyko

    Naujas etapas medžiagų tyrimuose

    Brookhaven National Laboratory pristatė naują elektroninį mikroskopą, sukurtą specialiai jų Center for Functional Nanomaterials poreikiams. Įrenginys leis itin detaliai tirti medžiagų atomų išsidėstymą, cheminę sudėtį ir elektronų elgseną.

    Mokslininkų teigimu, šis mikroskopas užpildo spragą tarp įprastos elektroninės mikroskopijos ir didelių rentgeno įrenginių, kuriems reikia sinchrotrono. Kitaip tariant, dalį itin sudėtingų tyrimų bus galima atlikti greičiau ir lanksčiau, neperkeliant darbo į didžiules infrastruktūras.

    Keturi sprendimai, keičiantys ribas

    Laboratorija pabrėžia keturias technologines naujoves, kurios išskiria instrumentą iš ankstesnių kartų. Viena jų yra antrinių elektronų detektorius, galintis tuo pačiu metu vaizdinti ir viršutinį, ir apatinį mėginio paviršių iki atomų lygio.

    Toks tikslumas ypač svarbus katalizatorių tyrimuose, nes būtent katalizatoriai lemia daugelio reakcijų, naudojamų energijos konversijai ir kaupimui, efektyvumą. Kuo aiškiau matoma paviršiaus struktūra, tuo greičiau galima suprasti, kodėl viena medžiaga veikia geriau už kitą ir kaip ją patobulinti.

    Kita naujovė yra perprojektuota optinė sistema, kuri, pasak kūrėjų, daugiau nei penkis kartus išplečia išmatuojamos energijos diapazoną. Šie matavimai leidžia tiksliau vertinti oksidacijos laipsnį ir cheminių ryšių pokyčius, pavyzdžiui, kaip kinta baterijų medžiagos įkrovimo ir iškrovimo metu.

    200 kartų geresnė energinė skiriamoji geba

    Didžiausiu proveržiu vadinama energijos filtravimo sistema, kuri turėtų užtikrinti iki 200 kartų geresnę energinę skiriamąją gebą nei dabartiniai elektroniniai mikroskopai. Tai ypač svarbu tada, kai tyrėjams reikia ne tik pamatyti struktūrą, bet ir tiksliai suprasti, kas vyksta su elektronais medžiagos viduje.

    Ši pažanga atveria kelią pilnam EELS metodo, elektronų energijos nuostolių spektroskopijos, potencialui. Tokia analizė padeda įvertinti kvazidaleles, pavyzdžiui, fononus, magnons ar plazmonus, ir suprasti, kaip medžiagos perduoda šilumą, reaguoja į magnetinius laukus bei sąveikauja su elektra ir šviesa.

    Dar viena kryptis susijusi su įrangos valdymu: mikroskopo programinė įranga palaiko nuotolinę prieigą. Tai gali paspartinti eksperimentus, o ateityje sudaryti prielaidas autonominei mikroskopijai, kai dalį darbo optimizuoja DI metodai.

    „Šis instrumentas atveria duris visiškai naujiems eksperimentams ir leis atsakyti į klausimus, kurie anksčiau mums buvo nepasiekiami“, – sakė dr. Sooyeon Hwang, Dongguk universiteto Pietų Korėjoje docentė, prisidėjusi prie mikroskopo įsigijimo.

  • Belugą primenantis robotas „Electronic Dolphin“: jūrų ežių įkvėptas filtras surenka naftą ir grąžina švarų vandenį

    Belugą primenantis robotas „Electronic Dolphin“: jūrų ežių įkvėptas filtras surenka naftą ir grąžina švarų vandenį

    Belugą primenantis sprendimas

    Australijos RMIT universiteto inžinieriai pristatė mažą, belugą ar delfiną primenantį prototipą, skirtą naftos teršalams nuo vandens paviršiaus surinkti. Idėja paprasta, bet ambicinga: nuotoliniu būdu valdomas įrenginys turėtų pasiekti pavojingas vietas greičiau ir sumažinti riziką žmonėms.

    „Electronic Dolphin“ yra maždaug sportinio batelio dydžio ir šiuo metu veikia kaip koncepcijos įrodymas. Pasak kūrėjų, prototipas vienu įkrovimu gali dirbti apie 15 minučių, o jo užduotis yra vakuumuoti teršalus ir tuo pačiu atskirti juos nuo vandens.

    Kaip surenkama nafta

    Įrenginys turi priekyje sumontuotą antgalį ir nedidelę vidinę pompą, kuri įtraukia teršalus į surinkimo kamerą. Vanduo po filtravimo grąžinamas atgal, todėl robotui nereikia gabenti didelio kiekio vandens ir jis išlieka lengvas.

    RMIT laboratoriniuose bandymuose skelbė, kad prototipas išgavo teršalus maždaug 2 mililitrų per minutę greičiu ir pasiekė daugiau nei 95 proc. surinktos naftos grynumą. Tokie rodikliai rodo, kad technologija gali būti pritaikoma ten, kur svarbiausia greita reakcija ir tikslumas.

    Jūrų ežių įkvėptas filtras

    Svarbiausia naujovė slypi ne varikliuose, o filtre: jis sukurtas taip, kad atstumtų vandenį be agresyvių cheminių priemonių. Tai aktualu, nes dalis tradicinių naftos taršos tvarkymo būdų remiasi dispersantais ar kitomis medžiagomis, kurios pačios gali kelti papildomų aplinkosauginių rizikų.

    RMIT tyrėjai aiškina, kad filtro paviršius padengtas aplinkai draugiška danga, kurios mikrostruktūra primena jūrų ežio kiautą. Po mikroskopu matomos daugybės smulkių „spyglių“, tarp kurių susidaro oro kišenės, sudarančios fizinį barjerą vandeniui.

    „Ant filtro susiformuojantis oro sluoksnis neleidžia vandeniui įsigerti, todėl jis susitelkia į lašus ir nuslysta, o nafta prisitvirtina prie tinklo“, – teigiama RMIT universiteto paaiškinime.

    Kai nafta prilimpa prie filtro, pompa ją nukreipia į vidinį bakelį. Tokia schema leidžia filtrą naudoti pakartotinai ir palaikyti įrenginio efektyvumą, nes jis neprisigeria vandens ir nepraranda manevringumo.

    Kodėl tai svarbu praktikoje

    Naftos išsiliejimai jūrose ir pakrantėse daro ilgalaikę žalą ekosistemoms: nukenčia paukščiai, žuvys, jūrų vėžliai, pakrančių buveinės, o valymo darbai reikalauja daug resursų. Be to, dalis operacijų vykdomos pavojingomis sąlygomis, todėl nuotoliniai sprendimai vertinami kaip būdas mažinti riziką gelbėtojams.

    Kūrėjai pabrėžia, kad ateityje didesnės „Electronic Dolphin“ versijos galėtų dirbti ilgiau, automatiškai ištuštinti surinkimo talpas ir pačios grįžti į įkrovimo stoteles. Jei prototipas bus sėkmingai išplėtotas, tokie robotai galėtų tapti papildomu įrankiu greta bonų, skimerių ir kitų šiandien naudojamų technologijų.

    Kol kas tai ankstyvos stadijos sprendimas, todėl svarbiausi klausimai susiję su darbo trukme, našumu realiose bangavimo ir šiukšlių sąlygose bei galimybe greitai dislokuoti didesnį įrenginių skaičių. Vis dėlto gamtos įkvėpta filtro technologija rodo kryptį, kaip naftą galima atskirti švariau ir efektyviau.

  • Atominės bombos testas paliko keistą kristalą: mokslininkai sako, kad jo neturėjo būti

    Atominės bombos testas paliko keistą kristalą: mokslininkai sako, kad jo neturėjo būti

    Po pirmojo branduolinio ginklo bandymo JAV mokslininkai trinitite aptiko mikroskopinę kristalinę struktūrą, kurios, regis, neturėjo susidaryti. Tyrėjai teigia, kad šis radinys ne tik stebina, bet ir primena, kokias ilgalaikes pasekmes paliko 1945 metais prasidėjusi branduolinė era.

    Trinititas yra į stiklą panaši medžiaga, susiformavusi Naujosios Meksikos dykumoje 1945 metais per „Trinity“ bandymą. Sprogimo karštis išlydė smėlį, metalus ir bandymo infrastruktūros dalis, o medžiaga akimirksniu atvėso, tarsi užfiksuodama vieną ekstremalią sekundę.

    Kas tiksliai rasta trinitite?

    Naujai aprašyta struktūra priskiriama silicio klatratams, kai silicio atomai sudaro erdvines gardeles, primenančias narvelius. Tokių narvelių viduje gali „įstrigti“ kiti atomai, šiuo atveju daugiausia kalcis, o vietomis ir varis bei geležis.

    Pasak tyrėjų, šis klatratas aptiktas mažytėje, variu praturtintoje lašelio formos intarpoje raudonajame trinitite. Raudonesnis atspalvis siejamas su didesniu metalo priemaišų kiekiu, todėl tokie fragmentai yra ypač įdomūs rekonstruojant sprogimo metu vykusias chemines ir fizines reakcijas.

    Ekstremalios sąlygos, kurių neįmanoma ramiai atkartoti

    Branduolinio sprogimo metu trumpam susidaro milžiniška temperatūra ir slėgis, o medžiagos susimaišo ir atšąla žaibiškai. Dėl tokio staigaus proceso atomai nespėja „pasirinkti“ įprastų, stabiliausių formų, todėl gali susidaryti labai retos arba net anksčiau neaprašytos struktūros.

    Tyrėjai pabrėžia, kad trinititas yra savotiškas natūralus ekstremalių sąlygų archyvas. Jis leidžia suprasti, kaip medžiaga elgiasi per itin trumpus, bet labai energingus įvykius, kai įprastos geologijos ir chemijos taisyklės tarsi pakimba ore.

    Kodėl tai svarbu ne tik mokslui?

    Panašūs tyrimai turi reikšmės ne vien medžiagų mokslui ar vadinamajai smūginei geologijai. Trinitito analizė gali padėti geriau interpretuoti branduolinių sprogimų pėdsakus ir jų kilmę, o tai aktualu ir tarptautinio saugumo, ir branduolinių bandymų stebėsenos kontekste.

    Vis dėlto mokslininkai primena, kad „Trinity“ bandymas buvo ne neutralus eksperimentas, o įvykis, atvėręs kelią branduoliniam ginklavimuisi. Netrukus po jo pasaulis patyrė Hirosimos ir Nagasakio tragedijas, o paties bandymo radiacinis fonas ilgai išliko jautria tema vietos bendruomenėms.

    Naujasis klatrato radinys papildo ankstesnius atradimus trinitite ir rodo, kad žmogaus sukelti ekstremalūs įvykiai gali palikti ne tik istorines, bet ir netikėtas fizines „parašų“ formas. Tai kartu ir mokslo smalsumą žadinantis, ir nerimą keliantis priminimas, kokią kainą gali turėti technologiniai lūžiai.

  • Kinija baigė rekordinį eksperimentą: 537 dienas bandė medžiagas 11 000 metrų gylyje

    Kinija baigė rekordinį eksperimentą: 537 dienas bandė medžiagas 11 000 metrų gylyje

    Kinija pranešė užbaigusi išskirtinį, realiomis sąlygomis vykdytą medžiagų atsparumo korozijai bandymą. Eksperimentas truko 537 dienas ir buvo atliktas maždaug 11 000 metrų gylyje, kur vyrauja vienos ekstremaliausių sąlygų Žemėje.

    Tokio gylio aplinkoje derinasi milžiniškas slėgis, žema temperatūra, didelis druskingumas ir ribotas deguonies kiekis. Būtent šie veiksniai spartina kai kurių lydinių, dangų ir konstrukcinių elementų irimą, o laboratorinės simuliacijos ne visada tiksliai atkuria realų poveikį.

    Projektą vykdė su laivų statyba ir jūrinėmis technologijomis siejama Kinijos valstybinė pramonės grupė „CSSC“. Pagrindinis tikslas buvo surinkti duomenis vietoje, stebint, kaip skirtingos medžiagų grupės elgiasi ilgą laiką veikiamos giliavandenių sąlygų.

    Bandymuose naudotos kelios kategorijos: geležies ir spalvotųjų metalų lydiniai, įvairios funkcinės apsauginės dangos, anodinės katodinės apsaugos elementai bei nemetalinių, plūdrumą suteikiančių medžiagų pavyzdžiai. Pasak projekto rengėjų, dalis mėginių jau rodo irimo požymius, o kiti išliko stabilūs, todėl svarbiausia taps detali laboratorinė analizė po iškėlimo.

    Gauti rezultatai svarbūs kuriant giliavandenę įrangą, kurioje gedimų kaina yra itin didelė: nuo povandeninių robotų ir sensorių iki kabelių, jungčių bei tyrimų platformų. Realių bandymų duomenys padeda tiksliau parinkti medžiagas, apsaugines dangas ir konstrukcinius sprendimus, taip mažinant eksploatacijos riziką ir priežiūros kaštus.

    Korozija jūroje aktuali ne tik mokslo tyrimams, bet ir pramonei, ypač ten, kur įranga dirba dešimtmečiais. Kinija nurodo, kad projekto metu tobulintos apsauginės dangos gali praversti naftos ir dujų gavybos infrastruktūroje bei giliavandeniame kasime, kur medžiagų patvarumas lemia tiek saugą, tiek investicijų grąžą.

    Pastaraisiais metais vis daugiau šalių investuoja į giliavandenių technologijų vystymą, nes auga poreikis patikimai stebėti vandenynus, užtikrinti infrastruktūros saugumą ir plėsti jūrinių resursų panaudojimą. Todėl ilgalaikiai bandymai itin dideliame gylyje laikomi vienu iš nedaugelio būdų gauti patikimą, inžinerijai pritaikomą informaciją.

  • Mįslė perovskitų saulės elementuose įminta: DI atskleidė, kas ardo vieną perspektyviausių medžiagų

    Mįslė perovskitų saulės elementuose įminta: DI atskleidė, kas ardo vieną perspektyviausių medžiagų

    Halidų perovskitai laikomi vienomis perspektyviausių medžiagų naujos kartos saulės elementams, nes ypač gerai sugeria ir skleidžia šviesą. Teoriškai tai leistų kurti itin plonus ir lanksčius modulius, kuriuos būtų galima pritaikyti ant įvairių paviršių.

    Tačiau ilgus metus perovskitų proveržį stabdė patvarumas: dalis junginių greitai degraduoja, o tikrosios priežastys ne visada buvo aiškios. Dėl to inžinieriams buvo sunku suplanuoti, kaip stabilizuoti medžiagą nepakenkiant jos efektyvumui.

    Kuri medžiaga kėlė daugiausia klausimų

    Ypatingą dėmesį tyrėjai skyrė formamidinio švino jodidui, vadinamam FAPbI3, kuris pasižymi geromis optoelektroninėmis savybėmis. Vis dėlto dalis jo struktūrinių virsmų, ypač žemoje temperatūroje, ilgai išliko nepaaiškinti vien eksperimentais.

    Naujausiuose darbuose mokslininkai parodė, kad vėstant medžiagai formamidinio molekulės gali įstrigti pusiau stabilioje būsenoje. Toks „įstrigimas“ pakeičia kristalinės gardelės elgesį ir gali būti vienas iš veiksnių, susijusių su nestabilumu.

    „Žemos temperatūros fazė ilgą laiką buvo trūkstama šio tyrimų galvosūkio dalis, o dabar pavyko išspręsti esminį klausimą apie jos sandarą“, – sakė tyrime dalyvavusi mokslininkė.

    Kaip padėjo DI ir ilgesnės simuliacijos

    Perovskitų modeliavimas sudėtingas, nes realistiškam elgsenos atkūrimui reikia didelių skaičiavimo resursų ir ilgo laiko tarpo. Tradicinės simuliacijos dažnai apsiribodavo palyginti mažomis sistemomis, todėl dalis reiškinių likdavo „už kadro“.

    Tyrėjai sujungė įprastus skaičiavimo metodus su DI paremtais modeliais, leidusiais ženkliai prailginti simuliacijas ir padidinti nagrinėjamų sistemų mastą. Didesnės apimties skaičiavimai suteikė galimybę pamatyti subtilius struktūrinius pokyčius, kurie ankstesniuose modeliuose neatsiskleisdavo.

    Patikrinimas laboratorijoje ir reikšmė saulės energetikai

    Kad išvados nebūtų vien teorinės, simuliacijų rezultatai buvo sulyginti su laboratoriniais matavimais, kai mėginiai buvo aušinami iki maždaug minus 200 laipsnių Celsijaus. Sutapimai tarp eksperimentų ir modelių sustiprino argumentą, kad identifikuota struktūra iš tiesų atspindi realų medžiagos elgesį.

    Praktinė šio darbo nauda yra aiškesnės gairės, kaip tiksliau valdyti perovskitų mišinius ir jų fazinius virsmus, siekiant didesnio stabilumo. Jei pavyktų patikimai „užrakinti“ efektyvias savybes kartu išsprendžiant degradacijos problemą, perovskitai galėtų greičiau priartėti prie masinės gamybos ir platesnio pritaikymo.

    Augant elektros poreikiui ir didėjant spaudimui plėsti švarią generaciją, net ir tokie, iš pirmo žvilgsnio, siauri struktūriniai atradimai gali turėti didelę reikšmę. Jie priartina prie tikslo kurti lengvus, lanksčius ir efektyvius saulės elementus, kuriuos būtų paprasčiau diegti ant pastatų ar kitų netradicinių paviršių.