Uzbekistane tradiciniai amatai išlieka gyvi ne muziejuose, o dirbtuvėse, kurios vienu metu yra ir mokykla, ir darbo vieta, ir šeimos istorijos archyvas. Čia medžio drožyba, siuvinėjimas bei keramika perduodami iš rankų į rankas, o mokymasis neretai trunka metus.
Amatininkystės tradicija regione glaudžiai siejasi su Šilko kelio palikimu ir miestų kultūra, todėl dirbtuvėse svarbus ne tik rezultatas, bet ir pats procesas. Jaunieji pameistriai pradeda nuo paprasčiausių užduočių, kol pamažu išmoksta valdyti įrankius, medžiagas, ornamentus ir technikas.
Medžio drožyba Ferganoje
Ferganos srityje, Furkato rajone, medžio drožėjas Muhammadali Yunusovas tęsia šeimos tradiciją, kuri, anot jo, siekia penkias kartas. Jis savarankiškai pradėjo dirbti būdamas 15 metų, vėliau studijavo profesinėse mokyklose ir tobulino meistriškumą dirbtuvėse.
Meistras pasakoja per laiką parengęs daugiau nei 2 000 pameistrių, kurie prisidėjo prie dekoratyvinės drožybos projektų ir tradicinių ayvonų, atvirų verandų su raižiniais, statybos. Dirbtuvėse nuolat mokosi beveik 100 žmonių, o pats darbas reikalauja kantrybės, nes net mažas drožinio fragmentas gali užtrukti visą dieną.
Ypatingas dėmesys skiriamas medienos paruošimui, kuris yra ne mažiau svarbus nei drožyba. Naudojama graikinio riešutmedžio, guobos, šilkmedžio ar platanų mediena gali būti mirkoma vandenyje šešis mėnesius ar ilgiau, vėliau džiovinama ir tik tuomet apdirbama.
Yunusovas dirba vadinamuoju Ferganos stiliumi, kuris laikomas viena iš penkių pagrindinių Uzbekistano amatų tradicijų greta Taškento, Samarkando, Bucharos ir Chorezmo krypčių. Jo teigimu, vertingiausi darbai yra tie, kurie sukurti tarnauti dešimtmečius ir būti paveldimi.
„Meistru tampama tik tada, kai išmoksti kantrybės ir atkaklumo“, – sakė Muhammadali Yunusovas.
Pasak jo, naujos galimybės ateina ir per technologijas: dirbtinis intelektas padeda greičiau rasti istorinių ornamentų pavyzdžių, retesnių technikų aprašų ir atgaivinti primirštas idėjas. Tai vis dažnesnė tendencija amatininkystėje, kai skaitmeniniai įrankiai naudojami ne pakeisti rankų darbą, o praplėsti kūrybines nuorodas.
Siuvinėjimas kaip darbas moterims
Kitoje Ferganos dirbtuvėje tradiciniai amatai tampa ir socialinės ekonomikos dalimi. Rankdarbių centrui vadovaujanti Sadokat Mirzayeva teigia, kad per šešerius metus čia apmokyta daugiau nei 500 moterų ir merginų, o daugiau nei 100 su centru bendradarbiauja nuolat, dalis dirba iš namų.
Dirbtuvėse kuriama per 100 rūšių gaminių: nuo tradicinių lėlių ir žaislų iki krepšių, galvos apdangalų, chapan tipo apdarų ir kitos aprangos. Tokia veikla stiprina vietos bendruomenes, nes suteikia praktinių įgūdžių, leidžiančių uždirbti ir išlaikyti ryšį su kultūriniu paveldu.
Mirzayeva pabrėžia, kad gamyboje naudojamos natūralios medžiagos, tokios kaip šilkas ir medvilnė, o siuvinėjimo raštai išlieka dizaino ašimi. Kartu atsiranda vis daugiau individualių užsakymų, kai klientai prašo tradicinius motyvus pritaikyti šiuolaikiniams drabužiams ar aksesuarams.
Keramikos dinastija Taškente
Taškente keramika užsiimanti Rakhimovų šeima skaičiuoja jau septynias kartas. Keramikas Shokhrukh Rakhimov sako, kad paveldėtos žinios yra ne privilegija, o atsakomybė, nes kiekviena nauja karta turi ne tik perimti senąsias taisykles, bet ir rasti savą balsą.
Šeimos dirbtuvės siejamos su Taškento keramikai būdinga žalią ir juodą spalvas jungiančia vizualine tapatybe. Tačiau, pasak Rakhimovo, jaunieji meistrai privalo eksperimentuoti su formomis ir pritaikymais, kad tradicinė keramika liktų aktuali šiandienos interjerams ir rinkai.
Keramikas pabrėžia, kad molis reikalauja bendradarbiavimo, o ne jėgos, nes galutinę formą lemia ir medžiagos elgsena. Ornamentikoje dažni simboliai turi aiškias reikšmes, o gėlių, paukščių ar žuvų motyvai siejami su rojaus, laisvės, laimės ir gyvenimo idėjomis.
„Pirmiausia turi išmokti tai, kas sukurta iki tavęs, ir tik tada atsiranda teisė kurti savo“, – sakė Shokhrukh Rakhimov.
Tarptautinės parodos ir bienalės dirbtuvėms suteikia progų bendradarbiauti su kitų šalių kūrėjais ir išbandyti šiuolaikines kryptis, kartu išsaugant tradicines technologijas. Vis dėlto pameistrystė išlieka ilga: metai gali praeiti prižiūrint studiją ir mokantis įrankių, kol ateina metas glazūroms, spalvoms ir savarankiškiems darbams.
Trys dirbtuvės ir skirtingos medžiagos atskleidžia bendrą dėsningumą: amato perdavimas remiasi kasdieniu darbu, disciplina ir mokytojo bei mokinio ryšiu. Tradicijos išlieka tuomet, kai jos ne sustingsta, o prisitaiko prie naujų rinkų, lankytojų srautų ir technologinių įrankių, neprarasdamos esmės.
