Tag: Megalitai

  • „Rytų Stounhendžas“ pasirodė ne vienintelis: netoliese aptikta dar 28 akmeniniai ratai

    Netoli Galilėjos jūros esantis Rujm el-Hiri – masyvus akmenų statinys, dažnai vadinamas „Rytų Stounhendžu“, – mokslininkams kelia klausimų jau dešimtmečius. Beveik 5 000 metų senumo, labirintą primenantis monumentas sudarytas iš koncentrinių bazalto sienų ir siekia apie 150 metrų skersmenį.

    Tačiau nauji palydoviniais vaizdais pagrįsti tyrimai rodo, kad šis objektas greičiausiai nėra vieniša architektūrinė keistenybė. Kaip rašo „ZME Science“, aplink Rujm el-Hiri užfiksuota dar 28 dideli apvalūs akmeniniai statiniai, kurių dauguma anksčiau nebuvo dokumentuoti.

    Šis atradimas keičia požiūrį į patį „Rytų Stounhendžą“: dabar archeologams tenka aiškinti ne tik vieno garsaus komplekso paskirtį, bet ir tai, kodėl panašūs apskritimai atsirado visame regione. Kai kurie iš naujai aprašytų objektų netgi yra didesni už patį Rujm el-Hiri.

    Papildomą intrigą kelia ir geologiniai duomenys: mokslininkai teigia, kad per tūkstantmečius vietovė kito dėl tektoninių judesių, todėl šiandieninė statinio orientacija gali neatspindėti pirminės. Tai meta šešėlį vienai populiariausių interpretacijų – kad monumentas buvo dangaus kūnų stebykla.

    Kas aptikta palydoviniais vaizdais

    Pirmasis tyrimas, paskelbtas 2024 metų lapkritį, buvo atliktas Tel Avivo universiteto ir Negevo Ben Guriono universiteto mokslininkų. Jie, pasitelkę palydovinę analizę, identifikavo šimtus archeologinių struktūrų – nuo pilkapių iki akmeninių linijinių sienų ir apvalių „gėlės“ formos aptvarų.

    Vėlesnis darbas, publikuotas 2026 metų kovą žurnale „PLOS One“, buvo dar konkretesnis: aukštos raiškos 2004–2024 metų palydoviniai vaizdai leido per 25 kilometrus nuo Rujm el-Hiri ribos aprašyti 28 didelius apvalius statinius, kuriuos anksčiau dažnai praleisdavo tradicinės apžvalgos.

    Pagal aprašymą, šių objektų architektūra panaši: storos bazalto sienos išdėstytos koncentriniais ratais, o kai kur vidus suskirstytas trumpesnėmis sienomis. Skersmuo įvairuoja maždaug nuo 50 iki 250 metrų.

    Išskiriamas ir vienas įspūdingiausių pavyzdžių – vadinamasis 9-asis ratas, kurio skersmuo siekia apie 250 metrų. Jis juosia nedidelį vulkaninį kūgį, o į vidų link centro tęsiasi keturios akmeninės sienos.

    Kam galėjo tarnauti šie akmeniniai ratai

    Tyrėjai pastebėjo ir geografinį dėsningumą: nemažai ratų yra netoli sezoninių upelių, taip pat įsilieja į senovinių laukų sienų ir aptvarų tinklus. Kai kurie statiniai aptinkami šalia dolmenų – senovinių akmeninių laidojimo konstrukcijų.

    Tai leidžia svarstyti, kad šie objektai buvo susiję su bendruomenėmis, kurių gyvenimas sukosi apie žemdirbystę, gyvulininkystę ir sezoninius susibūrimus. Tarp galimų funkcijų minimos apeiginės erdvės, teritoriniai žymenys arba vietos, kur susitikdavo išsisklaidžiusios grupės.

    Vis dėlto galutinės išvados kol kas atsargios: dauguma ratų dar nebuvo kasinėti, o jų statybos datos dažniausiai nėra patikslintos. Tai reiškia, kad panašumai dar neatsako, ar visi statiniai priklauso tam pačiam laikotarpiui ir tradicijai.

    Tektonika keičia interpretacijas

    Dar vienas svarbus aspektas – paties Rujm el-Hiri padėties pokyčiai per laiką. Tyrėjų geologinė rekonstrukcija rodo, kad vietovė dėl tektoninių procesų galėjo pasisukti prieš laikrodžio rodyklę ir pasislinkti dešimtimis metrų.

    Skaičiuojama, kad tektoninės plokštės šiame regione kasmet juda maždaug 0,3–0,6 colio. Per kelis tūkstantmečius toks, iš pirmo žvilgsnio nežymus, judėjimas gali reikšmingai pakeisti tai, kaip šiandien „žiūrime“ į monumento ašis ir orientaciją.

    Dėl to abejojama teorija, kuri remiasi dabartine statinio kryptimi ir teigia, esą jis buvo astronominė observatorija. Nors tai visiškai neatmeta dangaus simbolikos galimybės, tyrėjai pabrėžia, kad interpretacijos, priklausančios nuo šiandien matomos orientacijos, tampa gerokai mažiau patikimos.

    Rujm el-Hiri, atrastas 1968 metais, išlieka vienu paslaptingiausių šio regiono megalitinių objektų. Tačiau dabar, turint dešimtis panašių ratų, archeologai turi daugiau „konteksto taškų“, kurie gali padėti suprasti, ką iš tiesų planavo šių statinių kūrėjai.

  • Neolito paslaptis Prancūzijoje: po pilkapiais aptikti akmenys primena žmogaus figūras

    Neolito paslaptis Prancūzijoje: po pilkapiais aptikti akmenys primena žmogaus figūras

    Prancūzijos Bretanėje esantys neolitiniai ilgieji pilkapiai, iš pirmo žvilgsnio primenantys paprastus žemės pylimus, vėl atsidūrė archeologų dėmesio centre. Nauji neinvaziniai tyrimai rodo, kad po kelių metrų grunto sluoksniu gali slėptis masyvios akmeninės konstrukcijos ir net žmogaus siluetus menančios stelės.

    Kalbama apie Coëby vietovę Morbihano regione, kuris žinomas dėl megalitinių paminklų gausos. Čia miškuose išlikę pailgi sampilai siekia maždaug 50–80 metrų ilgį ir iki 2 metrų aukštį, o jų viduje, kaip manyta jau seniau, gali būti kur kas sudėtingesnė architektūra.

    Kaip „pamatyti“ neardant?

    Tyrėjai pasirinko geofizinius metodus, leidžiančius pažvelgti į pilkapio vidų jo neatkasant. Vienas svarbiausių įrankių buvo grunto elektrinės varžos matavimai: skirtingos medžiagos, pavyzdžiui, akmuo ir žemė, elektrą praleidžia nevienodai, todėl galima sudaryti požeminių struktūrų vaizdą.

    Taip buvo tiriami du konkrečiai įvardyti objektai, žymimi TRED30 ir TRED31. Šis kelias laikomas ypač vertingu ten, kur kultūriniai sluoksniai saugomi ir kiekvienas kasinėjimas turi būti griežtai pagrįstas, nes pati intervencija gali negrįžtamai pakeisti radinių kontekstą.

    Ką rodo požeminiai „anomalijų“ žemėlapiai?

    Duomenyse išryškėjo aiškios anomalijos, būdingos dideliems granitinių blokų telkiniams centrinėse pilkapių dalyse. TRED30 atveju signalai leidžia įtarti, kad akmenys yra giliau sampilo viduje, o TRED31 struktūros, panašu, slūgso arčiau paviršiaus.

    Šią interpretaciją sustiprina ir natūralios erozijos atidengtas granitinio riedulio fragmentas vieno iš pylimų ašyje. Tai rodo, kad akmuo pilkapyje gali būti ne atsitiktinai patekęs, o sąmoningai integruotas į konstrukciją.

    Žmogaus formos stelės: hipotezė, kuri kelia daugiausia klausimų

    Didžiausią intrigą kelia prielaida, kad dalis akmenų gali būti ne paprasti blokai, o specialiai apdirbtos stelės, primenančios žmogaus figūras. Tokia mintis atsirado ne iš fantazijos: anksčiau tame pačiame pilkapių komplekse kasinėjant kitą sampilą buvo aptiktos dvi antropomorfinės stelės, įkeltos į pylimo vidų.

    „Geofizika suteikia tvirtą pagrindą spėti, tačiau ji dar neleidžia tiksliai pasakyti, kas tai per objektai ir kokią funkciją jie atliko“, – pabrėžia tyrėjai, vertindami duomenų ribotumą.

    Jei spėjimai pasitvirtintų, tai reikštų, kad neolito Bretanės bendruomenės kūrė daugiasluoksnius laidojimo paminklus, kuriuose akmeninės žmogaus atvaizdų formos galėjo turėti svarbią ceremoninę reikšmę. Tačiau galutines išvadas įmanoma patikrinti tik kryptingais kasinėjimais, o dėl paveldo apsaugos tokie sprendimai paprastai priimami itin atsargiai.

  • Ispanijoje rasta netikėta neolito nekropolė: atradimas verčia perrašyti Europos megalitų istoriją

    Ispanijoje rasta netikėta neolito nekropolė: atradimas verčia perrašyti Europos megalitų istoriją

    Ispanijos Toledo provincijoje, netoli Illescas, archeologai ištyrė Valdelasilla vietovę, kur aptikta viena seniausių žinomų nekropolių Pirėnų pusiasalyje. Radiokarbono datavimas rodo, kad ankstyviausi kompleksai galėjo būti įrengti apie 4 300 metais prieš mūsų erą, vėlyvajame neolite.

    Šis radinys svarbus ne vien dėl amžiaus. Jis meta iššūkį ilgai dominavusiai prielaidai, kad megalitiniai laidojimo statiniai Europoje daugiausia plito iš pakrančių regionų į žemyno gilumą.

    Monumentalus kapas žemyno gilumoje

    Nekropolėje nustatyta mažiausiai keliolika laidojimo struktūrų, o centre išsiskiria aiškiai monumentali konstrukcija, apsupta mažesnių kapų. Tyrėjai teigia, kad centrinis kapas veikė kaip kolektyvinė laidojimo vieta, naudota ilgą laiką.

    Jo viduje rasta kelių žmonių palaikų įvairiuose sluoksniuose, taip pat ir sumaišytų kaulų. Toks vaizdas rodo daugkartinį, kelių kartų laidojimą ir nuolat kintančią ritualinę erdvę, o ne vienkartinį palaidojimą.

    Ritualai, mainai ir raudonas pigmentas

    Archeologai atkreipė dėmesį į kompleksišką architektūrinį planą: greta laidojimo kameros aptikta griovių sistema ir aiškiai apibrėžtos laidojimo zonos. Tai leidžia manyti, kad vietos bendruomenė turėjo pakankamai organizacinių gebėjimų planuoti erdvę ir koordinuoti darbus.

    Tarp įkapių rasta keramikos, titnaginių įrankių, kaulo dirbinių ir karoliukų, taip pat jūrinių kriauklių, atgabentų iš pakrantės. Aptikti ir raudono pigmento pėdsakai, tikėtina, geležies oksidas, daugelyje priešistorinių kultūrų sietas su laidotuvių simbolika.

    Kodėl tai keičia Europos priešistorę

    Iki šiol daugelis tyrimų megalitų tradiciją, įskaitant dolmenus ir kolektyvinius kapus, aiškino kaip reiškinį, kuris pirmiausia susiformavo pakrančių zonose ir vėliau skverbėsi į žemyno gilumą. Valdelasilla duomenys rodo, kad žemyninės bendruomenės panašius sprendimus galėjo sukurti savarankiškai ir panašiu metu.

    Tokiu atveju megalitizmas Europoje būtų ne vieno centro sklaida, o paralelus kelių regionų procesas. Tai sustiprina mintį, kad neolito visuomenės, nors ir turėjusios ribotas technologijas, gebėjo organizuoti sudėtingus ritualus, palaikyti tolimus mainus ir statyti įspūdingus laidojimo kompleksus.

  • Toledo aptiko milžinišką neolito nekropolį: jis gali būti senesnis už Egipto piramides

    Toledo aptiko milžinišką neolito nekropolį: jis gali būti senesnis už Egipto piramides

    Ispanijos Toledo regione archeologai aprašė monumentalią megalitinę nekropolį, kurios dalis laidojimo statinių, remiantis naujais datavimais, gali siekti ankstyvąjį neolito laikotarpį. Toks amžius ir mastas verčia iš naujo vertinti, kaip anksti Iberijos pusiasalyje atsirado sudėtingos laidojimo tradicijos.

    Tyrėjų duomenys rodo, kad tai ne pavienis kapas, o kelių didelių megalitinių kapaviečių kompleksas, suplanuotas ir nuosekliai įrengtas kraštovaizdyje. Šios struktūros išsiskiria masyviais akmens elementais ir kameromis, kuriose buvo laidojami mirusieji.

    Laidojimo ritualai ir įkapės

    Kapavietėse aptikti laidojimo kambariai leidžia spręsti apie ritualų svarbą ir bendruomenės požiūrį į mirtį. Kartu su palaikais būdavo paliekami kasdienio gyvenimo daiktai bei simbolinės dovanos, kas dažnai siejama su atminimo praktikomis ir tikėjimu pomirtiniu gyvenimu.

    Tokie radiniai padeda archeologams tiksliau rekonstruoti ankstyvųjų sėslių bendruomenių socialinę sandarą. Dideli bendri laidojimo statiniai paprastai rodo, kad egzistavo aiškios tradicijos, bendru sutarimu įtvirtintos normos ir gebėjimas jas perduoti per kartas.

    Kodėl svarbi vieta šalies gilumoje

    Ne mažiau reikšminga ir komplekso vieta: jis yra šalies gilumoje, o ne pakrantėse, kuriose iki šiol dažniau buvo aptinkami ankstyvieji megalitiniai objektai. Tai sustiprina hipotezę, kad pažangios statybos ir ritualinės praktikos Iberijoje nebuvo vien pakrančių reiškinys.

    Archeologai pabrėžia, kad tokių statinių statyba reikalavo organizuoto darbo: žmonių koordinavimo, žaliavų parinkimo ir logistikos. Kai kurie konstrukciniai sprendimai leidžia svarstyti ir apie platesnius mainų ryšius, nes dalis akmens ar kitų medžiagų galėjo būti atgabenta iš tolimesnių vietovių.

    Ką tai keičia Europos neolito istorijoje

    Nauji duomenys iš Toledo plečia diskusiją apie megalitizmo ištakas Vakarų Europoje ir jo plitimą skirtinguose regionuose. Kuo tiksliau nustatomas tokių nekropolių amžius ir raida, tuo aiškiau matyti, kad ankstyvosios bendruomenės gebėjo kurti ilgaamžes, kolektyvines atminties erdves gerokai anksčiau, nei buvo manyta.

    Tolesni tyrimai turėtų atsakyti, ar šis kompleksas buvo išskirtinis vietos reiškinys, ar platesnio, dar ne iki galo ištirto vidaus regionų tinklo dalis. Tokie atradimai dažnai tampa atskaitos tašku, lyginant laidojimo tradicijas ir socialinę organizaciją visoje Europoje.

    „Šis atradimas keičia mūsų supratimą apie tai, kaip anksti ir kaip plačiai Iberijos pusiasalyje formavosi megalitinės laidojimo tradicijos“, – teigia tyrėjai.