Mėgdžiotojas aštuonkojis (Thaumoctopus mimicus) laikomas vienu įspūdingiausių jūros „persirengimo“ meistrų: jis geba pakeisti kūno formą, spalvas ir judėjimo manierą taip, kad primintų kitus gyvūnus.
Kaip rašo „ZME Science“, šis aštuonkojis užauga iki maždaug 60 centimetrų ilgio ir natūraliai pasižymi rudai baltomis juostomis bei dėmėmis, tačiau tikrasis jo išskirtinumas atsiskleidžia tada, kai prireikia išgyventi atviroje jūros dugno erdvėje.
Skirtingai nei įprastas maskavimasis, kai gyvūnas tiesiog susilieja su aplinka, mėgdžiotojas aštuonkojis gali „vaidinti“ kitą rūšį. Mokslininkai yra užfiksavę ypač įtikinamas jo panašybes į plekšnes ir jūrines gyvates, tačiau dažnai kartojamas teiginys, kad jis tiksliai mėgdžioja 15 rūšių, nėra lengvai pagrindžiamas.
Tokie gebėjimai svarbūs todėl, kad smėlėtame ar dumblėtame dugne, kai aštuonkojui tenka judėti per atvirą plotą, vien spalvų maskuotės gali nepakakti. Tokiose situacijose „apsimetimas“ kitu gyvūnu gali būti papildoma apsauga nuo plėšrūnų.
Kaip jis „persikūnija“ judėdamas
Mėgdžiotojas aštuonkojis savo iliuzijas sukuria keliais būdais vienu metu: lanksčiomis rankomis keičia siluetą, koreguoja spalvą ir net pritaiko judesius taip, kad šie atitiktų „vaidinamą“ gyvūną.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – plekšnės imitacija. Aštuonkojis suplokština kūną, priglaudžia rankas ir plaukia banguodamas taip, kad iš šono iš tiesų primena plaukiančią plokščią žuvį.
2008 metų tyrime buvo nagrinėta beveik 500 „plekšnės tipo“ plaukimo epizodų, stebėtų dviejų rūšių aštuonkojams. Tyrėjai pastebėjo, kad toks elgesys dažnai pasireikšdavo tada, kai gyvūnams reikėdavo kirsti atvirą smėlį, kur įprastas maskavimasis tampa mažiau veiksmingas.
Vis dėlto ne visi aprašomi „vaidmenys“ yra vienodai patikimai patvirtinti. Mokslininkai iki šiol aiškinasi, kiek tiksliai skirtingos imitacijos padeda aštuonkojui išvengti plėšrūnų ir kokie mechanizmai čia svarbiausi.
Kur gyvena ir kodėl 2024 metų radinys svarbus
Ši rūšis dažniausiai siejama su sekliais, smėlėtais ar dumblėtais Indo-Ramiojo vandenyno regiono vandenimis. Tokia aplinka suteikia daug vietų slėptis, tačiau kartu verčia prisitaikyti prie situacijų, kai slėptuvių nepakanka.
Įdomu tai, kad aštuonkojo paplitimas, panašu, platesnis, nei manyta anksčiau. 2024 metais tyrėjai pranešė apie pirmuosius dokumentuotus mėgdžiotojo aštuonkojo stebėjimus Mozambike, kai individai buvo nufotografuoti 2020 ir 2022 metais.
Abu stebėjimai užfiksuoti itin sekliame vandenyje Vilankuluso pakrantės laukinės gamtos draustinyje. Šis radinys išplėtė dokumentuotą rūšies arealą į pietvakarinę Indijos vandenyno dalį ir leidžia manyti, kad mėgdžiotojai aštuonkojai gali būti labiau paplitę, nei rodė ankstesni duomenys.
Ką dar žinoma apie mitybą ir „protingą“ elgesį
Nors mėgdžiotojas aštuonkojis nėra didelis, jo mityba gana įvairi: jis minta smulkiomis žuvimis, kirmėlėmis ir vėžiagyviais. Tokia dieta būdinga daugeliui aštuonkojų, gyvenančių dugninėse buveinėse.
Aštuonkojai apskritai garsėja mokymosi ir problemų sprendimo gebėjimais, o mėgdžiotojo elgesys šią reputaciją tik dar labiau sustiprina. Tačiau tyrėjai vis dar nežino, kiek šio „teatro“ yra įgimta, o kiek – (jei apskritai) išmokstama per patirtį.
2010 metų evoliucinis tyrimas siūlė, kad aštuonkojo plekšnę primenanti išvaizda gali turėti kelias funkcijas – nuo panašumo į toksiškas žuvis iki kūno kontūro „išsklaidymo“, kad plėšrūnams būtų sunkiau jį atpažinti.
Gyvūnui, kuris garsėja gebėjimu apsimesti kuo nors kitu, paradoksaliai vis dar netrūksta paslapčių apie tai, kur jis gyvena ir kaip tiksliai jo imitacijos veikia realiose išgyvenimo situacijose.