CP v2

Tag: Melaninas

  • Černobylio 4-ojo reaktoriaus griuvėsiuose aptikta juodoji pelėsio rūšis: ar ji gali „maitintis“ radiacija?

    Černobylio atominės elektrinės 4-ojo energijos bloko griuvėsiuose ir po apsauginiu gaubtu aptinkama juodoji pelėsio rūšis, galinti išskirtinai gerai toleruoti jonizuojančiąją spinduliuotę. Dalis tyrėjų kelia klausimą, ar toks organizmas gali ne tik išgyventi, bet ir gauti naudos iš radiacinės aplinkos.

    Dažniausiai minimas kandidatas yra tamsiai pigmentuotas grybas Cladosporium sphaerospermum, priskiriamas vadinamiesiems melanizuotiems grybams. Melaninas, suteikiantis tamsią spalvą, laikomas viena iš priežasčių, kodėl tokie organizmai gali būti atsparesni oksidaciniam stresui ir spinduliuotės žalai.

    Pirmieji platesnio masto stebėjimai po avarijos suintensyvėjo XX amžiaus pabaigoje, kai mokslininkai tyrinėjo teritorijas, kur radiacinė tarša yra viena didžiausių pasaulyje. Tuomet buvo aprašytos įvairios grybų bendrijos, o tamsūs, melaniną kaupiantys organizmai pasirodė esantys tarp dažniausiai randamų.

    Hipotezė, kuri dažnai apibūdinama terminu radiotezė, sieja melanino savybes su galimu energijos panaudojimu. Idėja paprasta: jei augalai fotosintezėje šviesos energiją paverčia chemine, tai melaninas teoriškai galėtų atlikti panašią funkciją, tik energijos šaltiniu taptų spinduliuotė.

    Laboratoriniai darbai ir stebėjimai leidžia manyti, kad jonizuojančioji spinduliuotė kai kurioms melanizuotoms rūšims gali būti ne vien žalingas veiksnys ir tam tikromis sąlygomis net sutapti su spartesniu augimu. Vis dėlto mokslo bendruomenėje pabrėžiama, kad tai dar nereiškia tiesioginio įrodymo, jog grybas spinduliuotę naudoja kaip energijos šaltinį.

    „Žinome, kad šis tamsus grybas su jonizuojančiąja spinduliuote sąveikauja neįprastai ir tai jam padeda išlikti vietoje, kur žmonėms saugiai būti per pavojinga“, – teigiama apžvalgose, apibendrinančiose tyrėjų diskusijas.

    Alternatyvus aiškinimas išlieka konservatyvesnis: melaninas gali veikti kaip apsauginis skydas, mažinantis spinduliuotės žalą ląstelėms, o augimo pokyčius lemia netiesioginiai veiksniai, pavyzdžiui, konkurencijos sumažėjimas ar specifinė mikroaplinka. Todėl mokslininkams dar tenka atskirti, kur baigiasi prisitaikymas prie ekstremalių sąlygų ir kur prasideda realus energijos „įsisavinimas“.

    Nors po 1986 metų avarijos buvo tikėtasi, kad teritorija taps biologine dykra, ilgainiui ji virto savotiška lauko laboratorija. Dėl žmonių veiklos sumažėjimo dalis laukinės gyvūnijos populiacijų atsikūrė, o mokslininkai gavo retą galimybę stebėti gyvenimą ilgalaikės taršos sąlygomis.

    Vis dėlto radiacija niekur nedingo, o jos poveikis įvairioms rūšims siejamas su mutacijomis, raidos sutrikimais ir reprodukcijos problemomis. Dėl to Černobylio pavyzdys dažnai naudojamas ne romantizuojant gamtos sugrįžimą, o ieškant tiksliai pamatuojamų, skirtingoms rūšims nevienodai pasireiškiančių ilgalaikių pasekmių.

    Juodojo pelėsio atvejis šiame kontekste išsiskiria tuo, kad jis kelia klausimą apie gyvybės ribas ir netikėtas prisitaikymo strategijas. Jei radiotezės mechanizmas kada nors būtų patikimai įrodytas, tai galėtų atverti naujas kryptis biotechnologijose, radiacinės taršos valdyme ar net medžiagų kūrime, tačiau kol kas tai išlieka intriguojanti, bet dar ne galutinai patvirtinta mokslinė hipotezė.

  • Dėmės ant odos, kurios keičia gyvenimą: kodėl vitiligo vis dar klaidingai laikomas pavojingu

    Dėmės ant odos, kurios keičia gyvenimą: kodėl vitiligo vis dar klaidingai laikomas pavojingu

    Vitiligo yra lėtinė autoimuninė odos būklė, kai dėl pigmento netekimo atsiranda šviesesnės ar baltos dėmės. Skaičiuojama, kad ją turi maždaug 1 iš 100 žmonių pasaulyje, o realus paplitimas gali būti didesnis dėl nediagnozuotų atvejų.

    Nors vitiligo nėra pavojingas gyvybei ir nėra užkrečiamas, jis dažnai tampa kasdienės stigmos priežastimi. Žmonės susiduria su įkyriais klausimais, spoksojimu, klaidingomis prielaidomis apie higieną ar tariamą riziką aplinkiniams.

    Kas sukelia vitiligo?

    Odos spalvą daugiausia lemia melaninas, kurį gamina specializuotos ląstelės melanocitai, esantys epidermyje. Vitiligo atveju imuninė sistema klaidingai „atpažįsta“ melanocitus kaip grėsmę ir ima juos naikinti, todėl tam tikrose vietose pigmentas išnyksta.

    Būklės pradžia siejama su genetiniu polinkiu ir aplinkos veiksniais, kurie gali išprovokuoti imuninį atsaką. Tarp dažniausiai minimų veiksnių yra didelis stresas, stiprus nudegimas saulėje ir kontaktas su kai kuriomis cheminėmis medžiagomis, galinčiomis pažeisti melanocitus.

    Vitiligo gali pasireikšti bet kuriame amžiuje ir bet kokio odos tipo žmonėms, tačiau ryškiau matomas tamsesnėje odoje. Dėmės dažniausiai atsiranda ant veido, rankų, rankų pirštų, aplink akis ar burną, o plaukai pažeistose vietose taip pat gali pabąlti.

    Kaip ši būklė progresuoja?

    Vitiligo eiga labai individuali: vieniems atsiranda kelios nedidelės dėmės, kitiems pigmento netekimas plinta plačiau. Dažniausiai dėmės formuojasi simetriškai abiejose kūno pusėse ir laikui bėgant didėja, tačiau retesniais atvejais jos apsiriboja viena kūno puse.

    Kai kuriems žmonėms naujų dėmių atsiradimą lydi nežymus niežėjimas, dilgčiojimas ar deginimas. Dėl sumažėjusio melanino pažeistos vietos būna jautresnės ultravioletiniams spinduliams, todėl didėja nudegimų rizika ir svarbi nuosekli apsauga nuo saulės.

    Kadangi vitiligo susijęs su imuninės sistemos veiklos sutrikimais, daliai žmonių nustatoma didesnė kitų autoimuninių ligų tikimybė, ypač skydliaukės sutrikimų. Dėl to gydytojai dažnai vertina bendrą sveikatos foną, o ne vien odos pokyčius.

    Gydymas ir kasdienė realybė

    Šiuolaikinis gydymas dažniausiai siekia pristabdyti ligos progresavimą ir, kai įmanoma, skatinti pigmento atsistatymą. Praktikoje taikomos įvairios strategijos, įskaitant vietinius vaistus, fototerapiją ir kitas dermatologo parenkamas priemones, o rezultatai priklauso nuo dėmių vietos, trukmės ir aktyvumo.

    Didelė problema išlieka ne medicininė, o socialinė: klaidingas įsitikinimas, kad vitiligo yra užkrečiamas ar susijęs su prasta priežiūra, vis dar paplitęs. Tokios nuostatos gali mažinti pasitikėjimą savimi, skatinti socialinį atsiribojimą, nerimą ar depresijos simptomus, ypač kai pokyčiai matomi atvirose kūno vietose.

    „Vaikystėje kitiems vaikams buvo sakoma su manimi nežaisti, nes jie gali užsikrėsti mano oda“, – pasakojo modelis Winnie Harlow, viešai kalbanti apie patirtį su vitiligo.

    Specialistai pabrėžia, kad vitiligo esmė yra imuninis ir ląstelinis procesas, o ne aplinkiniams keliama grėsmė. Aiškesnis visuomenės supratimas, ankstesnė diagnostika ir pagarbi komunikacija gali sumažinti stigmą ne mažiau nei medicininės priemonės.

  • Kodėl gamtoje nėra tikrai mėlynų žinduolių: zoologė paaiškino, kas už to slypi

    Žinduolių pasaulyje tikrai mėlyna spalva yra kone neįmanoma: nėra nei mėlyno kailio, nei mėlynų plaukų, o net ir „mėlynais“ vadinami gyvūnai dažniausiai tėra pilkšvi ar melsvai pilki. Zoologai pabrėžia, kad tai susiję ne su atsitiktinumu, o su tuo, kaip žinduolių organizme formuojasi spalvos.

    Dalis rūšių pavadinimuose turi žodį „mėlynas“, pavyzdžiui, mėlynasis banginis ar vadinamoji mėlynoji beždžionė, tačiau jų atspalvis dažniausiai yra šiferio pilkumo. Tam tikrame apšvietime, esant šešėliams ar drėgmei, toks koloritas akiai gali pasirodyti mėlynas, bet tai nėra tikras pigmentinis mėlynumas.

    „Žinduoliai yra apriboti savo evoliucinės istorijos: tūkstančius metų jie prisitaikė būti tokie, kokių reikia išgyvenimui“, – sakė Londono zoologijos sodo ZSL vyresnioji prižiūrėtoja Shannon Farrington.

    Pagrindinė priežastis paprasta: dauguma žinduolių spalvų kyla iš melanino, kurio formos daugiausia sukuria juodus, rudus ir gelsvus tonus. Mėlynas atspalvis gamtoje dažnai atsiranda ne iš mėlyno pigmento, o dėl vadinamosios struktūrinės spalvos, kai mikroskopinės paviršiaus struktūros išsklaido ir atspindi šviesą.

    Gerai žinomas pavyzdys yra mandrilai: jų ryškios veido ir užpakalinės kūno dalies spalvos nėra vien tik „nudažytos“ pigmentais. Mėlynumo įspūdį sukuria odos struktūros, kurios šviesą išsklaido taip, kad matomas mėlynas atspalvis, o ryškus kontrastas padeda socialinėje komunikacijoje ir poravimosi signalams.

    Toks šviesos sklaidos principas siejamas su Tyndallo efektu, kuris aiškina ir tai, kodėl žmonių akys gali atrodyti mėlynos, nors jose nėra mėlyno pigmento. Akies audinių mikroskopinė sandara išsklaido šviesą taip, kad labiau „išryškėja“ trumpesnio bangos ilgio, melsva šviesa.

    Dėl tų pačių priežasčių zoologai dažnai pabrėžia ir kitą netikėtą detalę: tikrai žalių žinduolių beveik nėra. Žalia spalva dažniau būdinga augalams ar kai kuriems ropliams ir varliagyviams, o žinduoliams ji paprastai atsiranda tik kaip vizualinė iliuzija, atspindžiai arba išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, dumbliai ant kailio drėgnose buveinėse.