Tarptautiniame miestų ateities festivalyje „Utopian Hours“ Turine spalio viduryje nuskambėjo klausimas, aktualus ir Lietuvai: kam iš tiesų pritaikytos mūsų gatvės, viešasis transportas ir viešosios erdvės. Vilniuje veikianti VšĮ „Menas ir inovacijos“ čia vedė dirbtuves „The City Says No“, skirtas miestų prieinamumui žmonėms, patiriantiems skirtingų sunkumų.
Dirbtuvėse akcentuota, kad prieinamumas nėra vien pandusai ar liftai. Kasdienę patirtį dažnai formuoja ir sensoriniai, kognityviniai bei socialiniai veiksniai: triukšmas, apšvietimas, paini navigacija, informacijos perteklius ar neaiškiai sužymėtos perėjos.
Dešimtmetį minintis festivalis
„Utopian Hours“ laikomas vienu ryškesnių Europos renginių, suburiančių architektus, miesto planuotojus, savivaldybių atstovus ir bendruomenes. Šiemet festivalis minėjo 10 metų sukaktį, o Turine vykusioje dalyje dalyvavo šimtai dalyvių iš Italijos ir kitų Europos miestų.
Renginio programa rėmėsi praktiniu požiūriu: ne tik klausytis pranešimų, bet ir tikrinti idėjas realiose miesto erdvėse. Būtent šiame kontekste Vilniaus organizacija pakvietė dalyvius išbandyti metodiką, padedančią greitai atpažinti, kur miestas tampa neprieinamas.
Tas pats miestas, skirtingos kliūtys
Dirbtuvių metu dalyviai tyrinėjo Turino Aurora ir Barriera rajonus mažomis grupėmis, „įsikūnydami“ į skirtingas situacijas patiriančius personažus. Pavyzdžiui, žmogui, judančiam vežimėliu, kliūtimi tampa bordiūras ar laiptai be rampos, o silpnaregiui pavojų kelia prastai skaitomi ženklai ir neaiškiai pažymėtos perėjos.
Neuroįvairiems žmonėms, taip pat turintiems autizmo spektro sutrikimą ar ADHD, tas pats maršrutas gali būti sunkiai įveikiamas dėl triukšmo, mirgėjimo, intensyvaus apšvietimo ar nenuspėjamos aplinkos. Dirbtuvėse pabrėžta, kad tokie barjerai dažnai nematomi planuojant infrastruktūrą, tačiau jie tiesiogiai lemia žmogaus sprendimą išeiti iš namų ar likti uždarame rate.
Analizuojant maršrutus, prieinamumas vertintas keliais lygmenimis: fiziniu, sensoriniu, kognityviniu, socialiniu ir organizaciniu. Dalyviai fiksavo ne tik problemas, bet ir geruosius sprendimus, kuriuos būtų galima pritaikyti kitur.
Ką verta perkelti į Lietuvą?
VšĮ „Menas ir inovacijos“ teigimu, Lietuvoje vis dar gajus įsitikinimas, kad didmiesčiai jau yra pakankamai patogūs visiems, tačiau praktika rodo ką kita. Organizacijos įkūrėja Eglė Naureckytė akcentuoja, kad planuojant viešąsias erdves dažnai neišgirstamas pažeidžiamiausių grupių balsas, o sprendimai kuriami neatsižvelgiant į realius kasdienius maršrutus.
„Esame linkę manyti, kad Vilnius ir kiti Lietuvos miestai jau yra pritaikyti įvairiems poreikiams. Deja, planuojant miestų erdves dažnai neįtraukiamos pažeidžiamiausios visuomenės grupės“, – sakė Eglė Naureckytė.
Pasak organizacijos, dalis pokyčių gali būti įgyvendinama be didelių investicijų, jei sprendimai remiami naudotojų patirtimi: aiškesne navigacija, nuoseklesniu pėsčiųjų ir dviratininkų srautų suvaldymu, ramesnėmis erdvėmis, geresniu informacijos pateikimu stotelėse ir įstaigose. Grįžusi iš Turino komanda planuoja susitikimus su politikos formuotojais ir jaunimu, o festivalyje išbandytas praktikas ketina taikyti Vilniaus ir kitų miestų rajonuose.
Dirbtuvių rezultatai Turine buvo paversti praktiniais pasiūlymais vietos savivaldai ir miesto kūrėjams, o įžvalgos bus apibendrintos vizualiniame žemėlapyje ir trumpoje ataskaitoje. Organizacija pabrėžia, kad toks formatas padeda greitai pamatyti ne vieną atskirą problemą, o visą grandinę, kuri galiausiai išstumia žmogų iš viešojo gyvenimo.
VšĮ „Menas ir inovacijos“ įkurta Vilniuje 2022 metais, dirba neformaliojo ugdymo, pilietinio aktyvumo, lyčių lygybės, skaitmeninės transformacijos ir ekologinio švietimo srityse. Prieinamumo tema dirbtuvėse Turine siejosi ir su „Erasmus+“ projektu URB.ABLE, orientuotu į įtraukesnių miestų kūrimą kartu su jaunais žmonėmis ir su jais dirbančiais specialistais.