Tag: Meno rinka

  • DI vėl pakurstė ginčą dėl „Salvator Mundi“: ar brangiausias paveikslas pasaulyje tikrai da Vinčio?

    Leonardo da Vinčiui priskiriamas „Salvator Mundi“ 2017 metais Niujorke „Christie’s“ aukcione tapo brangiausiu kada nors parduotu paveikslu. Galutinė kaina su mokesčiais siekė apie 381 000 000 eurų, o sandoris iki šiol laikomas išskirtiniu meno rinkos precedentu.

    Tuomet aukciono namai akcentavo, kad išlikę mažiau nei 20 Leonardo kūrinių, o didžioji dalis jų saugoma muziejuose. Būtent retumas ir garsus autorystės „vardas“ tapo pagrindiniais argumentais, kodėl pirkėjai buvo pasirengę mokėti šimtus milijonų.

    Kam DI priskiria autorystę?

    Pastaraisiais metais diskusiją iš naujo įkaitino tyrėjų bandymai pasitelkti dirbtinis intelektas, vertinant tapybos stilistiką ir potėpio ypatybes. Remiantis viešai aptariama analize, DI kaip labiausiai tikėtiną autorių nurodė Giovanni Antonio Boltraffio, dailininką iš Milano aplinkos, siejamos su Leonardo dirbtuve.

    Skelbiama, kad algoritmas Boltraffio autorystei priskyrė 81 proc. tikimybę. Vis dėlto tai nereiškia galutinio verdikto: pats metodas kelia klausimų, nes ne visada aišku, kokiais palyginamaisiais duomenimis ir kokio tikslumo vaizdais remtasi.

    Įdomu tai, kad Boltraffio pavardė šiame kontekste nėra naujiena. 1958 metais „Sotheby’s“ aukcione paveikslas buvo parduotas vos už maždaug 1 000 eurų (perskaičiavus iš istorinio sandorio sumos), ir tuomet jis buvo priskirtas būtent Boltraffio, o ne Leonardo.

    Kodėl kūrinys susietas su Leonardo?

    Situacija pasikeitė po to, kai kūrinys 2005 metais buvo vėl „atrastas“ Jungtinėse Valstijose ir perduotas restauruoti. Konservavimo metu nuėmus dalį vėlesnių perdažymų, specialistams atsivėrė detalės, kurios anksčiau buvo beveik nematomos, ir tai sustiprino argumentus apie galimą Leonardo dalyvavimą.

    Tarp dažniausiai minimų požymių nurodomi kūrybiniai pataisymai tapybos procese, kai dailininkas keitė kompozicijos elementus darbo eigoje. Tokie sprendimai meno istorijoje neretai laikomi svarbiu meistro įsikišimo ženklu, nors dirbtuvių praktikoje korekcijos galėjo atsirasti ir prižiūrint mokiniams.

    2011 metais „Salvator Mundi“ buvo eksponuotas Londono National Gallery parodoje, skirtoje Leonardo kūrybai. Tačiau net ir po šio pristatymo dalis ekspertų liko skeptiški, pabrėždami, kad Renesanso dirbtuvėse kūriniai dažnai būdavo kuriami kolektyviai, o meistras galėjo prisidėti tik prie dalies kompozicijos.

    Kodėl DI išvados nepadeda taško?

    Vienas esminių priekaištų DI analizei yra nepakankamas skaidrumas: jei nėra pilnos metodikos, nepriklausomi tyrėjai negali atkartoti testo ir patikrinti, ar rezultatai stabilūs. Meno rinkoje tai ypač svarbu, nes autorystės priskyrimas tiesiogiai lemia vertę ir teisinę atsakomybę.

    Kita problema yra pati kūrinio būklė ir istorija. „Salvator Mundi“ per dešimtmečius buvo ne kartą restauruotas, vietomis perdažytas, todėl nustatyti, kurios tapybos dalys priklauso pirminiam autoriui, o kurios yra vėlesnės intervencijos, yra sudėtinga net laboratoriniais metodais.

    „Patikima DI analizė gali būti naudinga, tačiau ji neišspręs visų autorystės priskyrimo problemų“, – sakė prof. Frankas Zöllneris.

    Kai kurie tyrėjai taip pat pabrėžia, kad net jei DI labiau atpažįsta Boltraffio braižą, tai nebūtinai paneigia Leonardo vaidmenį. Galimas ir tarpinis scenarijus: kūrinys galėjo būti nutapytas dirbtuvėje, o Leonardo galėjo prisidėti prie svarbiausių fragmentų arba atlikti kūrybinę priežiūrą.

    Ginčas dėl „Salvator Mundi“ autorystės kol kas lieka atviras, o kartu išlieka ir pagrindinis paradoksas: kūrinys, kadaise parduotas už simbolinę sumą, XXI amžiuje pasiekė maždaug 381 000 000 eurų kainą. Kuo daugiau atsiranda naujų vertinimų, tuo aiškiau, kad šio paveikslo istorija dar ilgai išliks meno pasaulio dėmesio centre.

  • DI sukėlė audrą dėl brangiausio paveikslo: ar Salvator Mundi tikrai tapė da Vinci?

    DI sukėlė audrą dėl brangiausio paveikslo: ar Salvator Mundi tikrai tapė da Vinci?

    Brangiausiu pasaulyje laikomas paveikslas Salvator Mundi vėl atsidūrė dėmesio centre. DI atlikta analizė kelia abejonių, ar kūrinį iš tiesų nutapė Leonardo da Vinci, kaip ilgą laiką buvo teigiama.

    Salvator Mundi 2017 metais buvo parduotas Christie’s aukcione už maždaug 401 000 000 eurų. Pranešta, kad kūrinį įsigijo Saudo Arabijos sosto įpėdinis Mohammedas bin Salmanas, o nuo to laiko paveikslas viešai beveik nebuvo rodomas.

    Naują diskusijų bangą sukėlė sistemos „Luminari“ atliktas vaizdo analizės vertinimas. Remiantis viešai skelbta informacija, DI nurodė, kad tikėtinesnis autorius galėtų būti Leonardo da Vinci mokyklai siejamas dailininkas Giovanni Antonio Boltraffio.

    Skelbiama, kad „Luminari“ pateikė 81 proc. tikimybės įvertį, tačiau neatskleidė aiškios metodikos, kokiais duomenimis ir palyginimais remtasi. Dėl to dalis meno istorikų ir rinkos ekspertų tokias išvadas vertina atsargiai ir pabrėžia, kad DI rezultatai savaime nėra galutinis įrodymas.

    Leonardo kūrybos tyrinėtojas Frankas Zöllneris yra pabrėžęs, kad skaitmeninė analizė gali būti naudinga kaip papildomas instrumentas, tačiau vien jos nepakanka galutinai išspręsti autorystės ginčus. Tokiais atvejais paprastai vertinami ir technologiniai duomenys, ir restauravimo istorija, ir proveniencija, ir stilistiniai argumentai.

    Salvator Mundi autorystė jau ne vienus metus yra vienas labiausiai ginčijamų klausimų meno rinkoje. Dalis specialistų pripažįsta galimą Leonardo indėlį, kiti linkę manyti, kad paveikslas galėjo būti dirbtuvės kūrinys, kuriame meistras prisidėjo tik iš dalies arba visai nedalyvavo.

    Jei būtų patikimai patvirtinta, kad autorius yra ne Leonardo da Vinci, o jo aplinkos dailininkas, tai galėtų iš esmės pakeisti kūrinio vertės vertinimą rinkoje. Vis dėlto reali kaina priklauso ne tik nuo autorystės, bet ir nuo unikalios kūrinio istorijos, viešumo bei paklausos, kuri tokiuose atvejuose dažnai viršija įprastas skaičiavimo formules.

    Pranešama, kad paveikslą ateityje ketinama pristatyti Rijade planuojamame Pasaulio kultūrų muziejuje. Kol kūrinys lieka nematomas, ginčai dėl autorystės greičiausiai tik stiprės, o DI vertinimai taps dar vienu argumentu platesnėje, iki šiol nebaigtoje diskusijoje.

  • Retai matytas Claude’o Monet paveikslas „Iris“ keliauja į „Sotheby’s“: kaina gali tapti rekordinė

    Retai matytas Claude’o Monet paveikslas „Iris“ keliauja į „Sotheby’s“: kaina gali tapti rekordinė

    „Iris“ – į aukcioną po šimtmečio

    Paryžiuje aukcionų namai „Sotheby’s“ ruošiasi parduoti retai viešai rodytą Claude’o Monet paveikslą „Iris“, kurio vertė, vertintojų skaičiavimu, gali siekti 22–30 milijonų eurų. Toks įkainis reikštų aukščiausią kada nors Prancūzijoje vienam paveikslui nustatytą aukciono įvertį.

    Kūrinys įtrauktas į spalio 22 dieną vyksiantį aukcioną, kuriame bus siūlomi darbai iš privačios Schlumberger šeimos kolekcijos. Iš viso parduodami 28 kūriniai, o bendra aukciono vertė vertinama daugiau nei 40 milijonų eurų.

    Kas išskirtinio šiame Monet darbe?

    „Iris“ laikomas vėlyvojo Monet periodui priskiriamu monumentaliu darbu, sukurtu menininko gyvenimo pabaigoje. Kuratoriai ir aukciono atstovai pabrėžia, kad paveikslas išlikęs neįprastai geros būklės, o tai meno rinkoje tiesiogiai veikia kainą.

    Skelbiama, kad drobė neturi lako sluoksnio, yra ant originalios drobės ir niekada nebuvo restauruota. Tai reta kombinacija, nes laikui bėgant daugelis paveikslų būna lakuojami ar taisomi, o bet kokia intervencija gali pakeisti spalvų tonus ir originalią faktūrą.

    „Jis nėra nulakuotas, yra ant originalios drobės ir niekada nebuvo restauruotas. Tai lygiai tokie, kokius Monet juos nutapė prieš 100 metų“, – sakė „Sotheby’s“ Prancūzijos modernaus ir šiuolaikinio meno padalinio vienas vadovų Thomas Bompard.

    Kolekcija, apie kurią kalbėta pašnibždomis

    Pasak meno istorikų, vėlyvajame kūrybos etape Monet itin akcentavo tapybos medžiagiškumą: storus dažo sluoksnius, reljefą, potėpio „kūną“. Dėl to bet koks valymas ar restauravimas, nors ir atliekamas profesionaliai, kelia riziką pažeisti paviršiaus struktūrą.

    „Iris“, kaip ir kitas aukcione siūlomas Monet kūrinys „Verkiantis gluosnis“, ilgą laiką buvo laikomas pakabintas Schlumberger šeimos svetainėje ir, teigiama, beveik nejudintas apie šimtmetį. Plačiajai visuomenei šis paveikslas esą menkai pažįstamas ir dėl to, kad iki šiol retai buvo pristatomas spalvotose reprodukcijose.

    Anot „Sotheby’s“, paveikslą Jeanne Schlumberger įsigijo tiesiogiai iš dailininko šeimos per galeristę Katia Granoff, ne aukciono salėje. Tokia kilmė, aiškiai dokumentuota proveniensė ir ilga istorija privačioje kolekcijoje paprastai sustiprina pirkėjų pasitikėjimą.

    Kodėl dėmesys kyla būtent dabar?

    Aukciono laikas sutampa su 100-osiomis Monet mirties metinėmis: menininkas mirė 1926 metų gruodžio 5 dieną. Ši sukaktis jau anksčiau paskatino naujas parodas ir publikacijas, o rinkoje tokie kultūriniai „inkarai“ dažnai padidina susidomėjimą bei kainų lūkesčius.

    Be Monet darbų, Schlumberger kolekcijos aukcione siūlomi ir kitų garsenybių kūriniai: minimi Paulio Cézanne’o ir Gustave’o Moreau paveikslai, taip pat Camille Claudel skulptūra. Atskirai dėmesio sulaukia Cézanne’o trijų darbų sieninė kompozicija, kurios centrinis paveikslas „La Ferme“ įvertintas 600 000–800 000 eurų.

    Prancūzijoje dalis Cézanne’o darbų pažymėti nacionalinio lobio statusu, kuris suteikia valstybei iki 30 mėnesių galimybę ieškoti finansavimo ir svarstyti įsigijimą. Tokie sprendimai neretai tampa papildomu veiksniu, formuojančiu aukcionų strategiją ir kolekcionierių lūkesčius.

  • Sevilijoje rastas Sorollos paveikslas atsidūrė Mursijoje: turistui įtarimų sukėlė DI atsakymas

    Sevilijoje rastas Sorollos paveikslas atsidūrė Mursijoje: turistui įtarimų sukėlė DI atsakymas

    Sevilijoje atsitiktinai gatvėje paliktas paveikslas netrukus atsidūrė už kelių šimtų kilometrų, Mursijoje. Vietos žiniasklaidos cituojamas 57 metų turistas pasakojo jį paėmęs todėl, kad patraukė rėmas, o ne pats kūrinys.

    Pasak vyro, šeštadienį apie 16.30 valandą jis pamatė, kaip kraustęsi žmonės trumpam padėjo paveikslą ant šaligatvio, o vėliau jis liko gulėti. Turistas kūrinį įsidėjo į pirkinių maišą ir nusinešė į viešbutį, tvirtindamas, kad tada net nesigilino, kas pavaizduota.

    Jau grįžęs namo Mursijoje jis ėmė abejoti, ar rankose neturi vertingesnio daikto, nei manė iš pradžių. Vyras teigė kreipęsis į dirbtinį intelektą, kuris esą nurodė, kad tai gali būti autentiškas ispano dailininko Joaquino Sorollos kūrinys.

    Šis atsakymas, anot turisto, paskatino pasidomėti ir meno rinka: jis sakė užsiminęs apie paveikslą aukcionų namams, kurie būtų galėję pasiūlyti kelis tūkstančius eurų. Tačiau tuo metu jis, kaip pats tikino, dar nežinojo, kad kūrinys jau ieškomas policijos, nes savininkai buvo pranešę apie dingimą.

    Policijai pradėjus aiškintis, kur dingo kraustymosi metu pamirštas paveikslas, istorija pasuko kita linkme. Sužinojęs, kad kūrinys turi savininkus ir yra oficialiai ieškomas, turistas susisiekė su pareigūnais ir paaiškino situaciją, pabrėždamas, kad tai buvęs radinys, o ne tyčinė vagystė.

    Skelbiama, kad pareigūnai paveikslą turi paimti iš vyro namų netoli Mursijos ir grąžinti savininkams. Pats turistas teigė telefonu bendravęs su paveikslo savininku, kuris pripažino, jog kūrinys buvo pamirštas skubant išvykti, o už sąžiningumą pažadėjo atsilyginti dovana.

    Meno ekspertai tokiose situacijose primena, kad radus galimai vertingą kūrinį svarbu kuo greičiau informuoti policiją ar savivaldybę, o ne bandyti jo parduoti. Pastaraisiais metais DI įrankiai vis dažniau naudojami pirminiam vaizdų atpažinimui, tačiau galutinę autentifikaciją vis tiek gali patvirtinti tik specialistai, įvertinę kilmę, dokumentus ir patį objektą.