CP v2

Tag: Menopauzė

  • Po 45-erių svoris krenta lėčiau: ekspertai paaiškino, ką moterys dažniausiai daro ne taip

    Po 45-erių svoris krenta lėčiau: ekspertai paaiškino, ką moterys dažniausiai daro ne taip

    Po 45 metų daugelis moterų pastebi tą patį: svarstyklių rodmuo keičiasi lėčiau, net jei mityba atrodo tvarkinga, o saldumynų vartojama mažiau. Tai dažnai susiję su natūraliais hormonų pokyčiais perimenopauzės ir menopauzės laikotarpiu, taip pat su amžiumi mažėjančia raumenų mase. Vis dėlto sveikas svorio mažinimas šiame amžiuje yra įmanomas, jei strategija pritaikoma prie pasikeitusių kūno poreikių.

    Viena dažniausių klaidų yra staigus ir per didelis kalorijų mažinimas: praleidžiami pusryčiai, atsisakoma vakarienės, „iškertami“ riebalai ar angliavandeniai. Tokia taktika trumpam gali duoti rezultatą, tačiau vėliau dažnai pasireiškia nuovargis, dirglumas, didesnis alkis vakare, potraukis saldumynams ir raumenų masės nykimas. Tuomet svoris gali kristi lėčiau, o savijauta prastėti.

    „Pradėjau nuo klasikos: mažiau duonos, jokių vakarienių, kava vietoj pusryčių. Iš pradžių svoris krito, bet vėliau buvau išsekusi ir vakarais nebesusitvarkydavau su užkandžiavimu“, – sakė 47 metų mokytoja Paulina.

    Specialistai pabrėžia, kad po 45 metų medžiagų apykaita tampa jautresnė energijos trūkumui, o kūnui labiau reikia „statybinių medžiagų“ raumenims, hormonų pusiausvyrai ir kokybiškam miegui. Dėl to tikslas turėtų būti ne badavimas, o nuosekli rutina: reguliarūs valgiai, aiškios porcijos ir mažiau atsitiktinių užkandžių. Praktikoje tai reiškia, kad net lengvas patiekalas turi būti visavertis.

    Svarbus mitybos akcentas šiame amžiuje yra baltymai, nes jie padeda išlaikyti raumenų masę, ilgiau suteikia sotumo ir stabilizuoja apetitą. Kai baltymų trūksta, dienos racionas neretai tampa „lengvas, bet per silpnas“: salotos, vaisiai ar trapučiai gali atrodyti sveikai, tačiau vakare dažnai pasiveja stiprus alkis. Reguliariai įtraukiami baltymai pusryčiams, pietums ir vakarienei daugeliui padeda sumažinti saldumynų poreikį ir naktinį užkandžiavimą.

    Šiltuoju sezonu natūraliai norisi daugiau daržovių ir lengvesnių patiekalų, bet čia slypi spąstai: vien salotos be aiškaus baltymų ir energijos šaltinio ne visada patenkins organizmo poreikius. Subalansuota lėkštė dažniausiai remiasi trimis atramomis: daržovėmis, baltymų porcija ir saikingu angliavandenių kiekiu, papildant nedideliu kiekiu gerųjų riebalų. Tokia struktūra padeda išlaikyti energiją ir mažina pagundą „atsigriebti“ vakare.

    Kitas dažnas mitas yra angliavandenių demonizavimas, kai atsisakoma duonos, bulvių, kruopų ar makaronų. Visiškas angliavandenių išbraukimas daliai moterų baigiasi prastesne nuotaika, nuovargiu ir stiprėjančiais alkio epizodais, ypač vakare. Paprastai problema būna ne pats produktas, o jo kiekis, kokybė ir deriniai: pilno grūdo produktai ar bulvės kartu su baltymais ir daržovėmis sotina kitaip nei saldūs kepiniai ar užkandžiai.

    Judėjimas taip pat turi keistis: vien ilgas kardio ne visada yra efektyviausias kelias geresnei kūno sudėčiai. Po 45 metų ypač svarbu stiprinti raumenis, nes raumenų masė siejama su funkcine jėga, stangrumu ir didesnėmis energijos sąnaudomis ramybėje. Daugeliu atvejų pakanka 2–3 trumpų jėgos ar funkcinio tipo treniruočių per savaitę, derinant jas su kasdieniu vaikščiojimu.

    Neretai įtaką svoriui daro ir miegas bei stresas: prastai išsimiegojus dažniau norisi saldaus, didesnių porcijų, mažėja motyvacija judėti. Todėl svorio mažinimo planas turėtų apimti ne tik lėkštę, bet ir režimą: pastovų miego laiką, vakarinį nusiraminimą, mažiau chaoso dienotvarkėje. Organizmas, kuris ilsisi, paprastai geriau „bendradarbiauja“ su pokyčiais.

    Dar viena dažna klaida yra atsisakyti vakarienės tikintis greitesnio efekto. Kai kurioms tai suveikia trumpam, tačiau vėliau pasireiškia naktinis užkandžiavimas, prastesnis miegas arba labai didelis alkis ryte. Praktinis kompromisas yra lengva, bet konkreti vakarienė, kurioje yra baltymų ir daržovių, o prireikus ir nedidelė angliavandenių dalis.

    Po 45 metų tvarus svorio mažinimas dažniau remiasi kantrybe ir nuoseklumu, o ne „sezoniniais“ ribojimais. Geriausi rezultatai paprastai pasiekiami tada, kai mityba lieka soti ir aiški, judėjimas apima raumenų stiprinimą, o miegas ir stresas nėra paliekami nuošalyje. Svoris gali kristi lėčiau, tačiau tokie pokyčiai dažniau būna ilgalaikiai ir draugiškesni savijautai.

  • Kreatina moterims po 40-ies: tyrimai rodo, kad gali palengvinti perimenopauzės nuovargį

    Kreatina moterims po 40-ies: tyrimai rodo, kad gali palengvinti perimenopauzės nuovargį

    Kreatina dažnai siejama su sportininkais, tačiau pastaraisiais metais vis daugiau mokslinių apžvalgų nagrinėja jos galimą naudą moterims perimenopauzės laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu svyruoja ir mažėja estrogenų lygis, o daliai moterų tai pasireiškia nuolatiniu nuovargiu, prastesne savijauta ir lėtesniu atsistatymu po fizinio krūvio.

    Kreatina yra natūraliai organizme esanti medžiaga, padedanti greitai atkurti energiją ląstelėse per fosfokreatino sistemą, kuri susijusi su ATP gamyba. Jos dalį gauname su maistu, daugiausia iš raudonos mėsos ir žuvies, tačiau suvartojimas skiriasi, o atsargos raumenyse gali būti mažesnės, ypač jei mityboje mažiau gyvūninės kilmės produktų.

    Perimenopauzės metu, kai hormonų pokyčiai veikia energijos apykaitą ir miego kokybę, dalis tyrimų kelia hipotezę, kad kreatinos papildymas gali prisidėti prie geresnio fizinio pajėgumo ir savijautos. Mokslinėje literatūroje aptariama, kad kreatina gali būti aktuali ir dėl to, jog smegenys, nors sudaro apie 2 proc. kūno masės, sunaudoja didelę dalį organizmo energijos, todėl energijos apykaitos sutrikimai gali būti juntami ypač ryškiai.

    Ką rodo tyrimai apie poveikį?

    Apžvalginiai darbai apie kreatinos vartojimą moterų sveikatai pabrėžia kelias kryptis: raumenų funkciją, jėgos rodiklius ir galimą poveikį pažintinėms funkcijoms. Nors poveikis kiekvienai moteriai gali skirtis, kreatina dažniausiai minima kaip viena geriausiai ištirtų sporto mitybos medžiagų, o jos saugumas sveikiems asmenims vertinamas palankiai, laikantis rekomenduojamų dozių.

    Taip pat pabrėžiama, kad menopauzės artėjimas sutampa su didesne sarkopenijos rizika, kai spartėja raumenų masės ir jėgos mažėjimas. Dėl to jėgos treniruotės perimenopauzės metu dažnai įvardijamos kaip viena svarbiausių prevencinių priemonių, o kreatina kai kuriuose tyrimuose vertinama kaip papildoma priemonė, galinti padėti siekti geresnio treniruočių efekto.

    Literatūroje aptariama ir kaulų sveikata, nes mažėjant estrogenų lygiui didėja kaulų mineralinio tankio mažėjimo rizika. Nors kreatina nėra osteoporozės gydymas, kai kurie moksliniai darbai nurodo, kad ji, derinama su jėgos treniruotėmis, gali netiesiogiai prisidėti prie palankesnių kūno sudėties pokyčių, kurie svarbūs vyresniame amžiuje.

    Kokia forma ir dozė dažniausiai minima?

    Moksliniuose šaltiniuose dažniausiai išskiriamas kreatinos monohidratas kaip geriausiai ištirta ir praktiškai plačiausiai naudojama forma. Dalis naujesnių rekomendacijų akcentuoja, kad nebūtina taikyti vadinamųjų įsotinimo fazių, o daugeliui žmonių pakanka pastovios mažesnės paros dozės.

    Dažniausiai minimas kiekis siekia nuo 3 iki 5 gramų per dieną, vartojant nuosekliai. Poveikis paprastai nėra momentinis, nes audinių įsotinimui gali prireikti kelių savaičių, todėl svarbus reguliarumas, o ne vienkartinis vartojimas prieš treniruotę.

    Kam reikėtų būti atsargioms?

    Nors kreatina daugelyje tyrimų vertinama kaip saugi sveikiems suaugusiesiems, ji nėra universali išeitis nuo visų perimenopauzės simptomų. Jei moteris turi inkstų ligų, vartoja specifinius vaistus ar turi kitų lėtinių sveikatos sutrikimų, prieš pradedant vartoti papildus verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Taip pat svarbu atskirti realius efektus nuo paplitusių mitų. Kreatina gali didinti vandens kiekį raumenų ląstelėse, tačiau tai paprastai nėra tas pats, kas riebalinės masės augimas, o vizualiai kūnas dažniau atrodo stangresnis, o ne paburkęs.

    Ekspertai pabrėžia, kad geriausią rezultatą dažniausiai duoda ne vienas papildas, o visuma: pakankamas baltymų kiekis, jėgos treniruotės, miego higiena ir streso valdymas. Kreatina šioje schemoje gali būti papildomas įrankis, tačiau sprendimą dėl vartojimo verta grįsti asmenine sveikatos situacija ir patikimais moksliniais duomenimis.

  • Ne visos vitaminų tabletės naudingos: 4 papildai, kurių moterims po 50-ies geriau vengti

    Maisto papildų rinka sparčiai auga, tačiau specialistai primena, kad vitaminai ir mineralai nėra nekalti. Moterims po 50-ies, ypač po menopauzės, organizmo poreikiai keičiasi, todėl dalis anksčiau vartotų papildų gali tapti nereikalingi ar net didinti rizikas.

    Gydytojai pabrėžia, kad pagrindinis principas paprastas: pirmiausia verta įvertinti mitybą, vartojamus vaistus ir atlikti tyrimus. Papildai turėtų būti pasirenkami tik turint aiškią priežastį, o ne vadovaujantis reklama ar draugų patarimais.

    Geležis: tik patvirtinus trūkumą

    Geležis reikalinga deguonies pernešimui kraujyje, energijos apykaitai ir imuninei sistemai. Tačiau po menopauzės geležies stygiaus tikimybė dažniausiai sumažėja, nes nebelieka mėnesinių metu patiriamų netekčių.

    Vartojant geležies papildus be indikacijų, gali pasireikšti virškinimo sutrikimai, o ilgainiui organizme gali kauptis per didelis geležies kiekis, kuris siejamas su audinių pažaida. Praktikoje tai reiškia, kad geležies papildai turėtų būti vartojami tik nustačius stoką kraujo tyrimais ir suderinus dozę su gydytoju.

    Rekomenduojamos normos skiriasi pagal amžių ir fiziologinę būklę: moterims iki menopauzės įprastai reikia daugiau geležies nei po jos. Jei atsiranda nuovargis, silpnumas ar kiti simptomai, dažniau patariama tirti feritiną ir bendrą kraujo vaizdą, o ne savarankiškai pradėti vartoti papildus.

    Vitaminas A: atsargiau su didelėmis dozėmis

    Vitaminas A yra riebaluose tirpus vitaminas, svarbus regėjimui, imuninei sistemai ir ląstelių funkcijoms. Bėda ta, kad riebaluose tirpūs vitaminai gali kauptis organizme, todėl per didelės dozės didina toksinio poveikio riziką.

    Perteklinis vitamino A kiekis siejamas su mažesniu kaulų mineraliniu tankiu ir didesne lūžių rizika, o tai ypač aktualu po menopauzės, kai dėl hormoninių pokyčių kaulų masė natūraliai mažėja. Didesnį dėmesį verta atkreipti į iš anksto susiformavusį vitaminą A, kuris gaunamas iš gyvūninės kilmės produktų ir dalies papildų.

    Jeigu vartojami multivitaminai, verta pasitikrinti etiketę ir bendrą paros kiekį iš visų šaltinių. Jeigu nėra konkrečios gydytojo rekomendacijos, aukštų dozių papildai paprastai nėra būtini, ypač kai mityboje netrūksta vitamino A šaltinių.

    Kalcis: didelės dozės ne visada reiškia naudą

    Kalcis svarbus kaulų sveikatai, o po menopauzės, mažėjant estrogenų lygiui, osteoporozės rizika didėja. Dėl to daugelis moterų pradeda vartoti kalcio papildus, tačiau naujesni tyrimai rodo, kad vien papildai ne visuomet duoda apčiuopiamą naudą lūžių prevencijai.

    Be to, didelės kalcio papildų dozės gali sukelti vidurių užkietėjimą, didinti inkstų akmenų riziką ir kai kuriais atvejais lemti per didelį kalcio kiekį kraujyje. Ypač atsargiai vertinamos situacijos, kai kalcio gaunama daug ir su maistu, ir su papildais.

    Praktinė rekomendacija dažnai būna orientuotis į kalcio gavimą iš mitybos, o papildus rinktis tik tada, kai su maistu jo akivaizdžiai nepakanka. Taip pat svarbu prisiminti, kad kaulų sveikatai reikšmingi ir vitaminas D, fizinis aktyvumas bei jėgos pratimai.

    Vitaminas B6: pavojus viršijus saugias ribas

    Vitaminas B6 dalyvauja energijos apykaitoje, nervų sistemos ir imuniteto veikloje, jo yra žuvyje, mėsoje, ankštiniuose produktuose, bulvėse, bananuose. Problema kyla tuomet, kai B6 gaunama dideliais kiekiais iš papildų, ypač iš B grupės kompleksų.

    Ilgą laiką vartojant per dideles dozes, gali pasireikšti periferinių nervų pažeidimo požymiai, pavyzdžiui, tirpimas, dilgčiojimas ar deginimo jausmas galūnėse. Dėl to patariama vertinti bendrą B6 kiekį iš visų papildų ir rinktis tik tokias dozes, kurių realiai reikia.

    Jeigu atsiranda neįprastų jutimų pakitimų, o papildai vartojami reguliariai, verta nutraukti savarankišką vartojimą ir pasitarti su gydytoju. Daugeliu atvejų reikiamą B6 kiekį įmanoma užtikrinti vien subalansuota mityba.

    Kas iš tiesų padeda po 50-ies?

    Ilgaamžiškumo ir geros savijautos pagrindas dažniausiai yra ne papildai, o gyvenimo būdas. Kokybiškas miegas, reguliarus fizinis aktyvumas ir jėgos treniruotės padeda išlaikyti raumenų masę, kaulų tvirtumą bei geresnę medžiagų apykaitą.

    Svarbi ir mityba, kurioje netrūksta baltymų, daržovių, skaidulų bei kalcio šaltinių. Ne mažiau reikšmingi socialiniai ryšiai ir streso valdymas, nes jie siejami su geresne psichologine savijauta ir sveikesniu senėjimu.

    Renkantis maisto papildus, saugiausias kelias yra individualus vertinimas: tyrimai, gydytojo konsultacija ir aiškus tikslas. Tai ypač aktualu po 50-ies, kai dalis papildų, vartotų anksčiau, gali tapti ne pagalba, o papildoma rizika.

  • Kodėl moterims dažniau trūksta vitamino D: ekspertė įvardijo netikėtas priežastis

    Vitamino D trūkumas – viena dažniausių mitybos ir gyvenimo būdo problemų Europoje, o rizika ypač dažnai aptariama kalbant apie moteris. Specialistai pabrėžia, kad tai lemia ne vien saulės stoka, bet ir hormoniniai pokyčiai, kūno sudėtis bei kasdieniai įpročiai.

    Farmacijos mokslų daktarė Natali So aiškina, kad vitamino D apykaita susijusi su estrogenais. Šis hormonas dalyvauja procesuose, kurie padeda vitaminą D paversti aktyvia forma, todėl svyruojant estrogenų lygiui gali keistis ir vitamino D „pasiekiamumas“ organizmui.

    Menopauzė ir nėštumas keičia poreikį

    Menopauzės ir postmenopauzės laikotarpiu estrogenų mažėja, todėl daliai moterų gali būti sunkiau palaikyti optimalų vitamino D lygį. Kartu dažnai mažėja kalcio įsisavinimas, o ilgainiui didėja kaulų masės mažėjimo rizika, siejama su osteoporoze.

    Nėštumo ir žindymo metu vitamino D poreikis taip pat gali išaugti, nes organizmas turi užtikrinti pakankamą kalcio apykaitą ir prisidėti prie vaisiaus bei kūdikio skeleto vystymosi. Dėl to gydytojai dažniau rekomenduoja individualiai įvertinti vitamino D kiekį ir mitybą.

    Įtakos turi kūno sudėtis ir gyvenimo būdas

    Vitamino D trūkumo riziką gali didinti ir kūno riebalų procentas, nes vitaminas D yra tirpus riebaluose. Kai riebalinio audinio daugiau, didesnė vitamino dalis gali „užsilaikyti“ audiniuose, o kraujyje jo lieka mažiau.

    Svarbūs ir kasdieniai įpročiai: darbas patalpose, mažesnis buvimas lauke, intensyvesnis apsaugos nuo saulės priemonių naudojimas ar odą labiau dengiantys drabužiai. Visa tai mažina ultravioletinių spindulių poveikį, nuo kurio priklauso natūrali vitamino D gamyba odoje.

    Kaip užtikrinti pakankamą vitamino D kiekį?

    Specialistai akcentuoja, kad pirmas žingsnis – saugus buvimas lauke, kai leidžia sezonas ir odos tipas. Vis dėlto vien saulės dažnai nepakanka, ypač rudenį ir žiemą, todėl svarbi ir mityba.

    Natūraliai vitamino D turi nedaug produktų, dažniau minimi kiaušinių tryniai, riebi žuvis ir kepenys, o dalis žmonių jo gauna iš vitaminais papildytų produktų. Trečias kelias – papildai, tačiau jų vartojimą verta derinti su gydytoju, ypač jei yra lėtinių ligų ar vartojami kiti vaistai.

    Skirtingo amžiaus žmonėms rekomenduojami skirtingi kiekiai: dažniausiai 1–70 metų amžiaus grupei nurodomas 600 tarptautinių vienetų poreikis per dieną, o vyresniems nei 71 metų – 800. Praktikoje vis dažniau pabrėžiama, kad tiksliausiai situaciją parodo kraujo tyrimai, todėl, įtariant trūkumą, verta pasitikrinti.

  • 6 kūno signalai, įspėjantys apie pavojingą hormonų disbalansą: neatidėliokite tyrimų

    Staigus plaukų slinkimas, nuolatinis nuovargis ar nevaldomas noras saldumynų dažnai nurašomi stresui ir „pervargimui“. Tačiau gydytojai pabrėžia, kad tokie požymiai neretai susiję su hormonų, skydliaukės ar medžiagų apykaitos sutrikimais, kuriuos verta įvertinti tyrimais.

    Svarbu tai, kad vienas simptomas dar nereiškia diagnozės, o dalis požymių persidengia su miego trūkumu, per mažu kalorijų kiekiu, lėtiniu uždegimu ar kai kurių vaistų poveikiu. Vis dėlto, jei pokyčiai tęsiasi kelias savaites ar stiprėja, gydytojai pataria neatidėlioti šeimos gydytojo konsultacijos.

    Plaukai ir oda siunčia signalus

    Jei plaukai ima akivaizdžiai slinkti, o oda tampa sausa ir šiurkšti, dažna klaida yra ieškoti tik kosmetinių sprendimų. Tokie pokyčiai gali būti susiję su mažomis geležies atsargomis organizme, kai sumažėja feritino rodiklis, taip pat su skydliaukės funkcijos sulėtėjimu.

    Skydliaukės hormonai dalyvauja reguliuojant medžiagų apykaitą ir audinių aprūpinimą energija, todėl jų stoka kartais pasireiškia ir išoriniais požymiais. Panašius simptomus gali stiprinti ir vitamino D ar cinko stoka, ypač jei mityba skurdi arba mažai būnama saulėje.

    Saldumynų potraukis ir migla galvoje

    Nuolatinis noras suvalgyti kažką saldaus po pietų, o kartu ir sunkumas susikaupti, daliai žmonių siejasi su gliukozės svyravimais kraujyje. Specialistai aiškina, kad tai gali būti ženklas, jog ląstelės prasčiau reaguoja į insuliną, todėl energija į audinius patenka ne taip efektyviai.

    Tuomet organizmas gali „prašyti“ greitos energijos, o smegenys signalizuoja nuovargiu ir vadinama migla galvoje. Šiuos svyravimus neretai paaštrina ir lėtinis stresas, kai ilgą laiką padidėjęs kortizolio lygis blogina miegą, apetitą ir bendrą savijautą.

    Nuovargis, nuotaikų kaita ir naktiniai prabudimai

    Jei atsikeliate po 7–8 valandų miego, bet jaučiatės pavargę dar nepradėję dienos, verta pagalvoti ne tik apie per mažą poilsio kokybę. Toks nuovargis gali būti siejamas su geležies trūkumu, skydliaukės veiklos pokyčiais ar lytinių hormonų disbalansu.

    Ryški nuotaikų kaita ir dirglumas kai kurioms moterims sustiprėja antroje ciklo pusėje, kai pasikeičia estrogeno ir progesterono santykis. Jei kartu vargina įtampa, nerimas ar prastas miegas, situaciją gali bloginti ir magnio bei B grupės vitaminų stoka, nors tai taip pat nėra savarankiška diagnozė.

    Reguliarūs prabudimai naktį, ypač apie 3–4 valandą, kartais siejami su išsiderinusiu paros ritmu ir streso hormonų svyravimais. Vyresniame amžiuje tokie prabudimai, karščio bangos ar prakaitavimas taip pat gali sutapti su hormoniniais pokyčiais, artėjant perimenopauzei.

    Akne suaugus: priežastys gali būti gilesnės

    Jei skausmingi bėrimai atsiranda suaugus, ypač smakro, apatinio žandikaulio ar kaklo srityje, vien kosmetinės procedūros dažnai duoda tik trumpalaikį efektą. Dermatologinėje praktikoje tokia lokalizacija neretai siejama su padidėjusių androgenų įtaka arba didesniu odos receptorių jautrumu.

    Kai kuriais atvejais suaugusiųjų aknė gali eiti greta policistinių kiaušidžių sindromo požymių ir sutrikusios gliukozės apykaitos. Dėl to gydytojai paprastai rekomenduoja vertinti situaciją kompleksiškai, atsižvelgiant į ciklą, svorio pokyčius, plaukuotumą, miegą ir kitus simptomus.

    Jei keli iš šių požymių kartojasi kartu, dažniausiai pradedama nuo bazinių tyrimų ir bendros sveikatos įvertinimo. Galutinį tyrimų planą parenka gydytojas, o savidiagnostika ir beatodairiškas papildų vartojimas gali užmaskuoti problemą ir atitolinti tikslų gydymą.

  • Po 60-ies pilvas auga net valgant mažiau: specialistai įvardijo kelias dažnas priežastis

    Po 60-ies pilvas auga net valgant mažiau: specialistai įvardijo kelias dažnas priežastis

    Kodėl keičiasi kūno sudėtis?

    Perkopus 60 metų ribą daug žmonių pastebi paradoksą: porcijos mažesnės, saldumynų daugiau neatsirado, o liemens apimtis didėja. Dažniausiai tai susiję ne su valios stoka, o su natūraliais organizmo pokyčiais, kurie keičia energijos balansą ir kūno sudėtį.

    Su amžiumi mažėja raumenų masė, o raumenys yra aktyvus audinys, net ramybės būsenoje naudojantis energiją. Kai raumenų mažiau, bazinė medžiagų apykaita lėtėja, todėl anksčiau įprastas maisto kiekis ilgainiui gali virsti riebalų atsargomis, ypač liemens srityje.

    Mažiau valgai, bet ir mažiau judi

    Praktikoje neretai nutinka taip, kad žmogus tikrai valgo mažiau nei prieš 10 ar 20 metų, tačiau dar labiau sumažėja kasdienis judėjimas. Svarbu ne vien sportas, bet ir įprastas aktyvumas: ėjimas pėsčiomis, lipimas laiptais, namų ruošos darbai, daržo ar kiemo darbai.

    Jei su maistu gaunamos energijos kiekis sumažėja, bet tuo pačiu dar smarkiau sumažėja jos sunaudojimas, bendra pusiausvyra vis tiek gali būti palanki svorio augimui. Dėl to liemuo gali didėti nepastebimai, mėnesis po mėnesio, net be akivaizdžių mitybos pokyčių.

    Hormonai, laikysena ir virškinimas

    Vyresniame amžiuje riebalų pasiskirstymas dažnai keičiasi, o pilvo sritis tampa labiau linkusi kaupti riebalinį audinį. Moterims tai ypač ryšku po menopauzės, kai hormoniniai pokyčiai gali pakeisti figūros proporcijas net ir tuomet, kai bendras svoris kinta nedaug.

    Prie pilvo išryškėjimo prisideda ir silpnesni gilieji liemens raumenys bei laikysenos pokyčiai. Susilpnėjus pilvo, nugaros ir dubens srities stabilizatoriams, pilvas gali labiau „išsikišti“ į priekį, net jei riebalų sluoksnis nepadidėjo drastiškai.

    Dar viena dažna priežastis yra virškinimo pokyčiai: pilvo pūtimas, užkietėjimas, lėtesnis virškinimas, didesnis jautrumas kai kuriems produktams. Tuomet pilvas ryte gali atrodyti mažesnis, o vakare pastebimai padidėti, ir tai ne visada reiškia riebalų prieaugį.

    „Ilgai kaltinau save ir dar labiau mažinau porcijas, bet jėgų liko mažiau, o liemens apimtis nemažėjo“, – sakė vyresnio amžiaus pašnekovė, pasakojusi apie bandymus susigrąžinti ankstesnę formą.

    Ką daryti, kad situacija keistųsi?

    Vien griežtas porcijų mažinimas po 60-ies gali tapti spąstais, nes per mažai baltymų ir bendras maistinių medžiagų trūkumas dar labiau skatina raumenų mažėjimą. Tuomet svoris gali kristi, bet kūno sudėtis prastėja, o pilvo sritis išlieka problemiška.

    Dažniausiai tvaresnį rezultatą duoda mitybos kokybės gerinimas ir reguliarus judėjimas. Pagrindiniuose valgymuose pravartu turėti baltymų šaltinį, o kasdienybėje išlaikyti pastovų aktyvumą ir įtraukti švelnius jėgos pratimus, pritaikytus amžiui ir sveikatos būklei.

    Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į požymius, kurie gali rodyti ne vien gyvenimo būdo, bet ir sveikatos problemą. Jei pilvas didėja staiga, atsiranda skausmas, ryškus apetito sumažėjimas, nepaaiškinamas svorio kritimas, kraujas išmatose ar nauji, užsitęsę tuštinimosi pokyčiai, verta neatidėlioti vizito pas gydytoją.

  • Apklausa: Jungtinės Karalystės moterys – tarp labiausiai pykstančių Europoje, daugiausia kenčia vyresnės

    Apklausa: Jungtinės Karalystės moterys – tarp labiausiai pykstančių Europoje, daugiausia kenčia vyresnės

    Nauja tarptautinė apklausa rodo, kad Jungtinės Karalystės moterys Europoje išsiskiria didesniu pykčio lygiu: daugiau nei penktadalis respondenčių nurodė dažnai jaučiančios įniršį. Tyrimas taip pat fiksuoja emocinės ir fizinės savijautos prastėjimą, ypač vyresniame amžiuje.

    Duomenys pateikiami „Hologic“ Globaliame moterų sveikatos indekse, kuris apima moterų savijautą, galimybes gauti pagalbą ir gyvenimo kokybę. Apklausos rezultatai Jungtinę Karalystę pagal moterų sveikatos rodiklius nustumė žemyn, o kitų Europos valstybių rezultatai, tarp jų Vokietijos, Lenkijos ir Latvijos, buvo gerokai aukštesni.

    Indeksas išryškina bendrą tendenciją: daug moterų nurodo gyvenančios su nuolatiniu nerimu ir liūdesiu, o pykčio jausmas tampa dar vienu ryškiu emocinės įtampos ženklu. Tyrimo suvestinė rodo, kad nerimą patiria 42 proc. moterų, liūdesį – 28 proc., o vyresnės nei 60 metų moterys buvo vienintelė grupė, kurios emociniai rodikliai, lyginant su 2020 metais, blogėjo labiausiai.

    Kas kelia didžiausią frustraciją?

    Tyrimo interpretacijose dažniausiai kartojasi viena priežastis: paslaugų prieinamumas ir ilgas laukimas sveikatos sistemoje. Jungtinėje Karalystėje daugeliui specializuotų paslaugų tenka laukti ilgai, o reali pagalba neretai priklauso nuo gyvenamosios vietos ir vietinių paslaugų pajėgumo.

    Prie nusivylimo prisideda ir tai, kad dalis moterų sveikatos būklių, pavyzdžiui, lėtiniai dubens skausmai, endometriozė ar menopauzės simptomai, istorijoje dažnai buvo nuvertinami, o diagnozė vėluodavo. Pastaraisiais metais ši problema viešojoje erdvėje vis dažniau apibūdinama kaip sisteminis šališkumas moterų sveikatos atžvilgiu.

    Ne tik emocijos, bet ir skausmas

    Apklausos duomenys rodo, kad daliai moterų emocinė įtampa eina greta kasdienio fizinio skausmo. Maždaug trečdalis respondenčių nurodė kasdien jaučiančios fizinį skausmą, o beveik kas ketvirta teigė, kad sveikatos problemos trukdo įprastai veiklai ir darbingumui.

    Šis fonas paaiškina, kodėl pykčio rodiklis gali būti susijęs ne vien su psichologiniais veiksniais, bet ir su ilgalaikiu skausmu, neaiškiais simptomais bei sunkiai pasiekiamomis konsultacijomis. Kai pagalba atidedama, didėja ir rizika, kad moterys praranda pasitikėjimą sistema, o sprendimų ieško socialiniuose tinkluose ar bendruomenėse, kur šalia palaikymo gali plisti ir klaidinanti informacija.

    Ko tikisi pačios moterys?

    Indekso rengėjai ir su tyrimu susiję ekspertai akcentuoja, kad moterų siunčiama žinutė yra gana aiški: reikia ankstesnės diagnostikos, greitesnio patekimo pas specialistus ir nuoseklesnio lėtinių būklių gydymo. Taip pat pabrėžiama inovacijų svarba, tačiau kartu primenama, kad technologijos nepakeis bazinio paslaugų prieinamumo.

    „Moterų atsakymai aiškiai rodo toliau prastėjančią sveikatą ir gerovę daugelyje sričių“, – sakė „Hologic“ atstovas Timas Simpsonas.

    „Papildomi Jungtinės Karalystės tyrimai rodo, kad daug moterų susiduria su gydymo vėlavimu ir praranda pasitikėjimą sistema“, – pridūrė jis.

    Tyrėjų išvada – sprendimams reikia ilgalaikio politinio ir institucinio įsipareigojimo: geresnio finansavimo, aiškesnių pacientų kelių ir vienodesnių paslaugų standartų skirtinguose regionuose. Kitu atveju emocinės savijautos prastėjimas ir su juo siejamas pyktis gali išlikti ne pavienis reiškinys, o tęstinė visuomenės sveikatos problema.

  • Močiutės ūkio paslaptis iš pievos: raudonasis dobilas padeda kaulams, bet yra svarbių įspėjimų

    Raudonasis dobilas yra daug kur Lietuvoje augantis ankštinių šeimos augalas, kurio dažniausiai renkami žiedynai. Žolininkystėje jis seniai vartojamas kaip švelnus kasdienės savijautos ir virškinimo palaikymas, dažnai ruošiamas kaip arbata ar užpilas.

    Mokslininkų dėmesys raudonajam dobilui labiausiai krypsta dėl izoflavonų, augalinių junginių, kurie organizme gali veikti panašiai kaip estrogenai. Tyrimuose dažniau vertinami standartizuoti ekstraktai, tačiau arbatos populiarumą lemia paprastumas ir žema kaina.

    Kas žinoma apie poveikį menopauzės simptomams?

    Klinikinių tyrimų apžvalgos rodo, kad raudonojo dobilo izoflavonai daliai moterų gali sumažinti karščio bangų dažnį menopauzės laikotarpiu. Paprastai geresni rezultatai siejami su aiškiai dozuojamais preparatais, kai per parą gaunama apie 80 miligramų izoflavonų.

    Specialistai pabrėžia, kad poveikis nėra vienodas visoms, o rezultatai priklauso nuo preparato sudėties, vartojimo trukmės ir individualių organizmo ypatybių. Jei simptomai ryškūs, raudonasis dobilas neturėtų pakeisti gydytojo paskirto gydymo.

    Kaulai ir širdies bei kraujagyslių rodikliai

    Po menopauzės mažėjant estrogenų kiekiui, kaulų masė gali sparčiau mažėti, todėl ieškoma papildomų priemonių kaulų būklei palaikyti. Mokslinėse publikacijose aptariama, kad izoflavonai gali prisidėti prie kaulų apykaitos, o ilgiau vartojant kai kurioms moterims gali būti palankūs kaulų mineralinio tankio pokyčiai.

    Taip pat aprašomas galimas saikingas poveikis kai kuriems medžiagų apykaitos rodikliams, pavyzdžiui, gliukozės kiekiui kraujyje ar bendram cholesterolio lygiui. Vis dėlto šie pokyčiai dažniausiai vertinami kaip vidutiniai, o reikšmę sveikatai lemia bendra mityba, fizinis aktyvumas ir gydymas, jei jis reikalingas.

    Kaip saugiai pasiruošti ir kam būtinas atsargumas?

    Arbata dažniausiai ruošiama iš žiedynų, juos užpilant verdančiu vandeniu ir palaikant kelias minutes. Renkant patiems svarbu vengti vietų prie intensyvaus eismo, purškiamų laukų ar galimai užterštų teritorijų, o džiovintas žaliavas geriau rinktis iš patikimų prekybos vietų.

    Reguliariai vartojant vertėtų laikytis saiko ir rinktis trumpesnius kursus, o ne gerti kelis stiprius puodelius kasdien. Didžiausia rizika siejama su fitoestrogeniniu poveikiu ir galimomis sąveikomis su vaistais, todėl atsargumas yra ne formalumas, o būtinybė.

    Raudonojo dobilo nerekomenduojama vartoti nėštumo ir žindymo laikotarpiu, taip pat esant hormonams jautrioms būklėms ar po krūties, kiaušidžių ar gimdos kūno vėžio, sergant endometrioze ar taikant hormonų terapiją. Prieš vartojimą tokiais atvejais būtina pasitarti su gydytoju.

    Dar viena svarbi grupė yra vartojantys kraujo krešėjimą veikiančius vaistus, ypač varfariną, arba turintys kraujavimo riziką. Raudonajame dobile esantys kumarinų grupės junginiai gali didinti kraujavimo tikimybę, todėl jo reikėtų vengti ir prieš planuojamas operacijas ar odontologines procedūras.

    Jei atsiranda neįprastų simptomų, pavyzdžiui, kraujavimo, mėlynių, pilvo skausmų ar alergijos požymių, vartojimą reikėtų nutraukti ir kreiptis į medikus. O norint realios naudos, augalinius papildus verta vertinti kaip pagalbinę priemonę, o ne universalią išeitį.

  • Daugelis moterų to trokšta: ar iš tiesų įmanoma atitolinti menopauzę ir kaip tai daryti saugiai

    Menopauzė yra natūralus gyvenimo etapas, dažniausiai prasidedantis apie 45–55 metus, kai kiaušidės palaipsniui mažina estrogenų ir progesterono gamybą. Šis hormonų pokytis susijęs ne tik su ciklo pabaiga, bet ir su platesniais organizmo procesais, darančiais įtaką širdžiai, kaulams ir medžiagų apykaitai.

    Dalis moterų menopauzę norėtų atitolinti dėl varginančių simptomų, tokių kaip karščio bangos, miego sutrikimai ar nuotaikų svyravimai, taip pat dėl vaisingumo planavimo. Vis dėlto svarbu atskirti du dalykus: menopauzės pradžios amžių ir simptomų kontrolę, nes ne visi būdai, kurie gerina savijautą, realiai keičia menopauzės laiką.

    Kas iš tiesų lemia menopauzės laiką?

    Didžiausią įtaką menopauzės pradžiai turi genetika: jei motinai ar seserims menopauzė prasidėjo anksčiau ar vėliau, panaši tendencija dažnai kartojasi ir šeimoje. Prie reikšmingų veiksnių priskiriamas ir rūkymas, kuris siejamas su ankstesniu kiaušidžių funkcijos silpnėjimu.

    Svarbus ir bendras sveikatos fonas, ypač medžiagų apykaita. Atsparumas insulinui, nutukimas, ilgalaikis energijos deficitas ar kiti metaboliniai sutrikimai gali būti susiję su hormonų reguliacijos pokyčiais, o tai kartais atsispindi ir reprodukcinės sistemos veikloje.

    Ką galima kontroliuoti kasdien?

    Nors stebuklingo, moksliškai patvirtinto būdo patikimai atitolinti menopauzę nėra, gyvenimo būdas gali sumažinti simptomų intensyvumą ir pagerinti sveikatą pereinamuoju laikotarpiu. Dažniausiai rekomenduojamas subalansuotas, į Viduržemio jūros mitybos principus panašus racionas, pakankamas baltymų kiekis ir daržovių bei skaidulų gausa.

    Ne mažiau svarbus reguliarus fizinis aktyvumas, apimantis tiek ištvermės, tiek jėgos pratimus. Raumenų stiprinimas padeda kaulų būklei ir medžiagų apykaitai, o tai ypač aktualu, nes po menopauzės didėja osteoporozės ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Kas dažnai žadama, bet neįrodyta?

    Internete plačiai reklamuojami papildai ir vadinamosios kiaušidžių atjauninimo programos dažnai žada atitolinti menopauzę ar padidinti kiaušialąsčių atsargas. Tačiau patikimų klinikinių įrodymų, kad tokie papildai kaip kofermentas Q10, omega-3, antioksidantai ar DHEA galėtų realiai pakeisti menopauzės laiką, nėra, nors kai kuriais atvejais jie gali turėti įtakos bendrai savijautai.

    Fitoestrogenai, randami sojoje, raudonuosiuose dobiluose ar kai kuriose žolelėse, kartais padeda švelninti dalį simptomų, tačiau jų poveikis nėra prilygstantis organizmo estrogenams. Dėl to jie nelaikomi priemone, galinčia sustabdyti kiaušidžių senėjimo procesą.

    „Daug kas nori rasti būdą atitolinti menopauzę, tačiau dažniausiai realistiškiausias tikslas yra saugiai suvaldyti simptomus ir sumažinti ilgalaikes rizikas“, – pabrėžia sveikatos specialistai, vertindami dabartinius mokslo duomenis.

    Jei simptomai ryškiai blogina gyvenimo kokybę, rekomenduojama kreiptis į gydytoją ginekologą ar endokrinologą ir aptarti individualų planą. Kai kuriais atvejais gali būti svarstoma menopauzės hormonų terapija ar kitos įrodymais pagrįstos priemonės, įvertinus naudą ir rizikas.

  • Mokslininkai išskyrė amžių, kai moterys dažniausiai mylisi: rezultatai gali nustebinti

    Didžiausias moterų seksualinio aktyvumo dažnis dažniausiai fiksuojamas 25–34 metų amžiaus grupėje. Tyrimai rodo, kad šiuo laikotarpiu intymaus gyvenimo reguliarumas ir motyvacija jam vidutiniškai būna aukščiausi, nors individualūs skirtumai išlieka dideli.

    Svarbu pabrėžti, kad kalbama apie statistinius vidurkius, o ne „normą“, pagal kurią reikėtų vertinti save ar partnerį. Seksualinis aktyvumas kinta dėl santykių trukmės, sveikatos, streso, miego, vaikų priežiūros, psichologinės savijautos ir kitų kasdienių veiksnių.

    Kas būdinga 25–34 metų grupei?

    Šiame amžiuje dažnai sutampa keli veiksniai: fiziologinė branda, didesnis pasitikėjimas savimi ir aiškesnis savo poreikių supratimas. Daliai žmonių tai taip pat metas, kai santykiai tampa stabilesni, todėl atsiranda daugiau saugumo ir artumo.

    Seksologai pabrėžia, kad pasitenkinimas nebūtinai tiesiogiai priklauso nuo dažnio. Kai kurioms poroms retesnis, bet labiau apgalvotas ir geriau komunikuojamas intymumas suteikia daugiau emocinio ryšio nei dažnesni, bet rutiniški santykiai.

    Kaip keičiasi seksualinis aktyvumas su amžiumi?

    18–24 metų laikotarpiu dažnis neretai būna nepastovus, nes kinta partnerystės, vyksta savęs pažinimas, o patirtys gali priklausyti nuo tarpusavio komunikacijos ir saugumo jausmo. Be to, įtaką daro studijos, darbas, gyvenamosios vietos pokyčiai ir socialinis spaudimas.

    35–44 metų grupėje vidurkiai daugelyje apklausų rodo mažėjantį dažnį, tačiau daliai moterų didėja kokybės vertinimas: daugiau dėmesio skiriama emociniam ryšiui, aiškesniam norų įvardijimui, mažiau gėdos jausmo. Tuo pat metu įtaką gali daryti nuovargis, didesnė atsakomybė darbe ir šeimoje.

    45–54 metų laikotarpiu hormoniniai pokyčiai daliai moterų gali keisti libido ar sukelti fizinių pojūčių skirtumų, pavyzdžiui, makšties sausumą. Vis dėlto daug moterų išlaiko reguliarų intymų gyvenimą, ypač jei sprendžiami sveikatos klausimai, o poroje yra atvira komunikacija.

    55 metų ir vyresniame amžiuje seksualinis aktyvumas statistiškai dažniau mažėja, tačiau tai nereiškia, kad intymumas išnyksta. Seksualinė sveikata šiame etape labiau priklauso nuo bendros sveikatos būklės, lėtinių ligų kontrolės, vaistų poveikio, partnerio buvimo ir santykių kokybės.

    Kodėl „pikas“ nėra vien biologija?

    Nors hormonai turi reikšmės, šiuolaikiniai tyrimai vis dažniau akcentuoja psichologinius ir socialinius veiksnius. Stresas, nerimas, depresijos simptomai, kūno įvaizdis, miego trūkumas ir perdegimas gali slopinti libido nepriklausomai nuo amžiaus.

    Specialistai primena, kad susirūpinus libido pokyčiais ar skausmu lytinių santykių metu verta pasitarti su gydytoju ginekologu, šeimos gydytoju ar seksologu. Dažnai padeda paprastesni sprendimai: miego režimas, streso valdymas, poros terapija, o kai kada ir medicininė pagalba.