Čekijos archeologai prie Chleby gyvenvietės tyrinėja didžiulę, maždaug 6 500 metų senumo šventvietę, kuri, mokslininkų vertinimu, yra senesnė už Stounhendžą. Beveik apvalios formos statinys siekia apie 230 metrų skersmens, o jį juosė daugiau nei 2,5 metro gylio griovys.
Kasimą vykdantys tyrėjai nustatė, kad į vidų vedė net 12 netaisyklingai išdėstytų įėjimų. Iš pirmo žvilgsnio jie galėjo atrodyti atsitiktiniai, tačiau tikslesnė geometrijos analizė parodė, kad įėjimų kryptys greičiausiai buvo parinktos apgalvotai.
Archeologų teigimu, šios konstrukcijos planas leido stebėti svarbiausius Saulės ir Mėnulio ciklų momentus. Nurodomi du pagrindiniai stebėjimo taškai: vienas siejamas su ekstremaliomis Mėnulio padėtimis horizonte per maždaug 18,6 metų ciklą, kitas su Saulės tekėjimu per vasaros saulėgrįžą ir leidimusi per žiemos saulėgrįžą.
Tokie astronominiai orientyrai primena kai kuriuos Stounhendžo išdėstymo principus, tačiau Čekijoje tiriamas objektas, sprendžiant iš datavimo, atsirado gerokai anksčiau. Tai sustiprina hipotezę, kad ankstyvosios žemdirbių bendruomenės Vidurio Europoje jau turėjo sudėtingų žinių apie dangaus reiškinių kaitą ir gebėjo tai įkūnyti monumentalioje architektūroje.
Mokslininkai pabrėžia, kad vieta greičiausiai buvo ne vien stebykla, bet ir ritualų centras. Griovyje rasta galvijų kaukolių ir ragų, kurie galėjo būti naudojami kaip simboliniai papuošimai prie įėjimų, o tai siejama su ankstyvųjų žemdirbių tikėjimams svarbia gyvulių, ypač jaučių, kulto tradicija.
Šioje teritorijoje aptikta ir žmonių palaikų, tačiau tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ne visi palaidojimai būtinai priklauso pirminiam šventvietės naudojimo laikotarpiui. Ankstesni darbai yra atskleidę bronzos amžiaus laidojimą, siejamą su uneticės kultūra, kuriame rasta maždaug 18 žmonių palaikų.
Pasak archeologų, vietovė galėjo būti naudojama skirtingų bendruomenių per kelis tūkstantmečius, o jos paskirtis keitėsi. Skirtingai nei Stounhendžas, kuris įvairiais laikotarpiais buvo pernaudojamas ir perinterpretuojamas, Čekijoje esantis objektas, panašu, ilgainiui prarado pirminę reikšmę.
Vėlesniais amžiais griovys buvo iš dalies užneštas, o šventvietės teritorijoje susiformavo paprasta gyvenvietė, rodanti, kad atmintis apie ankstesnę sakralinę funkciją galėjo išblėsti. Tokie virsmai archeologijoje laikomi svarbiu signalu, kaip kito kraštovaizdžio naudojimas ir bendruomenių santykis su senosiomis vietomis.
Tolesniuose tyrimų etapuose planuojama detaliai analizuoti dirvožemį ir ieškoti cheminių pėdsakų, galinčių atskleisti, kokia veikla čia vyko skirtingais laikotarpiais. Tokie metodai vis dažniau taikomi archeologijoje, nes leidžia fiksuoti ne tik radinius, bet ir nematomas žmogaus veiklos žymes.
Šis atradimas svarbus platesniam Europos priešistorės kontekstui: jis rodo, kad pirmosios žemdirbių visuomenės galėjo organizuoti didelio masto darbus, telkti žmones bendram tikslui ir kurti sudėtingą simbolinę aplinką. Kartu tai dar vienas pavyzdys, kaip dangaus stebėjimas galėjo būti glaudžiai susijęs su ritualais ir bendruomenės gyvenimo ritmu.