Pupelės laikomos viena lengviausiai užauginamų daržovių, tačiau derliaus sėkmę dažnai lemia ne tik priežiūra, bet ir sėjos laikas. Jei pasėjama į per šaltą ar per šlapią dirvą, sėklos gali supūti, dygti nevienodai arba ilgai „sėdėti“ žemėje.
Svarbiausia taisyklė – neskubėti ir stebėti dirvos sąlygas, o ne vien kalendorių. Pupelės yra šilumamėgės: joms itin pavojingos vėlyvos šalnos, o šaltas pavasaris dažnai padaro daugiau žalos nei kelių dienų vėlavimas.
Praktikoje pupeles patikimiausia sėti tada, kai dirva sušyla maždaug iki 10–12 laipsnių šilumos, o naktimis temperatūra stabiliai kyla aukščiau nulio. Tokios sąlygos paprastai susidaro antroje gegužės pusėje, tačiau konkreti data kasmet priklauso nuo regiono ir pavasario eigos.
Daržininkai dažnai orientuojasi ir į mėnulio kalendorių, ypač jei nori išnaudoti trumpus palankių orų „langus“. Vis dėlto agronominiu požiūriu didžiausią įtaką dygimui turi dirvos šiluma, drėgmės balansas ir sėklų kokybė, o ne mėnulio fazės.
Kad sudygimas būtų greitesnis, sėklas galima pamirkyti 10–12 valandų ir sėti į purią, nepermirkusią žemę. Perteklinė drėgmė pupelėms pavojinga: užmirkusiose lysvėse deguonies trūkumas stabdo dygimą ir skatina puvinius.
Pasėjus svarbu neužlieti lysvės ir palaukti, kol dirvos paviršius pradžius, o vėliau lengvai supurenti tarpueilius. Tai padeda šaknims gauti daugiau oro, o daigai auga tolygiau net ir tuomet, kai pavasaris permainingas.
Jei prognozuojamas atšalimas, verta sėją atidėti kelioms dienoms arba pasirinkti šiltesnę vietą sklype, pavyzdžiui, prie pietinės sienos. Kartais būtent kelių dienų sprendimas nulemia, ar pupelės suformuos gausų ankščių derlių, ar nusivils net patyrę daržininkai.
