1675 metais prasidėjęs Karaliaus Pilypo karas tapo vienu labiausiai niokojančių konfliktų ankstyvojoje Naujojoje Anglijoje, per kiek daugiau nei metus sugriaunusiu dešimtmečius trukusią trapią taiką tarp vietinių genčių ir anglų kolonistų.
Kovos vyko teritorijose, kurios vėliau tapo Masačusetso, Rodo salos, Konektikuto ir Meino valstijomis, o vietinių genčių konfederacijai vadovavo Metakomas, angliškai vadintas Karaliumi Pilypu.
Konflikto šaknys siekė ankstesnį laikotarpį, kai Metakomo tėvas Masasoitas buvo vampanoagų vadas ir, pasak istorinių pasakojimų, ilgą laiką palaikė taikius ryšius su Plimuto kolonijos naujakuriais, net padėdamas jiems išgyventi pirmuosius metus naujose žemėse.
Tačiau bėgant metams santykiai ėmė trūkinėti: augo kolonistų kontrolė, daugėjo vietiniams gyventojams taikomų apribojimų, o įtampa galiausiai peraugo į atvirą smurtą, kurio kibirkštimi tapo trijų vampanoagų nuteisimas dėl Džono Sasamono nužudymo baltųjų prisiekusiųjų teisme.
Kas vedė į susidūrimą
Masasoitas turėjo penkis vaikus, o jo įpėdiniais tapo du sūnūs – Vamsuta ir Metakomas, kurie pasirinko ir angliškus vardus Aleksandras ir Pilypas. Šaltiniuose pabrėžiama, kad tai buvo suprantama kaip geros valios gestas, siekiant išlaikyti taikius santykius su kaimynais.
Vis dėlto po Masasoani mirties įtampa didėjo. Kai kuriose kolonijose vietiniams gyventojams buvo taikomi atskiri draudimai ir ribojimai – nuo alkoholio vartojimo iki griežtesnės ginklų kontrolės ar judėjimo suvaržymų.
Tokios priemonės kolonistams suteikė daugiau galios ir kontrolės, bet kartu stiprino nepasitikėjimą. Galiausiai pakako vieno itin jautraus teismo proceso, kad konfliktas įsipliekstų ir apimtų didelę regiono dalį.
Niokojimas ir aukos
Nors daug kovų siejama su Plimuto kolonija, karas greitai išsiplėtė. Smurtas pasiekė ir Meino pakrantę, kur, pavyzdžiui, 1675 metų rugsėjį per vieną iš reidų buvo nužudyta visa Vakelių šeima jų namuose Pejepskote (dabartiniame Topšame).
Meinas karo pradžioje turėjo trylika anglių gyvenviečių, daug jų buvo menkai pasirengusios gynybai. Net ir ten, kur susirėmimų mastas buvo mažesnis nei kitur, padariniai buvo skausmingi: dalis bendruomenių prarado žmones, būstus ir pragyvenimo šaltinius.
Istoriniai vertinimai dėl aukų skiriasi, tačiau pabrėžiama, kad pagal gyventojų dalį tai laikoma kruviniausiu karu JAV istorijoje. Teigiama, kad vietinių gyventojų nuostoliai galėjo būti bent dukart didesni nei kolonistų, o žmonės mirė ne tik mūšiuose, bet ir nuo bado bei ligų.
Karo metu ir po jo tūkstančiai vietinių gyventojų buvo parduoti į vergiją. Daug Naujosios Anglijos gyvenviečių buvo visiškai sunaikintos, kitos – smarkiai suniokotos.
Belaisviai, internavimas ir karo pabaiga
Karas palietė ir civilius: kolonistai buvo imami įkaitais, išperkami arba naudojami deryboms. Viena žinomiausių istorijų – Merės Roulandson pagrobimas iš Lankasterio (Masačusetse), kai ji kartu su dar 24 miestelio gyventojais pateko į nelaisvę, o vienas jos vaikas mirė nelaisvėje.
Merė nelaisvėje praleido tris mėnesius, o vėliau buvo išpirkta už 20 svarų sterlingų. Vėliau ji aprašė savo patirtį, o jos pasakojimas tapo vienu ryškiausių vadinamosios „nelaisvės naratyvo“ literatūros žanro pavyzdžių.
Kita mažiau žinoma detalė – Deer salos Bostono uoste istorija: karo metais ten buvo laikoma apie 500 vietinių gyventojų, daugiausia nipmakų genties, vadinamų „maldos indėnais“ – priėmusių krikščionybę ir perėmusių dalį anglų kultūros. Prastomis sąlygomis, ypač žiemą, dalis jų saloje mirė dėl maisto, vandens ir pastogės trūkumo.
1676 metų rugpjūčio 12 dieną Metakomo pajėgos buvo išsekusios – dalis kovotojų žuvo, pasidavė arba buvo pakirsti ligų. Metakomas atsitraukė į savo kraštą prie Hopo kalno (dabartiniame Bristolyje, Rodo saloje), kur galiausiai buvo nukautas Džono Aldermano, vietinio „maldos indo“, veikusių kartu su milicijos vadu Bendžaminu Čerču.
Po Metakomo mirties jo kūnas buvo išniekintas, o galva, kaip teigiama, net 25 metus buvo demonstruojama ant kuolo prie Plimuto kolonijos. Šie įvykiai ženklino ne tik karo pabaigą, bet ir gilų santykių lūžį, po kurio apie tikrą susitaikymą tarp kolonistų ir vietinių genčių kalbėti tapo beveik neįmanoma.
Ilgainiui dalis vietinių genčių, siekdamos išlikimo ir keršto, vis dažniau ieškojo sąjungų su prancūzais, o kolonistų pergalė sustiprino jų įsitikinimą, kad jie gali apginti savo interesus be tiesioginės Anglijos paramos. Šis pasikeitęs savivokos jausmas vėliau prisidėjo prie atskiros amerikietiškos tapatybės formavimosi.