Tag: Mėsa

  • Taco įdarui rinkitės ne mentę: maltas kumpis suteiks skonį be perteklinio riebumo

    Maltos jautienos tacos skonis dažnai priklauso ne tiek nuo prieskonių, kiek nuo to, kokią mėsos dalį pasirinksite. Nors parduotuvėse dažniausiai griebiama „ground chuck“ (maltos mentės), tacos įdarui siūloma dairytis kitos alternatyvos.

    Tekste pabrėžiama, kad universaliai paženklinta „ground beef“ dažnai būna skirtingų jautienos gabalėlių mišinys, todėl jos riebalų kiekis ir skonis gali smarkiai skirtis. O „ground chuck“ vertinama dėl sodrumo ir gebėjimo išlaikyti formą – todėl itin tinka mėsainiams ar kukuliams.

    Vis dėlto tacos įdarui geresnis pasirinkimas – „ground round“, lietuviškai dažnai atitinkantis maltą kumpį (užpakalinės kojos srities mėsa). Ši dalis yra liesesnė nei mentė, todėl kepant įdaras nebūna per riebus ir keptuvėje nesikaupia tiek daug aliejaus.

    Dar vienas pliusas – „round“ skonis švelnesnis, tad mėsa tampa puikiu fonu tacos prieskoniams ir nepermuša bendro derinio. Be to, kepdama ji lengviau subyra į smulkesnius gabalėlius – taip prieskoniai geriau pasiskirsto, o įdaras atitinka klasikinį tacos stilių.

    Koks riebumas tinka tacos?

    Rekomenduojama orientuotis į maždaug 85 proc. liesos mėsos ir 15 proc. riebalų santykį. Tai reiškia, kad įdaras išliks sultingas, bet nebus riebalų pertekliaus, kuris apsunkina skonį.

    Paaiškinama ir svarbi detalė: nors riebalai suteikia sodrumo, tacos atveju per daug „beefy“ ir riebi mėsa gali užgožti prieskonius bei kitus ingredientus. Liesa, bet ne per sausa malta mėsa leidžia subalansuoti visą kąsnį.

    Kodėl mentė ne visada geriausias pasirinkimas

    Maltos mentės privalumas – ji puikiai tinka gaminiams, kuriems svarbu struktūra ir sultingumas, pavyzdžiui, mėsainiams. Tacos įdarui tai gali virsti trūkumu, jei kepant išsiskiria per daug riebalų ir įdaras tampa sunkus.

    Todėl siūlomas kompromisas – rinktis maltą kumpį, kuris išlaiko švelnų jautienos charakterį, bet geriau prisitaiko prie prieskonių ir leidžia sukurti lengvesnį, trapesnės tekstūros įdarą.

  • Mėsa ar vegetarizmas: mokslininkai nustatė, kam senatvėje tai gali lemti ilgaamžiškumą

    Ar atsisakius mėsos iš tiesų galima gyventi ilgiau, mokslininkai vis dažniau vertina ne pagal mitus, o pagal dideles gyventojų stebėsenos duomenų bazes. Kinijoje atlikta analizė, apėmusi daugiau kaip 5 000 vyresnio amžiaus žmonių, parodė, kad ryšys tarp mitybos ir tikimybės sulaukti 100 metų nėra vienareikšmis.

    Tyrimas paremtas Kinijos ilgalaikiu sveiko ilgaamžiškumo stebėjimu, o rezultatai publikuoti The American Journal of Clinical Nutrition. Mokslininkai lygino 1 459 žmones, sulaukusius 100 metų, su 3 744 dalyviais, kurie mirė anksčiau, nepasiekę šio amžiaus.

    Moterims su per mažu svoriu išryškėjo skirtumas

    Bendra tendencija rodė, kad griežtas mėsos nevartojimas buvo siejamas su mažesne tikimybe sulaukti 100 metų, tačiau efektas skyrėsi pagal lytį ir kūno masės indeksą. Vyrų grupėje statistiškai reikšmingo ryšio tarp vegetarizmo ir ilgaamžiškumo tyrėjai neaptiko.

    Ryškiausias skirtumas atsiskleidė moterims, kurių kūno masės indeksas buvo mažesnis nei 18,5. Šioje grupėje kasdienis mėsos vartojimas buvo susijęs su maždaug 44 proc. didesne tikimybe sulaukti 100 metų, palyginti su vegetariniu racionu.

    Tuo pačiu žmonėms, kurių svoris buvo normalus arba didesnis, tokio ryšio tyrimas neparodė. Tai leidžia manyti, kad lemiamas veiksnys gali būti ne pats mėsos faktorius, o bendras energijos ir maistinių medžiagų pakankamumas vyresniame amžiuje.

    Ką tai sako apie baltymus ir maistines medžiagas

    Vyresniame amžiuje per mažas kūno svoris dažnai siejamas su nepakankamu kalorijų kiekiu, sumažėjusiu apetitu, raumenų nykimu ir didesne trapumo rizika. Tokiu atveju mityba, kuri užtikrina pakankamai baltymų, geležies, cinko ir vitamino B12, gali būti kritiškai svarbi bendrai sveikatos būklei palaikyti.

    Tyrėjai pabrėžė, kad rezultatai nereiškia, jog mėsa savaime prailgina gyvenimą. Svarbus ir tai, kokie gyvūninės kilmės produktai įtraukiami į racioną, nes dalis žmonių mėsos nevalgė, tačiau vartojo žuvį, kiaušinius ar pieno produktus.

    Ne priežastis, o asociacija

    Analizė neįrodo priežastinio ryšio: tyrimas vertino žmonių mitybą vyresniame amžiuje, tačiau negalėjo tiksliai atsekti, kaip racionas keitėsi per visą gyvenimą. Be to, senstant mitybą dažnai lemia dantų būklė, kramtymo sunkumai, lėtinės ligos ar sumažėjęs fizinis aktyvumas.

    Autoriai išskyrė ir dar vieną svarbų niuansą: žmonės, kurie nevartojo mėsos, bet valgė žuvį, kiaušinius arba pieno produktus, turėjo panašias galimybes sulaukti 100 metų kaip ir įvairiai besimaitinantys dalyviai. Tuo metu veganams, visiškai atsisakiusiems gyvūninės kilmės produktų, fiksuota mažesnė tikimybė pasiekti šimtmetį, tačiau tai nebūtinai reiškia žalą, jei mityba kruopščiai subalansuota.

    Praktinė tyrimo žinutė paprasta: senstant svarbiausia ne etiketė ant dietos, o pakankamas kalorijų ir baltymų kiekis, maistinių medžiagų balansas bei sveika kūno masė. Sprendimus dėl mitybos ypač vyresniame amžiuje saugiausia priimti kartu su gydytoju ar dietologu, įvertinus svorį, kraujo rodiklius ir gretutines ligas.

  • Praėjo terminas? Šiuos produktus geriau išmesti net po 24 valandų – įspėja ekspertai

    Praėjo terminas? Šiuos produktus geriau išmesti net po 24 valandų – įspėja ekspertai

    Kai kuriuos greitai gendančius produktus vartoti gali būti rizikinga net praėjus vos parai po ant pakuotės nurodyto termino. Maisto saugos specialistai pabrėžia, kad pavojų dažnai sukelia ne skonis ar kvapas, o sparčiai besidauginančios bakterijos ir jų išskiriami toksinai.

    Didžiausios rizikos grupei paprastai priskiriama šviežia ir malta mėsa, žuvis bei jūros gėrybės, minkštieji sūriai ir uogos. Šiuose produktuose mikroorganizmai gali daugintis itin greitai, o dalis jų sukelia ūmias žarnyno infekcijas, ypač jei laikymo sąlygos buvo netinkamos.

    Atsargiai su „suvartoti iki“

    Ant pakuočių dažniausiai nurodomi du skirtingi terminai, tačiau jų reikšmė nevienoda. Žyma „suvartoti iki“ siejama su sauga, todėl pasibaigus šiam terminui greitai gendančių produktų valgyti nerekomenduojama, net jei jie atrodo „normaliai“.

    Tuo metu „geriausias iki“ dažniau apibūdina kokybę, o ne saugą. Tinkamai laikomi ilgai negendantys produktai, pavyzdžiui, kruopos ar konservai, po šio termino kartais dar gali būti vartojami, tačiau jų skonis ir tekstūra gali būti pakitę.

    Šaltis padeda, bet neapsaugo visada

    Šaldytuvas lėtina bakterijų dauginimąsi, tačiau jo poveikis ribotas, ypač jei maistas dažnai paliekamas kambario temperatūroje. Praktikoje svarbu šaldytuve palaikyti ne aukštesnę nei 5 laipsnių temperatūrą ir greitai gendančius produktus laikyti taip, kad jų sultys nepatektų ant paruošto maisto.

    Žalią mėsą ir žuvį rekomenduojama laikyti sandariame inde apatinėje lentynoje, o pagamintą maistą, kurio neketinama suvalgyti iš karto, atvėsinti ir per maždaug 2 valandas padėti į šaldytuvą arba užšaldyti. Jei produktas pažymėtas „suvartoti iki“, saugesnė taktika yra užšaldyti dar nepasibaigus terminui ir pasižymėti užšaldymo datą.

    Kodėl nepakanka pauostyti

    Vien kvapas ar išvaizda ne visada parodo, ar produktas saugus. Kai kurios pavojingos bakterijos nepalieka aiškių gedimo požymių, todėl ragavimas ar „patikrinimas nosimi“ nėra patikimas būdas įvertinti, ar maistas tinkamas.

    Ypač atsargiai reikėtų vertinti išsipūtusias pakuotes, pažeistus įpakavimus arba maistą, kuris nežinia kiek laiko buvo laikytas šilumoje. Tokiais atvejais rizika išauga, nes net trumpas laikas netinkamoje temperatūroje gali sudaryti palankias sąlygas daugintis mikroorganizmams.

    Kam rizika didžiausia ir ką daryti

    Sunkesnė maistu plintančių infekcijų eiga dažniau pasitaiko mažiems vaikams, senjorams, nėščiosioms ir žmonėms su nusilpusia imunine sistema. Šioms grupėms abejotino produkto „gelbėjimas“ dažniausiai neatsiperka, nes komplikacijų tikimybė didesnė.

    Dažniausi apsinuodijimo maistu požymiai yra pykinimas, vėmimas, viduriavimas, pilvo skausmas ir pakilusi temperatūra. Svarbu gerti pakankamai skysčių, o jei simptomai stiprūs, nepraeina, atsiranda atūdeņėjimo požymių arba bloga savijauta kamuoja rizikos grupių žmones, vertėtų nedelsti ir kreiptis į gydytoją.

  • Kepate ir viskas prilimpa? Virėjų triukas su vandens lašu išsprendžia problemą per minutes

    Net ir gera keptuvė gali nuvilti, jei ją pradedate naudoti per anksti: produktai limpa, riebalai susigeria, o vietoje apskrudusio paviršiaus gaunasi troškinimas. Patyrę virėjai pabrėžia paprastą taisyklę: pirmiausia įkaitinkite pačią keptuvę, o tik tada pilkite riebalus.

    Prieš dedant aliejų ar sviestą verta įsitikinti, kad dugnas pasiekė darbinę temperatūrą. Tam dažnai naudojamas vandens lašo testas, padedantis greitai suprasti, ar keptuvė dar šalta, ar jau per karšta.

    Kaip veikia vandens lašo testas?

    Užlašinkite ant sausos keptuvės dugno mažą vandens lašą. Jei lašas lėtai šnypščia ir pamažu išgaruoja, keptuvė dar nepakankamai įkaitusi, todėl mėsa ar žuvis greičiau prilips.

    Jei vanduo susirenka į kamuoliuką ir labai greitai ima slysti po dugną, keptuvė jau per stipriai įkaitinta. Tokiu atveju ypač prieš kepant kiaušinius ar žuvį verta sumažinti kaitrą ir palaukti keliasdešimt sekundžių.

    Optimalu, kai lašas energingai sušnypščia ir greitai išgaruoja, bet nekeliauja per visą paviršių. Tuomet keptuvė paprastai būna pasiruošusi, o riebalai tolygiau pasiskirsto ir mažėja prilipimo rizika.

    Kada pilti riebalus ir ką stebėti?

    Įkaitinus keptuvę įpilkite aliejaus, įdėkite lydyto sviesto ar kitų riebalų ir skirkite jiems trumpą akimirką įkaisti. Riebalai turėtų lengvai pasklisti per dugną, tapti skystesni ir pradėti švelniai blizgėti.

    Jei produktus dedate į vos šiltus riebalus, jie labiau sugeria riebalus, o ne kepa. Dėl to prastėja tekstūra, o paviršius dažniau limpa prie dugno, ypač jei keptuvė jau senesnė ar turi smulkių įbrėžimų.

    Kodėl maistas limpa prie šaltos keptuvės?

    Mėsoje gausu baltymų ir natūralios drėgmės, todėl ant neįkaitusio paviršiaus baltymai palaipsniui prisikabina prie dugno. Be to, išsiskyrusios sultys dar labiau numuša temperatūrą, todėl vietoje skrudinimo prasideda troškinimas savo skystyje.

    Gerai įkaitintas dugnas greičiau sutraukia paviršinius baltymus ir padeda susiformuoti apskrudusiai plutelei. Tuomet po trumpo laiko mėsa ar žuvis dažnai pati pradeda atsileisti, todėl neverta bandyti atplėšti jėga.

    Žuviai tai ypač aktualu, nes jos mėsa gležnesnė, o odelė lengvai plyšta. Geriausia jos be reikalo nejudinti, o prieš verčiant švelniai patikrinti apačią ir apversti tik pamačius auksinį atspalvį.

    Kiaušiniams paprastai reikia žemesnės temperatūros nei kepsniui, todėl dažnai pakanka vidutinės kaitros ir aliejaus arba lydyto sviesto. Jei riebalai pradeda rūkti, keptuvė per karšta, baltymas gali svilti, o kiaušinį bus sunku atkelti.

    Po kepimo karštos keptuvės nepatartina iškart pilti šaltu vandeniu, nes staigus temperatūrų skirtumas gali deformuoti dugną ir silpninti nepridegančias dangas. Saugiau palaukti kelias minutes, kol keptuvė šiek tiek atvės, ir tik tada plauti šiltesniu vandeniu.

    Jei dugnas jau turi smulkių įbrėžimų, dažniau padeda kiek didesnis riebalų kiekis ir tinkami įrankiai. Virtuvėje geriau rinktis silikoninę arba medinę mentelę, kad danga dėvėtųsi lėčiau, o keptuvė tarnautų ilgiau.

  • Kada sūdyti vandenį: šis paprastas triukas keičia skonį, spalvą ir net virimo laiką

    Kada sūdyti vandenį: šis paprastas triukas keičia skonį, spalvą ir net virimo laiką

    Virtuvėje vis dar gajus įsitikinimas, kad pasūdytas vanduo užverda greičiau. Iš tiesų druska vandenį užvirina ne pagreitina, o vos pakelia jo virimo temperatūrą, todėl kasdienėje buityje skirtumo praktiškai nepajusite. Daug svarbiau tai, kaip ir kada druska paveikia patį verdamą produktą.

    Makaronams, kruopoms ar bulvėms druską dažniausiai verta berti į vandenį nuo pat pradžių, dar prieš užverdant. Taip verdamas produktas turi daugiau laiko sugerti prieskonį ne tik paviršiuje, todėl skonis tampa tolygesnis. Be to, pasūdytas vanduo padeda išvengti blankaus, prėskesnio rezultato net ir naudojant padažą.

    Su žaliomis daržovėmis situacija kiek kitokia: jas dažnai patariama dėti į jau verdantį, lengvai pasūdytą vandenį. Trumpesnis terminis apdorojimas padeda geriau išsaugoti ryškesnę spalvą ir sumažina dalies vandenyje tirpių medžiagų išplovimą. Praktikoje tai reiškia, kad brokoliai ar šparaginės pupelės dažniau išlieka gaivesnės išvaizdos ir tekstūros.

    Ilgą laiką buvo kartojama taisyklė, kad pupeles ir kitus ankštinius reikia sūdyti tik virimo pabaigoje, esą druska sukietina jų odeles. Dabar žinoma, kad ankštinių minkštumui didelę įtaką daro visai kiti veiksniai, pavyzdžiui, jų amžius ir laikymo sąlygos. Reikšmingas gali būti ir vandens kietumas, nes didesnis kalcio bei magnio kiekis kartais apsunkina suminkštėjimą.

    Dėl to sūdyti ankštinius galima ir virimo metu, ir net anksčiau, mirkymo etape. Nedidelis druskos kiekis mirkant gali padėti pupelėms virti tolygiau, o jų odelėms tapti švelnesnėms. Jei grūdai vis tiek lieka kieti, problema dažniau slypi ne druskoje, o žaliavos kokybėje ar vandenyje.

    Visai kitas jautrus atvejis yra mėsa, nes čia svarbus laikas nuo pasūdymo iki kepimo. Pasūdžius per anksti, iš pradžių ant paviršiaus pasirodo drėgmė, tačiau vėliau ji kartu su druska gali vėl prasiskverbti į vidų. Taip druska veikia baltymus ir padeda mėsai geriau sulaikyti sultis terminio apdorojimo metu.

    Ploniems gabalėliams dažniausiai pakanka maždaug pusvalandžio iki kepimo, o didesnius kepsnius ar visą paukštį galima sūdyti ir išvakarėse, laikant šaldytuve. Mažiausiai naudinga mėsą sūdyti likus vos keliolikai minučių: druska spėja ištraukti drėgmę į paviršių, bet ji nespėja grįžti atgal, todėl mėsa gali prasčiau skrusti ir būti sausesnė.

  • Vienas įprotis gaminant vištieną ir mėsą gali baigtis apsinuodijimu: to receptai nepasako

    Gaminant žalią paukštieną ar mėsą daug kas susitelkia į kepimo laiką, bet pamiršta vieną kritinę maisto saugos detalę: įrankius, kurie lietė žalią produktą, būtina nuplauti arba pakeisti švariais dar gaminimo metu. Priešingu atveju net ir gerai iškepęs patiekalas gali būti užterštas bakterijomis, kurios nuo šaukšto ar žnyplių patenka atgal ant maisto.

    Maistu plintančios infekcijos kasmet paliečia dešimtis milijonų žmonių, o dalis atvejų baigiasi hospitalizacija ir mirtimi. Dažniausi kaltininkai yra salmonelės, kampilobakterijos ir E. coli, kurie ypač dažnai siejami su nepakankamai saugiu žalios paukštienos, maltos mėsos ir virtuvės paviršių naudojimu.

    Kodėl pavojingi tie patys įrankiai?

    Kol mėsa ar vištiena kepa, jos paviršius po kurio laiko pasiekia temperatūrą, kuri padeda sunaikinti dalį mikroorganizmų. Tačiau mentelė, šaukštas ar žnyplės, kuriomis ką tik vartėte žalią produktą, išlieka užteršti, nes jie nėra kaitinami taip, kaip pats maistas.

    Jei tomis pačiomis žnyplėmis vėliau vartysite jau beveik iškepusią mėsą arba dėsite ją į lėkštę, rizikuojate kryžmine tarša. Tokiu atveju bakterijos nuo įrankio patenka ant maisto paviršiaus jau po terminio apdorojimo, todėl saugumo garantijos sumažėja.

    Ką daro profesionalai

    Profesionaliose virtuvėse dažnai naudojami atskiri įrankiai žaliems ir termiškai apdorotiems produktams arba įrankiai reguliariai keičiami į švarius. Taip pat praktikuojamas įrankių dezinfekavimas, kad viskas, kas kontaktavo su žalia mėsa, nepersikeltų į galutinį patiekalą.

    Namų sąlygomis principas toks pats: žalią mėsą vartykite vienu įrankiu, o kai ji jau apkepusi ir artėja prie paruošimo, pereikite prie švaraus. Jei papildomo įrankio neturite, padarykite pauzę ir kruopščiai nuplaukite naudojamą įrankį karštu vandeniu su indų plovikliu, gerai nuskalaukite ir nusausinkite.

    Rizika ne tik mėsai

    Kryžminė tarša aktuali ir ruošiant šviežias daržoves bei žalumynus. Ant šviežių produktų kartais aptinkami patogenai, įskaitant salmoneles ir norovirusus, o lapinės salotos ir daigai kai kuriose šalyse ne kartą buvo siejami su E. coli protrūkiais.

    Maisto saugos specialistai rekomenduoja šviežius vaisius ir daržoves nuplauti po tekančiu vandeniu, o pjaustymui naudoti atskiras lenteles ir įrankius. Jei vienoje lentoje pjaustėte žalią mėsą, ant jos vėliau ruošti salotas ar jau iškeptą patiekalą yra viena dažniausių virtuvės klaidų.

    Ilgalaikei higienai svarbi ir įrankių kokybė: nerūdijantis plienas bei kokybiškas silikonas paprastai lengviau išplaunami, o mediniai įrankiai reikalauja ypač kruopštaus plovimo ir džiovinimo. Svarbiausia taisyklė paprasta: viskas, kas lietė žalią mėsą ar paukštieną, turi būti nuplauta arba pakeista švariu prieš liečiant jau paruoštą maistą.

  • Saldžiarūgštė agrastų uogienė žiemai: tinka ne tik desertams, bet ir mėsai bei sūriams

    Agrastai išsiskiria ryškiu, lengvai rūgštoku skoniu, kuris verdant tampa švelniai saldus. Dėl šios pusiausvyros agrastų uogienė tinka ne vien ant skrebučio ar prie blynų, bet ir kaip priedas prie sūrių bei mėsos patiekalų.

    Prieš verdant svarbiausia uogas tinkamai paruošti. Agrastus reikėtų nuplauti, gerai nusausinti ir tik tada pašalinti kotelius bei sudžiūvusius galiukus, nes šlapi vaisiai slysta ir darbas užtrunka ilgiau. Per daug preciziškai karpyti nereikia, pakanka pašalinti kietesnes dalis, kurios vėliau gali jaustis tekstūroje.

    Uogienės skoniui daug įtakos turi uogų brandumas. Kuo agrastai žalesni, tuo rūgštis ryškesnė, todėl dažniau norisi daugiau saldumo, o prinokę agrastai verda švelniau ir aromatingiau. Jei norisi uogienės prie sūrių ar mėsos, dažnai pasirenkamas mažiau saldus, intensyvesnis variantas.

    Kaip virti, kad pavyktų

    Agrastų uogienę verta virti ant nedidelės kaitros, vis pamaišant, kad uogos tolygiai suminkštėtų ir neprisviltų. Verdant agrastai išleidžia sultis, o masė pamažu tirštėja, todėl kantrybė čia svarbesnė už skubėjimą.

    Karštą uogienę reikėtų supilstyti į švarius, iš anksto paruoštus stiklainius ir sandariai užsukti. Toks būdas padeda ilgiau išlaikyti skonį ir aromatą, o žiemą užtenka atsidaryti stiklainį, kad virtuvėje vėl atsirastų vasaros nuotaika.

    Kur panaudoti, kai atsibosta ant duonos

    Agrastų uogienė puikiai dera su natūraliu jogurtu, varške ar koše, nes rūgštelė praskaidrina skonį ir neleidžia desertams tapti pernelyg saldiems. Ji taip pat tinka kaip įdaras sausainiams, bandelėms ar sluoksniuojant tortus.

    Ne mažiau įdomus panaudojimas laukia sūrių lėkštėje: uogienės rūgštelė sukuria kontrastą su brandintais, intensyvaus skonio sūriais. O prie mėsos patiekalų ji gali veikti kaip saldžiarūgštis akcentas, ypač jei norisi greito, bet išraiškingo padažo.

  • 7 klaidos šaldytuve: ekspertai įspėja, kodėl pieno ir kiaušinių nelaikyti durelėse

    Daugelis į šaldytuvo dureles automatiškai sudeda tai, kas turi būti po ranka: pieną, padažus ar net kiaušinius. Tačiau maisto saugos specialistai pabrėžia, kad ši vieta yra pati šilčiausia ir labiausiai svyruojančios temperatūros zona visame šaldytuve.

    Kiekvieną kartą atidarius duris į vidų patenka šiltesnis oras, todėl durelių lentynėlės sušyla pirmiausia. Dėl šių svyravimų greičiau genda greitai gendantys produktai, o kartu didėja ir maisto sukeliamų infekcijų rizika.

    Kodėl durelės yra rizikinga zona?

    Maisto saugoje dažnai akcentuojama 4 laipsnių riba: kuo ilgiau produktai laikomi aukštesnėje temperatūroje, tuo palankesnės sąlygos daugintis bakterijoms. Durelėse stabilų šaltį išlaikyti sunkiausia, nes temperatūra ten nuolat „banguoja“.

    Todėl produktai, kuriems reikalingas pastovus šaldymas, turėtų keliauti į vidurines ar apatines lentynas. Durelės labiau tinka tam, kas dėl didesnio druskos, cukraus ar rūgšties kiekio yra atsparesni temperatūros pokyčiams.

    Ko nelaikyti durelėse?

    Pienas ir kiti pieno produktai jautriai reaguoja į temperatūros svyravimus, todėl gali greičiau prarasti kokybę ir sugesti. Jei pieną laikote durelėse, ypač vasarą, jo galiojimo laikas realiai gali sutrumpėti net ir nepasibaigus nurodytai datai.

    Kiaušiniai taip pat mėgsta stabilų šaltį, todėl jų laikymas durelėse nėra geriausias pasirinkimas. Nors kai kurie šaldytuvai turi specialias dėžutes, saugiau kiaušinius laikyti pagrindinėje šaldytuvo dalyje, kur mažiau temperatūros šuolių.

    Paruošti patiekalai, užkandžiai ir delikatesai rizikingi tuo, kad neretai valgomi be papildomo kaitinimo. Jei toks maistas laikomas vietoje, kur temperatūra dažnai pakyla, didėja tikimybė, kad jis taps nesaugus greičiau, nei tikitės.

    Žalia mėsa ir žuvis yra vieni jautriausių produktų, todėl jiems reikia pačios šalčiausios ir stabiliausios vietos. Laikant juos durelėse, bakterijos gali daugintis sparčiau, o nuvarvėję skysčiai padidina kryžminės taršos riziką.

    Šviežios uogos, žalumynai ir dalis daržovių durelėse greičiau vysta, suminkštėja ir praranda tekstūrą. Natūralios riešutų pastos bei kai kurie aliejai nuo šilumos svyravimų gali sluoksniuotis ir greičiau apkarsti, o šviežios sultys bei šalto spaudimo gėrimai greičiau oksiduojasi.

    Kas durelėms tinka labiausiai?

    Durelėse paprastai saugiausia laikyti produktus, kurie yra atsparesni temperatūros pokyčiams: įvairius padažus, garstyčias, kečupą, actą, džemus ar marinuotus produktus. Dėl sudėties jie ilgiau išlieka stabilūs ir mažiau jautrūs trumpiems atšilimo epizodams.

    Praktiška taisyklė paprasta: kuo greičiau produktas genda, tuo toliau nuo durelių jis turėtų būti. O norint sumažinti temperatūros šuolius, verta neperkrauti durelių lentynėlių ir ilgai nelaikyti šaldytuvo atidaryto.

    Stabiliausia temperatūra dažniausiai būna vidurinėse ir apatinėse lentynose, todėl ten tiks pieno produktai bei žalia mėsa ar žuvis, laikoma sandariai. Viršutinės lentynos labiau tinka maistui, kuris bus suvalgytas greitai, tačiau ir jam svarbu nuoseklus šaldymas.

  • Mėsa ant prekystalio per karščius? Specialistai įspėja: tokio pirkinio geriau atsisakykite

    Mėsa ant prekystalio per karščius? Specialistai įspėja: tokio pirkinio geriau atsisakykite

    Užsitęsus karščiams, apsipirkimas turguje gali tapti ne tik maloniu ritualu, bet ir rizika sveikatai. Ypač tada, kai greitai gendantys produktai laikomi be šaldymo ar tiesioginiuose saulės spinduliuose.

    Mažesnė grėsmė paprastai kyla vaisiams ir daržovėms, tačiau su mėsa, žuvimi, pieno produktais ir kiaušiniais situacija visiškai kitokia. Aukšta aplinkos temperatūra spartina mikroorganizmų dauginimąsi, todėl maistas genda greičiau, o apsinuodijimo rizika didėja.

    Kas kelia daugiausia rizikos?

    Didžiausio dėmesio reikalauja mėsa ir mėsos gaminiai, taip pat žuvis, įvairūs pieno produktai ir patiekalai ar pusgaminiai su kiaušiniais. Tokie produktai turėtų būti laikomi šaldytuvuose ar šaldymo vitrinose, o ne ant prekystalio ar dėžėse po atviru dangumi.

    Perkant verta įvertinti, ar prekybos vietoje užtikrinamos higienos sąlygos, ar produktai apsaugoti nuo karščio ir ar pakuotės švarios bei nepažeistos. Jei kyla įtarimų dėl kvapo, išvaizdos, konsistencijos ar laikymo sąlygų, saugiausia sprendimą atidėti.

    „Jeigu kas nors kelia abejonių dėl higienos ar laikymo sąlygų, geriau tokio pirkinio atsisakyti“, – sako specialistai.

    Kaip saugiai apsipirkti karštą dieną?

    Planuojant apsipirkimą per kaitrą, pirmiausia į krepšį rekomenduojama dėti kambario temperatūroje laikomus produktus, pavyzdžiui, kruopas ar makaronus. Atšaldytus ir šaldytus produktus geriausia rinktis paskutinius, kad jie kuo trumpiau būtų šilumoje.

    Jeigu kelionė iki namų trunka ilgiau nei apie 30 minučių, verta naudoti termoizoliacinį krepšį ar šaltkrepšį. Grįžus namo nereikėtų delsti išpakuoti pirkinių: šaldomus ir šaldytus produktus būtina kuo greičiau padėti į šaldytuvą ar šaldiklį, vadovaujantis etiketėje nurodytomis laikymo sąlygomis.

    Į ką atkreipti dėmesį turguje?

    Prieš perkant svarbu pasižiūrėti, ar produkcija laikoma pavėsyje, ar prekiautojas turi veikiančią šaldymo įrangą, o paviršiai ir indai atrodo švarūs. Kiaušiniai turėtų būti švarūs ir laikomi tam skirtose dėžutėse, o pieno produktai parduodami sandariai uždarytuose induose.

    Karštomis dienomis net trumpas produktų laikymas nepakankamomis sąlygomis gali turėti pasekmių, todėl geriausia rinktis tik tuos pardavėjus, kurie užtikrina tinkamą temperatūros režimą. Atsargumas čia kainuoja mažiau nei galimas apsinuodijimas.

  • Neberagaukite: 3 produktai, kuriuos pasibaigus galiojimui reikia iškart išmesti

    Pasibaigęs galiojimo terminas nėra smulkmena, ypač kalbant apie produktus, kuriuose greitai dauginasi pavojingi mikroorganizmai. Specialistai pabrėžia, kad kai kurių maisto produktų saugumo neįmanoma patikimai įvertinti nei pagal kvapą, nei pagal skonį.

    Didžiausia rizika kyla dėl bakterijų, galinčių sukelti apsinuodijimą maistu ar sunkesnes infekcijas. Tarp dažniausiai minimų yra salmonelės, listerijos ir žarninės lazdelės, o dalis jų gali būti pavojingos net ir nedideliais kiekiais.

    Minkšti sūriai ir pieno produktai

    Minkšti sūriai ir kiti švieži pieno produktai pasibaigus galiojimo terminui turėtų keliauti į šiukšliadėžę, net jei atrodo įprastai. Tokiuose produktuose mikroorganizmai gali daugintis greitai, o vizualūs pokyčiai ne visada pasireiškia.

    Rizika ypač aktuali vaikams, nėščiosioms, vyresnio amžiaus žmonėms ir turintiems silpnesnę imuninę sistemą. Bakterijų augimą pagreitina dažnas produkto traukimas iš šaldytuvo, laikymas šaldytuvo durelėse ir netolygus atšaldymas.

    Įspėjamieji ženklai gali būti aitrus rūgštus kvapas, gleivėtas ar lipnus paviršius, pelėsis, neįprastai kartus skonis ar išsipūtusi pakuotė. Vis dėlto vien to nebuvimas negarantuoja, kad produktas saugus.

    Mėsa ir jūros gėrybės

    Mėsa ir jūros gėrybės priskiriamos greitai gendantiems produktams, kuriuos pavojinga vartoti pasibaigus galiojimo terminui arba jei buvo pažeistas laikymo režimas. Dėl didelio drėgmės ir baltymų kiekio tai itin palanki terpė bakterijoms daugintis.

    Net jei produktas atrodo ar kvepia normaliai, tai nebūtinai reiškia, kad jis saugus. Kai kurios bakterijos ir jų išskiriamos medžiagos gali nesukelti aiškių skonio ar kvapo pokyčių, tačiau vis tiek sukelti apsinuodijimą.

    Virti ryžiai ir makaronai

    Virtuose ryžiuose ypatingą dėmesį verta skirti bakterijai Bacillus cereus: jos sporos gali išgyventi verdant. Jei patiekalas ilgiau stovi šilumoje, bakterijos gali greitai daugintis ir gaminti toksinus, kurių pakartotinis pašildymas ne visada sunaikina.

    Makaronams rizikos mechanizmas panašus, nors jis dažnai laikomas kiek mažesniu. Esminis veiksnys yra laikas kambario temperatūroje: kuo ilgiau virtas maistas stovi ne šaldytuve, tuo labiau didėja sveikatos sutrikimų tikimybė.

    Maisto saugos praktikoje dažnai akcentuojama, kad paruoštas maistas kambario temperatūroje neturėtų stovėti ilgiau nei 2 valandas, o karštomis dienomis šis laikas dar trumpėja. Jei kyla abejonių, saugiausia tokį maistą išmesti, o ne ragauti.