CP v2

Tag: Mesopotamija

  • Molio lentelė atskleidė seniausią rašytinį bučinį: jam – daugiau nei 4 500 metų

    Seniausias iki šiol žinomas rašytinis bučinio aprašymas yra daugiau nei 4 500 metų senumo ir atkeliauja iš senovės Mesopotamijos molio lentelių. Jose bučinys minimas pasakojime apie dievus, o tai leidžia suprasti, kad intymumo gestai žmonėms buvo pažįstami gerokai anksčiau nei atsirado dauguma rašytinių šaltinių.

    Šie tekstai užrašyti dantiraščiu – rašmenimis, kuriuos Mesopotamijos raštininkai įspausdavo į molį. Tūkstantmečius išlikusiose lentelėse aptinkama ne tik bučinio, bet ir aistringų santykių detalių: nuo erotinės poezijos iki kasdienių, net konfliktinių santykių užuominų.

    Vienas ankstyviausių pavyzdžių siejamas su šumerų mitu apie grūdų deivę Ezinan ir dievą An. Išlikę rankraščiai datuojami maždaug 2600–2500 metais prieš mūsų erą, o pasakojime aiškiai minima, kad dievai turėjo lytinių santykių, bučiavosi ir vėliau susilaukė vaikų.

    Tyrėjai pabrėžia, kad rašytinis paminėjimas nebūtinai reiškia „pirmąjį“ bučinį istorijoje – greičiau tai ankstyviausia iki mūsų dienų išlikusi užuomina. Vis dėlto tokie šaltiniai leidžia palyginti, kaip senovėje suvoktas bučinys ir kokią vietą jis užėmė santykiuose.

    Bučiniai Mesopotamijos tekstuose

    Danijos Kopenhagos universiteto asiriologas Troelsas Pankas Arbøllas, nagrinėjęs dantiraščio šaltinius, 2025 metais publikuotame tyrime aptarė, kad Ezinan mito fragmentai gali būti dar ankstesnė bučinio nuoroda, nei buvo manyta iki šiol. Kitas panašaus laikotarpio pavyzdys – vadinamasis Bartono cilindras (apie 2500–2350 metus prieš mūsų erą), kuriame taip pat aprašomas dievų susitikimas, po kurio seka bučinys.

    Tačiau bučiniai senovės Mesopotamijoje neapsiriboja vien mitologija. Tekstuose aptinkami ir labiau „žmogiški“ jausmų aprašymai, rodantys, kad bučinys buvo suprantamas kaip artumo ir troškimo išraiška, atpažįstama ir šiandien.

    Beveik 4 000 metų senumo „meilės laiškas“

    Maždaug prieš 4 000 metų Mesopotamijos mieste Sipare užfiksuotas ypač emocingas troškimas pabučiuoti mylimą žmogų. Išlikusiame akadų literatūros fragmente aprašomas laukimas ir kūniškos reakcijos, kurios skamba stebėtinai šiuolaikiškai.

    „Mano viršutinė lūpa sudrėksta, o apatinė virpa! Aš jį apkabinsiu, aš jį pabučiuosiu.“

    Šį fragmentą analizavo mokslininkas Nathan Wassermanas, 2016 metais išleidęs knygą apie akadų meilės literatūrą. Nors neįmanoma tiksliai pasakyti, ar tekstas atspindi realius santykius, ar literatūrinę sceną, jis rodo, kad bučinys buvo siejamas su romantika ir geismu jau prieš kelis tūkstančius metų.

    Be rašytinių šaltinių, išliko ir vizualinių liudijimų: minimas Babilono laikotarpio molinis modelis (apie 1800 metus prieš mūsų erą), kuriame vaizduojama nuoga pora, besibučiuojanti intymaus akto metu. Tokie radiniai leidžia manyti, kad bučinys nebuvo vien literatūrinė metafora.

    Net atsisakymas bučiuotis pateko į dokumentus

    Dar vienas netikėtai „atpažįstamas“ pavyzdys – teisinis dokumentas iš Larsos, datuojamas maždaug 1800 metais prieš mūsų erą. Jame moteris, vardu Shat-Marduk, pareiškia, kad vyras nebegrįš pas ją intymiai.

    „Jis nebegrįš pas mane, jis nebepasiūlys turėti lytinių santykių ir jis nebučiuos mano lūpų.“

    Toks įrašas rodo, kad bučinys buvo ne tik aistros, bet ir santykių ribų, socialinės reikšmės dalis – jis galėjo tapti ir intymumo „matu“, ir aiškiu ženklu, kad ryšys nutrūko.

    Kiek senas iš tiesų gali būti bučinys?

    Anksčiau mokslininkai dažnai kaip ankstyviausią rašytinį bučinio paminėjimą minėjo Pietų Azijos tekstą, apytiksliai datuojamą apie 1500 metus prieš mūsų erą. Tačiau 2023 metų moksliniame straipsnyje Troelsas Pankas Arbøllas ir biologė Sophie Lund Rasmussen argumentavo, kad Mesopotamijos įrašai stumteli užfiksuotą bučinių istoriją maždaug tūkstančiu metų atgal.

    Tyrėjų teigimu, bučinys greičiausiai nebuvo vieno regiono išradimas, vėliau paplitęs į kitur – veikiau tai galėjo būti praktika, įvairiose kultūrose egzistavusi per ilgą laiką. Vis dėlto, kadangi raštas Mesopotamijoje atsirado maždaug prieš 5 200 metų, o iš pradžių daugiausia tarnavo administraciniams tikslams, intymumo aprašymai į rašytinius šaltinius pateko tik vėliau.

    Tekste minima ir daug senesnė užuomina: netoli šiuolaikinio Betliejaus rasta apie 11 000 metų senumo kalcito skulptūrėlė „Ain Sakhri Lovers“, vaizduojanti apsikabinusius žmones. Britų muziejus nurodo, kad jų lūpos gali liestis, tačiau dėl stilizuotos formos mokslininkai negali užtikrintai pasakyti, ar tai bučinys, ar tiesiog labai artimas fizinis kontaktas.

    Galutinio atsakymo, kada įvyko pirmasis bučinys, nėra – rašytiniai šaltiniai tik parodo, kada apie jį imta kalbėti raštu. Tačiau lentelėse išlikę žodžiai leidžia suprasti vieną dalyką: kai kurie žmonių intymumo gestai per tūkstantmečius pasikeitė gerokai mažiau, nei galėtume tikėtis.

  • 6 400 metų senumo atradimas Eridu: Eufrato vanduo maitino laukus ir kūrė miestų civilizaciją

    6 400 metų senumo atradimas Eridu: Eufrato vanduo maitino laukus ir kūrė miestų civilizaciją

    Naujausi archeologiniai tyrimai atskleidė, kad viename seniausių pasaulio miestų Eridu dar prieš daugiau kaip 6 400 metų veikė didelio masto drėkinimo sistema. Tai reiškia, kad vietos bendruomenės labai anksti išmoko kryptingai valdyti Eufrato vandenį ir panaudoti jį žemdirbystei.

    Eridu, susiformavęs šeštajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, laikomas vienu svarbiausių pietų Mesopotamijos centrų. Miestas reikšmingas ir kultūriškai, nes šumerų tradicijoje jam priskiriamas išskirtinis vaidmuo ankstyvosios miestų civilizacijos istorijoje.

    Tyrėjai drėkinimo tinklą identifikavo derindami palydovinių vaizdų analizę, lauko darbus ir radiokarboninį datavimą. Buvo nagrinėjami palydovų VISION-1 duomenys ir „Google Earth“ vaizdai, leidę atsekti senovinių kanalų linijas bei būdingas vėduoklės formos nuogulų zonas.

    2020 metais mokslininkai keliuose pasirinktose vietose iškasė nedidelius šurfus buvusių kanalų trasose ir paėmė mėginius, įskaitant gėlavandenių organizmų kriaukles. AMS radiokarboninis datavimas parodė, kad seniausi pėdsakai siekia maždaug 4 540–4 443 metus prieš mūsų erą, kai drėkinimas jau viršijo paprastą naudojimąsi natūraliais užliejamais plotais.

    Dar įdomesnė yra vėlesnė raida: dalis kanalų, sudarančių taisyklingesnį, tarsi tinklinį planą, daugiausia datuojami trečiuoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą. Tuo laikotarpiu drėkinimo infrastruktūra, sprendžiant iš pėdsakų, buvo labiau išplėtota ir pritaikyta nuosekliai vandens skirstymo logikai.

    Mokslininkų vertinimu, tokia sistema galėjo užtikrinti stabilų maisto tiekimą miestui, aprūpindama apylinkes kviečių, miežių, datulių ir kitų kultūrų derliumi. Pietų Mesopotamijoje kritulių paprastai nepakako patikimai žemdirbystei, todėl kontroliuojamas drėkinimas buvo būtina sąlyga intensyvesnei žemės ūkio gamybai.

    Tyrimas taip pat parodo, kaip per šimtmečius keitėsi žmonių santykis su aplinka: ankstyvieji kanalai galėjo būti tarpinė stadija tarp natūralių užliejamų teritorijų ir sąmoningai suprojektuotos infrastruktūros. Vėliau natūralūs vandens keliai buvo vis labiau koreguojami, o vietoje jų formavosi reguliarių kanalų tinklai.

    Vis dėlto tokios sistemos turėjo ir pažeidžiamumų. Tyrėjai kelia prielaidą, kad Eufrato vagos pokyčiai ilgainiui galėjo palikti dalį infrastruktūros be pagrindinio vandens šaltinio, o tai pietų Mesopotamijos lygumose, kur upės linkusios keisti kursą, buvo pasikartojantis iššūkis.

    Eridu atvejis primena, kad ankstyvųjų miestų augimas rėmėsi ne vien amatų ar prekybos plėtra, bet ir sudėtingais vandens valdymo sprendimais. Tokie atradimai padeda tiksliau suprasti, kaip žemdirbystės technologijos prisidėjo prie ilgalaikio urbanizacijos proceso ir regiono klestėjimo.

  • Nimrudo lęšis glumina mokslininkus: 2 700 metų senumo radinys galėjo pakeisti istoriją

    Nimrudo lęšis glumina mokslininkus: 2 700 metų senumo radinys galėjo pakeisti istoriją

    Maždaug 2 700 metų senumo krištolo lęšis, vadinamas Nimrudo lęšiu, iki šiol kelia ginčus archeologų ir optikos istorikų bendruomenėje. Nedidelis, kruopščiai nušlifuotas artefaktas buvo aptiktas XIX amžiuje kasinėjant senovės Asirijos miestą Kalchu, dabartinio Irako teritorijoje.

    Šis daiktas yra apie 38 milimetrų skersmens, turi vieną plokščią, kitą lengvai išgaubtą pusę, todėl pasižymi realiomis optinėmis savybėmis ir gali padidinti vaizdą. Datavimas dažniausiai siejamas su VIII amžiumi prieš Kristų, o tai reiškia, kad lęšis buvo pagamintas gerokai anksčiau nei Europoje atsirado pirmieji dokumentuoti teleskopai.

    Diskusijas ypač įkaitino hipotezė, kad lęšis galėjo būti teleskopo dalis ir taip padėti paaiškinti išskirtinai tikslius Mesopotamijos dangaus stebėjimų užrašus. Asirų ir babiloniečių mokslininkai iš tiesų fiksavo planetų judėjimą, užtemimus ir kitus reiškinius, tačiau aiškių įrodymų, kad jie naudojo optinius prietaisus, iki šiol nėra.

    Ar tai galėjo būti teleskopas?

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad vieno lęšio teleskopui nepakaktų: reikėtų daugiau optinių elementų ir konstrukcijos, leidžiančios juos tiksliai sujungti. Svarbu ir tai, kad pats Nimrudo lęšis nėra idealus optinis komponentas, nes jo netobulumai galėjo smarkiai iškraipyti vaizdą ir riboti bet kokių tikslių stebėjimų galimybes.

    Dar vienas argumentas prieš sensacingą versiją yra šaltinių stoka. Iki šiol nerasta asirų tekstų, kurie aprašytų teleskopą ar panašų prietaisą, taip pat nerasta kitų detalių, kurios leistų rekonstruoti tokio įrenginio egzistavimą.

    Žemiškesnės versijos

    Britų muziejaus, kuriame saugomas šis artefaktas, kuratoriai yra nurodę ir gerokai paprastesnį paaiškinimą. Lęšis galėjo būti dekoratyvinė inkrustacija, pavyzdžiui, baldo ar prabangaus dirbinio detalė, o didinantis efektas galėjo būti atsitiktinė šlifavimo pasekmė.

    Šią kryptį sustiprina radimo aplinkybės: lęšis aptiktas tarp kitų dekoratyvinių fragmentų, siejamų su stiklu, kaulu ar mediena. Tai labiau primena prabangaus interjero ar dirbinių apdailą, o ne mokslinio instrumento komplektą.

    Kas labiausiai tikėtina šiandien?

    Dalis tyrėjų laikosi nuomonės, kad lęšis galėjo veikti kaip paprasta lupa. Tokie daiktai būtų naudingi smulkioms įrėžoms ar užrašams apžiūrėti, brangakmeniams apdirbti ar kitoms preciziškoms amatų užduotims, kurioms reikėjo aštresnio vaizdo.

    Taip pat buvo siūlyta idėja, kad tai galėjo būti savotiškas monoklis žmogui, turėjusiam regėjimo sutrikimų, tačiau ši hipotezė nėra tapusi moksliniu sutarimu. Kol kas Nimrudo lęšis išlieka vienu įdomiausių senovės optikos klausimų: aišku, kad jis didina vaizdą, bet neaišku, ar būtent to ir siekė jo kūrėjas.

  • Po 4 000 metų prabilo molinės lentelės: užkalbėjimai, medicina ir net alaus sąskaita

    Po 4 000 metų prabilo molinės lentelės: užkalbėjimai, medicina ir net alaus sąskaita

    Daugiau kaip 4 000 metų senumo molinės lentelės su dantiraščiu atskleidė netikėtai platų senųjų civilizacijų gyvenimo vaizdą: nuo magiškų užkalbėjimų ir medicininių instrukcijų iki kasdienių prekybos įrašų. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai leidžia vienu metu matyti ir valdžios, ir paprastų žmonių kasdienybės sluoksnius.

    Dantiraštis laikomas viena seniausių rašto sistemų pasaulyje, atsiradusia Mesopotamijoje prieš maždaug 5 200 metų. Iš pradžių jis buvo skirtas apskaitai ir prekybai, tačiau vėliau tapo administracijos, religinių tekstų ir literatūros pagrindu, leidusiu kurtis dideliems miestams ir biurokratijai.

    Didžiausią susidomėjimą sukėlė lentelės, siejamos su senoviniu Hamos miestu dabartinės Sirijos teritorijoje. Miestą 720 metais prieš mūsų erą sunaikino asirai, o dalis ten rastų lentelių dešimtmečius pragulėjo muziejų saugyklose, kol buvo pradėtos sistemingai tyrinėti.

    Tarp perskaitytų tekstų aptikti reti magiški ritualai ir sveikatos priežiūros aprašymai, kurie, mokslininkų vertinimu, galėjo priklausyti didesnei šventyklos bibliotekai. Tokie tekstai regione randami itin retai, todėl jie tampa svarbiais duomenimis apie tai, kaip buvo suvokiamos ligos, apsauga nuo blogio ir dievų vaidmuo kasdienybėje.

    Vienas iš išskirtiniausių įrašų aprašo naktinį ritualą, skirtą apsaugoti valdovą nuo kerų, nelaimių ir politinio chaoso. Jame minimos molio ir vaško figūrėlės, kurios per ceremoniją būdavo sudeginamos, kartu tariant specialius užkalbėjimus, o pati praktika buvo laikoma realiu valstybės stabilumo užtikrinimo įrankiu.

    Tyrėjams netikėta, kad panašaus pobūdžio tekstas rastas ne pagrindiniuose Asirijos imperijos centruose. Tai gali reikšti, kad politinės ir religinės įtakos sklaida buvo platesnė, nei manyta anksčiau, o ritualinės tradicijos pasiekdavo ir toliau nuo valdžios branduolio esančias teritorijas.

    Kolekcijoje aptikta ir karališkų laiškų, istorinių dokumentų bei valdovų sąrašų. Ypatingo dėmesio sulaukė lentelė, kurioje, mokslininkų teigimu, gali būti užuominų apie Gilgamešą, garsųjį Epo herojų, o tai vėl kelia diskusijas, kiek legendiniai pasakojimai galėjo remtis realiais istoriniais prototipais.

    Vis dėlto nemaža dalis lentelių pasakoja ne apie karalius, o apie kasdienę administraciją: prekių sąrašus, darbuotojų apskaitą, tarnybinę korespondenciją ir prekybos dokumentus. Vienas įspūdingiausių smulkių radinių buvo paprasta alaus sąskaita, primenanti, kad žmonių rūpesčiai prieš tūkstantmečius dažnai buvo labai panašūs į šiandieninius.

    Pažymima ir technologijų reikšmė šiuolaikinei archeologijai: ilgą laiką tokie tekstai likdavo menkai ištyrinėti dėl sudėtingų, išnykusių kalbų ir reikalingos ekspertizės. Skaitmeniniai skenavimo metodai ir pažangios analizės priemonės pagreitina detalių fiksavimą, leidžia tiksliau lyginti ženklus ir sistemingiau versti dideles kolekcijas.