Vėžio ląstelės po kūną keliauja krauju, tačiau viena vieta joms beveik neįveikiama – širdis. Nors ji nuolat „maitinama“ krauju, piktybiniai navikai šiame organe itin reti, o metastazės čia aptinkamos išskirtiniais atvejais.
Naujame tyrime siūlomas netikėtas paaiškinimas: širdį nuo navikų gali saugoti jos nuolatinis susitraukimas ir tempimasis. Pasak autorių, mechaninė širdies apkrova tarsi siunčia fizinį signalą, dėl kurio vėžio ląstelėms tampa sunkiau „įjungti“ augimą skatinančius genus.
Tyrimas dar ankstyvas – daug išvadų remiasi bandymais su pelėmis ir laboratorijoje išaugintais audiniais. Vis dėlto jis atveria idėją, kad ateities gydymo metodai galėtų pasitelkti ritmišką mechaninį poveikį, panašų į širdies pulsaciją.
Mokslininkai taip pat ieško, kokie vidiniai ląstelės mechanizmai „paverčia“ fizinę jėgą genų aktyvumo pokyčiais. Jei tai pasitvirtintų ir žmonėms, tokios žinios galėtų padėti kurti naujus būdus stabdyti navikų augimą.
Keistas faktas medicinoje: širdies vėžys – itin retas
Širdies ir kraujagyslių ligos bei vėžys yra vienos dažniausių mirties priežasčių pasaulyje, tačiau pirminis širdies vėžys pasitaiko itin retai. Tyrime primenama, kad navikai, prasidedantys širdyje, aptinkami mažiau nei 1 proc. autopsijų.
Tai glumina, nes širdis turi labai gerą kraujotaką, o vėžio ląstelės metastazuodamos dažnai „keliauja“ būtent krauju. Logiškai mąstant, širdis turėtų būti dažnas „nusileidimo taškas“, tačiau realybėje taip nėra.
Italijoje dirbanti komanda, vadovaujama Giulio Ciucci ir Serenos Zacchigna iš Tarptautinio genų inžinerijos ir biotechnologijos centro Trieste, atkreipė dėmesį į širdies biologiją: po gimimo žinduolių širdies ląstelės dažniausiai beveik nustoja dalytis.
Tyrėjai kėlė prielaidą, kad jėgos, kurios „užrakina“ širdies raumens ląstelių dauginimąsi, galėtų veikti ir vėžio ląsteles, stabdydamos jų plitimą širdyje.
Bandymas su „antra širdimi“: kai nėra apkrovos, navikas auga
Viename eksperimente pelėms buvo įjungtos vėžį skatinančios mutacijos keliuose organuose – tarp jų ir širdyje. Navikai formavosi kitur, bet širdis išliko be vėžio požymių.
Dar ryškesnis rezultatas gautas atlikus bandymą su papildoma, į kaklą persodinta širdimi. Ji buvo gyva ir aprūpinama krauju, tačiau neatliko pagrindinio „siurblio“ darbo, todėl jai teko gerokai mažesnė mechaninė apkrova.
Kai vėžio ląstelės buvo suleistos į abi širdis, persodintoje – „neapkrautoje“ – jos augo greitai. Tuo metu įprastai plakančioje, natūralią apkrovą patiriančioje širdyje vėžio ląstelėms sekėsi gerokai prasčiau.
Panašus dėsningumas pastebėtas ir laboratorijoje auginamuose širdies audiniuose: esant mechaninei apkrovai vėžio ląstelių augimas lėtėjo, o ją pašalinus – plaučių, storosios žarnos ir melanomos ląstelėms daugintis buvo lengviau.
Galimas raktas – baltymas Nesprin-2 ir genų valdymo pokyčiai
Tyrėjai aiškinosi, kaip širdies „jėga“ galėtų paveikti vėžio ląstelės vidų. Dėmesys nukrypo į baltymą Nesprin-2, kuris padeda susieti ląstelės struktūrą su branduoliu, kuriame saugoma DNR – tai vienas kelių, leidžiančių ląstelei „jausti“ tempimą ar spaudimą.
Esant normaliai širdies mechaninei jėgai, Nesprin-2 aktyvumas didėjo, o kartu keitėsi ir tai, kaip ląstelės tvarkosi su DNR. Tyrime pabrėžiama, kad DNR ląstelėje nėra „laisva“ – ji supakuojama ir išpakuojama, o šie procesai lemia, kurie genai aktyvuojami.
Autorių teigimu, širdies dūžių sukelta jėga galėjo pastumti vėžio ląsteles nuo augimui palankios būsenos, pakeisdama jų epigenetinį reguliavimą. Retais žmonių širdies metastazių atvejais taip pat pastebėta požymių, kad toks DNR „pakavimo“ mechanizmas būna pakitęs.
Norėdami patikrinti, ar Nesprin-2 išties svarbus, mokslininkai jį „nutildė“ plaučių vėžio ląstelėse ir implantavo jas į pelių širdis. Tuomet ląstelės vėl įgijo gebėjimą augti net ir plakančioje, mechaninę apkrovą patiriančioje širdyje – susiformavo dideli navikai.
Ar navikus ateityje bus galima veikti ritmišku judesiu?
Nors rezultatai intriguojantys, patys autoriai pabrėžia ribotumus: žmogaus navikai auga sudėtingesnėje aplinkoje, kur svarbų vaidmenį atlieka imuninės ląstelės, kraujagyslės, randinis audinys ir daugybė cheminių signalų.
Vis dėlto tyrėjai jau svarsto provokuojančią kryptį – ar ritmiška mechaninė stimuliacija galėtų būti taikoma ir navikams ne širdyje. Komanda bendradarbiauja su inžinieriais, kurdama prototipus prietaisų, kurie galėtų per odą spaudimu veikti paviršiuje esančius navikus, pavyzdžiui, kai kuriuos odos ar krūties vėžio atvejus.
Tokią idėją dar reikėtų plačiai tikrinti: kokie navikai reaguoja į jėgą, koks spaudimas būtų saugus, kaip dažnai jį taikyti ir ar tai neturėtų nepageidaujamų pasekmių. Skirtingų tipų vėžio ląstelės gali elgtis labai nevienodai, todėl vienas metodas tikrai netaps universaliu sprendimu.
Tyrimo išvados paskelbtos žurnale „Science“.
