Vienas didžiausių JAV meteoro smūgio kraterių pasirodė esąs maždaug 100 milijonų metų „jaunesnis“, nei manyta iki šiol. Naujas datavimas rodo, kad vadinamasis Eimso (Ames) krateris Oklahomoje susiformavo gerokai vėliau ir galėjo sutapti su vienu didžiausių masinių išnykimų Žemės istorijoje.
Apie tai rašoma „Live Science“ pristatomame tyrime, kuriame mokslininkai iš naujo įvertino po žeme esančios struktūros amžių. Krateris yra šiaurės Oklahomoje, netoli nedidelio Eimso miestelio, o jo skersmuo siekia apie 16 kilometrų – tai ketvirtas pagal dydį smūgio krateris JAV.
Šis smūgio pėdsakas šiandien nematomas, nes tuo metu regioną dengė seklus vandenynas, o vėliau kraterį užklojo jūros dugno nuosėdos. Struktūra buvo aptikta tik 1991 metais, kai į ją atsitiktinai „pataikė“ naftos žvalgybos gręžiniai.
Anksčiau Eimso krateris buvo siejamas su Ordoviko laikotarpio meteoritų įvykiu, kuris datuojamas maždaug 467 milijonais metų. Tačiau nauja analizė leidžia manyti, kad smūgis įvyko apie 370 milijonų metų prieš mūsų dienas – tai perkelia jį į visai kitą geologinį kontekstą.
Kas pakeitė kraterio datą
Tyrėjai kraterio uolienose ištyrė itin mažus cirkonio kristalus (zircon). Jie laikomi ypač patvariais ir geologams vertingais „laiko kapsulėmis“, nes jų vidinė struktūra išsaugo ekstremalių sąlygų – pavyzdžiui, didelio karščio ir slėgio – pėdsakus.
Analizuodami mikroskopinius cirkonio fragmentus ir jų pažeidimų raštus, mokslininkai nustatė, kad smūgio signalas nuosekliai rodo „jaunesnį“ amžių. Taip paaiškėjo, kad krateris susidarė maždaug 97 milijonais metų vėliau, nei buvo siejama su Ordoviko meteoritų epizodu.
Toks metodas vis dažniau naudojamas senovinių smūginių struktūrų datavimui – jis jau anksčiau padėjo patikslinti ir kitų kraterių amžių skirtingose pasaulio vietose. Mokslininkų teigimu, tikslesnė chronologija leidžia aiškiau suprasti, kaip pavieniai įvykiai „įsirašo“ į didesnius Žemės istorijos procesus.
Sąsaja su masiniu išnykimu
Naujas Eimso kraterio amžius sutampa su vadinamuoju vėlyvojo devono masiniu išnykimu, dar žinomu kaip Frasnijo–Famenijo įvykis. Manoma, kad šis procesas prasidėjo apie 372 milijonus metų prieš mūsų dienas ir truko kelis milijonus metų.
Tuo laikotarpiu, kaip teigiama, vandenynuose smarkiai sumažėjo deguonies, o tai paveikė jūrų ekosistemas – galėjo išnykti iki pusės jūrinės gyvybės. Tyrėjai pabrėžia, kad Eimso smūgis nebuvo šio išnykimo priežastis, tačiau jo padariniai galėjo prisidėti prie regioninių klimato pokyčių.
Pasak mokslininkų, smūgis būtų pakėlęs didžiulius dulkių kiekius į atmosferą, o tai galėjo sustiprinti vėsinimo efektą. Vis dėlto tai pateikiama kaip galima įtaka, o ne pagrindinis masinio išnykimo paaiškinimas.
Tyrimo autoriai akcentuoja, kad tokie datavimo patikslinimai keičia bendrą supratimą apie Šiaurės Amerikos smūginių įvykių „grafiką“. Kuo tiksliau nustatomas laikas, tuo lengviau vertinti, ar smūgiai galėjo sutapti su kitais planetos masto pokyčiais.