Tag: Metforminas

  • 4 vaistai, kurie gali trikdyti vitamino B12 įsisavinimą: kada verta pasitikrinti

    Vitamino B12 trūkumas gali atsirasti ne tik dėl mitybos – jo įsisavinimą kai kuriais atvejais gali apsunkinti ir ilgiau vartojami vaistai. Šis vitaminas svarbus nervų sistemai, DNR sintezei ir raudonųjų kraujo kūnelių gamybai.

    Kaip rašo „EatingWell“, vaistininkai ir registruoti dietologai išskiria keturias vaistų grupes, kurios gali trukdyti vitaminui B12 pasisavinti ir taip didinti nepakankamo kiekio riziką.

    Vitaminas B12 gaunamas su maistu (pavyzdžiui, iš mėsos, žuvies, pieno produktų ar praturtintų produktų), taip pat vartojamas kaip papildas. Tačiau organizmui ne visada lengva B12 „išlaisvinti“ ir pasisavinti – tam svarbi ir skrandžio rūgštis, ir žarnyno veikla.

    Svarbu suprasti, kad vien tai, jog vartojate vieną iš toliau minimų vaistų, dar nereiškia, kad jums būtinai vystosi trūkumas ar kad reikia savarankiškai pradėti vartoti papildus. Vis dėlto ilgalaikis vartojimas yra priežastis su gydytoju aptarti B12 tyrimą ir stebėseną.

    Kolchicinas

    Kolchicinas dažniausiai skiriamas podagros gydymui. Specialistų teigimu, šis vaistas, ypač vartojamas ilgiau, gali trukdyti vitaminui B12 įsisavinti plonojoje žarnoje.

    Jei kolchicinas vartojamas podagros kontrolei, rekomenduojama su gydytoju aptarti, ar nereikėtų periodiškai pasitikrinti vitamino B12 kiekio.

    Metforminas

    Metforminas plačiai vartojamas gydant 2 tipo diabetą ir esant prediabetui. Nurodoma, kad ilgalaikis metformino vartojimas gali sumažinti vitamino B12 įsisavinimą ir lemti mažesnį jo kiekį organizme.

    Tekste pabrėžiama, kad negydomas B12 trūkumas siejamas su neurologinėmis komplikacijomis, tarp jų – periferine neuropatija. Sergantiems diabetu tai ypač aktualu, nes nervų pažeidimo rizika ir taip gali būti didesnė.

    Skrandžio rūgštį mažinantys vaistai

    Trečioji grupė – H2 receptorių antagonistai (pavyzdžiui, famotidinas, cimetidinas ar nizatidinas). Jie mažina skrandžio rūgšties gamybą ir skiriami esant refliuksui, rėmeniui ar opoms.

    Paaiškinama, kad vitaminas B12 maiste būna susijęs su baltymais, o skrandžio rūgštis padeda jį atskirti, kad vėliau būtų įsisavintas. Kai rūgšties mažiau, organizmui gali būti sunkiau pasisavinti B12 būtent iš maisto.

    Ketvirtoji grupė – protonų siurblio inhibitoriai (pavyzdžiui, omeprazolas, ezomeprazolas ar lansoprazolas). Šie vaistai taip pat mažina skrandžio rūgšties kiekį, todėl, ypač vartojant ilgą laiką, gali didėti vitamino B12 trūkumo rizika.

    Skiriamas svarbus niuansas: rūgštį slopinantys vaistai labiau veikia B12, gaunamą iš maisto, o papilduose vitaminas dažnai būna „laisvos“ formos – jam nereikia būti atskirtam nuo baltymų skrandžio rūgšties pagalba.

    Specialistai ragina nekeisti gydymo savarankiškai: nei nutraukti paskirtų vaistų, nei pradėti vartoti B12 papildų vien remiantis sąrašu. Tinkamiausia taktika – su gydytoju aptarti individualius rizikos veiksnius, tyrimus ir, jei reikia, papildymo formą.

  • 5 populiarūs vaistai, kurių negalima gerti nevalgius: pasekmės gali būti labai rimtos

    Kai kurie plačiai vartojami vaistai, išgerti nevalgius, gali gerokai labiau dirginti skrandį ir žarnyną, sukelti pykinimą ar net padidinti kraujavimo riziką. Specialistai pabrėžia, kad saugus vartojimas priklauso ne tik nuo dozės, bet ir nuo to, ar vaistas geriamas su maistu.

    Vaistų informaciniuose lapeliuose dažnai nurodoma, ar preparatą reikia vartoti valgant, po valgio ar tuščiu skrandžiu. Jei kyla abejonių, verta pasitarti su gydytoju arba vaistininku, nes net tos pačios grupės vaistai gali turėti skirtingas rekomendacijas.

    Nuskausminamieji ir skrandžio pažeidimai

    Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, tokie kaip ibuprofenas ar acetilsalicilo rūgštis, gali pažeisti virškinamojo trakto gleivinę. Vartojant juos nevalgius dažniau pasireiškia rėmuo, skrandžio skausmas, o ilgiau vartojant didėja opų ir kraujavimo tikimybė.

    Maistas tokiu atveju veikia kaip papildomas apsauginis barjeras, todėl šiuos vaistus paprastai rekomenduojama gerti valgant arba iškart po valgio, užsigeriant stikline vandens. Ypač atsargūs turėtų būti žmonės, anksčiau sirgę skrandžio opalige ar vartojantys kraują skystinančius vaistus.

    Vaistai gliukozei: kada rizika didžiausia?

    Diabeto gydymui vartojami preparatai, įskaitant metforminą, kai kuriems žmonėms gali sukelti virškinamojo trakto sudirginimą. Išgėrus nevalgius dažniau pasireiškia pykinimas, pilvo diskomfortas ar viduriavimas, todėl vartojimas su maistu neretai padeda sumažinti šalutinius poveikius.

    Be to, dalis vaistų, mažinančių gliukozės kiekį, gali didinti hipoglikemijos riziką, jei žmogus praleidžia valgymą. Dėl to gydytojai paprastai akcentuoja reguliarų maitinimąsi ir aiškų vaistų vartojimo režimą.

    Hormoniniai vaistai ir antibiotikai

    Kortikosteroidai gali dirginti skrandį, o vartojami nevalgius kai kuriems pacientams sukelia ryškesnį pilvo skausmą ar gleivinės sudirginimą. Dažnai rekomenduojama juos gerti ryte, po pusryčių, užsigeriant pakankamu kiekiu vandens, tačiau konkreti schema priklauso nuo diagnozės.

    Antibiotikų vartojimo taisyklės skiriasi: dalį jų reikia gerti tuščiu skrandžiu, nes taip geriau pasisavinami, tačiau nemažai preparatų sukelia pykinimą, jei vartojami nevalgius. „Visada vadovaukitės vaisto informaciniu lapeliu ir gydytojo nurodymais, nes savavališkas režimo keitimas gali sumažinti gydymo efektyvumą“, – sakė vaistininkė.

    Vitaminai ir geležis: kodėl nevalgius gali supykinti?

    Kai kurie vitaminai geriau pasisavinami su maistu, ypač riebaluose tirpūs vitaminai, kuriems įsisavinti reikia riebalų iš raciono. Dėl to vartojant vitaminų kompleksus nevalgius efektas gali būti prastesnis, o daliai žmonių pasireiškia skrandžio dirginimas.

    Geležies papildai neretai sukelia pykinimą, spazmus ar pilvo skausmą, ypač jautresniems žmonėms, todėl kai kada patariama juos vartoti su maistu. Vis dėlto geležies pasisavinimas gali priklausyti ir nuo kitų produktų ar gėrimų, tad individualias rekomendacijas geriausia aptarti su gydytoju.

  • Metforminas siejamas su moterų ilgaamžiškumu: tyrimas rodo 30 proc. mažesnę riziką nesulaukti 90

    Metforminas siejamas su moterų ilgaamžiškumu: tyrimas rodo 30 proc. mažesnę riziką nesulaukti 90

    Naujas JAV ir Vokietijos mokslininkų tyrimas rodo, kad metforminas, vienas dažniausiai skiriamų vaistų 2 tipo diabetui gydyti, gali būti siejamas su didesne tikimybe moterims sulaukti 90 metų. Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad tai nėra įrodymas, jog vaistas tiesiogiai prailgina gyvenimą.

    Analizėje panaudoti ilgalaikio JAV stebėjimo tyrimo duomenys apie vyresnes, po menopauzės esančias moteris, sergančias 2 tipo diabetu. Tyrėjai atrinko 438 dalyves: dalis jų pradėjo vartoti metforminą, o kita dalis gydymui naudojo sulfonilkarbamidus.

    Skaičiuojant statistinę riziką, metforminą vartojusioje grupėje nustatyta apie 30 proc. mažesnė tikimybė mirti nesulaukus 90 metų, palyginti su sulfonilkarbamidus vartojusiomis dalyvėmis. Tyrime 90 metų riba pasirinkta kaip išskirtinio ilgaamžiškumo rodiklis.

    „Metforminas veikia kelis senėjimo kelius, todėl jau kurį laiką svarstoma, kad jis galėtų būti susijęs su ilgesniu gyvenimu“, – rašė tyrėjai.

    Mokslinėje literatūroje metforminas dažnai aptariamas kaip potencialiai senėjimo procesus veikti galintis preparatas: jam priskiriami mechanizmai, susiję su medžiagų apykaita, uždegimu ir ląstelių streso valdymu. Atskiruose darbuose minimos sąsajos su mažesne kai kurių su amžiumi siejamų būklių rizika, tačiau bendras vaizdas išlieka nevienareikšmis.

    Svarbi šio darbo ribotumo dalis ta, kad tyrimas buvo stebėjimo pobūdžio, o dalyvės nebuvo atsitiktinai priskirtos vienam ar kitam gydymui. Tai reiškia, kad rezultatams galėjo turėti įtakos ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, ligos kontrolės kokybė, gretutinės būklės, kūno masė, gyvenimo būdas ar gydytojų pasirinktos gydymo strategijos.

    „Kadangi tyrimas apėmė tik 60 metų ir vyresnes moteris po menopauzės, negalime užtikrintai pasakyti, ar rezultatai būtų tokie patys vyrams ar jaunesniems žmonėms“, – pažymėjo autoriai.

    Vis dėlto tyrimas turi ir stipriąją pusę: dalyvės buvo stebėtos ilgai, vidutiniškai apie 14–15 metų. Tokia trukmė suteikia daugiau galimybių vertinti sąsajas su ilgaamžiškumu, nes atsitiktinių imčių klinikiniai tyrimai dažniausiai trunka trumpiau ir retai pasiekia 90 metų amžiaus ribą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad norint patikimai atsakyti, ar metforminas gali prisidėti prie ilgesnio gyvenimo, reikėtų papildomų tyrimų, įskaitant atsitiktinių imčių klinikinius tyrimus ir platesnes populiacijas. Kol kas metforminas išlieka pirmos eilės vaistas 2 tipo diabetui gydyti, o bet kokie sprendimai dėl jo vartojimo turi būti priimami tik kartu su gydytoju.