CP v2

Tag: Metilgyvsidabris

  • Šios žuvies vengti ragina medikai: per dažnas valgymas siejamas su vėžiu ir kepenų bėdomis

    Žuvis dažnai laikoma vienu sveikiausių produktų, tačiau specialistai primena, kad svarbu ne tik kiekis, bet ir rūšis. Didelės, ilgai gyvenančios plėšrios žuvys gali sukaupti daugiau teršalų, o per dažnas jų vartojimas didina nepageidaujamos rizikos tikimybę.

    Daugiausia dėmesio paprastai skiriama metilgyvsidabriui, kuris kaupiasi maisto grandinėje ir ypač aptinkamas dideliuose plėšrūnuose. Dažniausiai minimos rūšys yra kardžuvė, ryklys, kai kurios didžiųjų tunų rūšys ir karališkoji skumbrė, todėl šių žuvų patariama nevalgyti dažnai.

    Metilgyvsidabris siejamas su nervų sistemos pažeidimo rizika, o jautriausios grupės yra nėščiosios, žindančios moterys ir maži vaikai. Būtent jiems daugelyje šalių rekomendacijų siūloma vengti žuvų, turinčių daug gyvsidabrio, ir rinktis mažiau užterštas alternatyvas.

    Kitas klausimas – patvarieji organiniai teršalai, tokie kaip dioksinai ir polichlorinti bifenilai (PCB). Šios medžiagos ilgai išlieka aplinkoje, gali kauptis riebaliniame žuvų audinyje ir, ilgainiui gaunant didesnes dozes, siejamos su nepalankiu poveikiu sveikatai, įskaitant kai kurių vėžio formų riziką bei kepenų funkcijos sutrikimus.

    „Žuvis išlieka svarbi subalansuotos mitybos dalis, tačiau pasirinkimas turi būti atsakingas: dažniau rinktis mažas, greičiau augančias rūšis, o didelių plėšrūnų nepadauginti“, – pabrėžia visuomenės sveikatos rekomendacijose dažnai kartojamas principas.

    Praktiškai saugesniu kasdieniu pasirinkimu dažniau laikomos sardinės, silkė, ančiuviai, menkė, pollakas, upėtakis ar lašiša, nes jų gyvsidabrio kiekiai paprastai būna mažesni. Tuo metu tuną verta vertinti pagal rūšį: konservuotas „light“ tipo tunas paprastai turi mažiau gyvsidabrio nei didžiųjų tunų kepsniai, todėl dažnumas turėtų skirtis.

    Riziką didina ne tik teršalai, bet ir netinkamas paruošimas. Žalia ar nepakankamai termiškai apdorota žuvis gali būti infekcijų ir parazitų šaltinis, todėl namuose svarbu laikytis higienos, atskirti žalią žuvį nuo kitų produktų ir pakankamai ją iškepti ar išvirti.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į augančias diskusijas dėl mikroplastiko jūrinėje aplinkoje. Nors mokslininkai dar vertina ilgalaikį poveikį žmogui, bendras patarimas išlieka paprastas: kuo įvairesnė mityba ir kuo retesnis itin užterštų rūšių vartojimas, tuo mažesnė tikėtina kumuliacinė rizika.

  • Šias 10 žuvų dietologai vadina geriausiu pasirinkimu: daug omega-3, mažiau gyvsidabrio

    Žuvys ir jūrų gėrybės jau seniai laikomos vienais vertingiausių produktų širdžiai ir smegenims, tačiau vis dažniau pabrėžiama, kad svarbu ne tik valgyti žuvį, bet ir rinktis tinkamas rūšis. Europos maisto saugos tarnybos 2026 metais paskelbta analizė, apėmusi 27 Europos Sąjungos valstybes, Islandiją ir Norvegiją, parodė, kad žuvį ar jūrų gėrybes vartoja apie 60 proc. apklaustųjų.

    Tuo pačiu tyrėjai atkreipė dėmesį, kad visuomenės žinios apie gyvsidabrio rizikas išlieka ribotos. Maždaug trečdalis vartotojų, įskaitant apie trečdalį nėščiųjų, nurodė dažnai renkantys rūšis, kurios priskiriamos didžiausio leistino gyvsidabrio kiekio grupei.

    Didžiausia problema – metilgyvsidabris, kuris linkęs kauptis stambių, ilgai gyvenančių plėšriųjų žuvų audiniuose. Kuo aukščiau žuvis yra mitybos grandinėje, tuo didesnė tikimybė, kad joje bus daugiau šio teršalo, todėl į rekomendacijas dažniausiai patenka mažesnės ir vidutinio dydžio rūšys.

    Nauda sveikatai ir svarbiausia taisyklė

    Žuvis vertinama dėl visaverčių baltymų, omega-3 riebalų rūgščių EPA ir DHA, vitamino D, vitamino B12, jodo bei seleno. DHA yra svarbi nervų sistemos ir regos funkcijoms, o EPA siejama su uždegiminių procesų reguliavimu ir širdies bei kraujagyslių sistemos palaikymu.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda reguliarus, bet apgalvotas pasirinkimas, o ne žuvies atsisakymas dėl baimių. Praktinė taisyklė paprasta: dažniau rinktis trumpiau gyvenančias, mažesnes žuvis ir keisti rūšis, kad mažėtų galimų teršalų kaupimosi rizika.

    Kokios žuvys laikomos geru pasirinkimu

    Prie dažniausiai palankiai vertinamų rūšių priskiriamos sardinės, lašiša, Atlanto skumbrė, silkė ir upėtakis. Jos paprastai pasižymi geru omega-3 ir baltymų santykiu, o dėl biologinių savybių neretai turi mažesnę gyvsidabrio riziką nei stambūs plėšrūnai.

    Kaip maistingi, bet dažnai per retai naudojami pasirinkimai minimos ir sardelės, dar vadinamos ančiuviais, taip pat liesesnės žuvys, tokios kaip mintajas ar Ramiojo vandenyno menkė. Jos gali būti patogus sprendimas norint daugiau baltymų ir jodo, tačiau ne visuomet pasiūlo tiek omega-3, kiek riebios jūrinės žuvys.

    Su tunu rekomenduojama elgtis atsargiau, nes skirtingos rūšys gali ženkliai skirtis pagal gyvsidabrio kiekį. Dažniau patariama rinktis rūšis, kurios laikomos mažesnės rizikos, o nėščioms moterims ir vaikams paprastai rekomenduojama ypač atidžiai vertinti tuno rūšį ir vartojimo dažnį.

    Kaip ruošti, kad nauda nedingtų

    Didelę reikšmę turi ir paruošimas: kepimas orkaitėje, virimas garuose ar troškinimas padeda išlaikyti maistinę vertę ir nepadidina patiekalo kalorijų. Tuo tarpu gruzdinimas, stora paniruotė ar riebūs padažai greitai panaikina lengvo, širdžiai palankaus pasirinkimo pranašumą.

    Rūkyta žuvis gali būti patogi, tačiau dažnai turi daugiau druskos, todėl ją verta laikyti priedu, o ne kasdieniu pagrindiniu baltymų šaltiniu. Norint geresnio balanso, mitybos specialistai dažniausiai pataria žuvį įtraukti reguliariai ir derinti skirtingas rūšis, atsižvelgiant į individualią sveikatą ir rizikos grupes.