CP v2

Tag: Metilgyvsidabris

  • Antarktidos ledas tirpsta, o į vandenyną plūsta gyvsidabris: mokslininkai įspėja dėl rizikų

    Antarktidos ledas tirpsta, o į vandenyną plūsta gyvsidabris: mokslininkai įspėja dėl rizikų

    Antarktidos ledo tirpsmas gali turėti netikėtą pasekmę: į Pietų vandenyną vis aktyviau patenka gyvsidabris, dešimtmečius ir net šimtmečius kauptas lede. Naujas tyrimas rodo, kad klimato šiltėjimas paverčia Antarktidą antriniu taršos šaltiniu, o poveikis gali išplisti už poliarinio regiono ribų.

    Gyvsidabris į aplinką patenka natūraliai, pavyzdžiui, per vulkaninę veiklą ar uolienų irimą, tačiau pramonės laikotarpiu jo kiekiai smarkiai išaugo. Didžiausią indėlį sieja iškastinio kuro deginimas ir kai kurios kasybos veiklos, dėl kurių gyvsidabrio junginiai atmosferoje gali keliauti didelius atstumus.

    Ilgą laiką Antarktidos ledas veikė kaip savotiška saugykla: ore nusėdęs gyvsidabris buvo įšaldomas ir užkonservuojamas sniego bei ledo sluoksniuose. Tačiau spartėjant tirpsmui, šis istorinis teršalų rezervas vėl įtraukiamas į apytaką ir per tirpsmo vandenis bei eroziją patenka į pakrančių ekosistemas.

    Ką parodė nuosėdų tyrimai

    Tyrėjų grupė, vadovaujama Pekino universiteto mokslininko Chengzhen Zhou, analizavo nuosėdų gręžinius Antarktidos pusiasalio regione. Tai viena sparčiausiai šylančių ir greičiausiai besikeičiančių Antarktidos vietų, todėl ji laikoma ankstyvu indikatoriumi, kas gali vykti ir kitur.

    Duomenys rodo, kad Antarktidos pusiasalio šelfe gyvsidabris kaupiasi maždaug dukart greičiau nei pasaulinis šelfų vidurkis. Be to, nuo pramonės revoliucijos pradžios, maždaug nuo XIX amžiaus vidurio, kaupimosi tempas išaugo apie 160 proc.

    Vienas pagrindinių kelių, kaip gyvsidabris pasiekia Antarktidą, yra atmosfera: nusėdęs jis gali būti įtraukiamas į jūros vandenį ir vėl grįžti į orą. Mokslininkai šį procesą apibūdina kaip atmosferos ir vandenyno apytakos ciklą, kuris leidžia teršalams cirkuliuoti net atokiuose regionuose.

    Du ciklai, kurie stiprina taršą

    Tyrime pabrėžiama, kad dabar veikia ne tik atmosferos ir vandenyno apytaka, bet ir papildomas mechanizmas, susijęs su ledynų tirpsmu. Kai ledas tirpsta, o pakrantėse intensyvėja erozija, gyvsidabris iš ledo ir sausumos nuosėdų lengviau mobilizuojamas ir patenka į jūrą.

    „Šių dviejų ciklų sąveika padidino tirpsmo skatinamą gyvsidabrio išsiskyrimą iš sausumos apie 550 proc., o oro ir jūros mainus apie 350 proc.“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Tyrėjų vertinimu, tai reiškia, kad klimato šiltėjimas Antarktidoje ne tik keičia ledynų būklę, bet ir sustiprina cheminių teršalų judėjimą. Kitaip tariant, istorinė tarša, kuri buvo laikoma tarsi užrakinta, tampa aktyvia ir gali didinti poveikį ekosistemoms.

    Kodėl tai svarbu žmonėms

    Pasaulio sveikatos organizacija gyvsidabrį įvardija tarp 10 didžiausią susirūpinimą keliančių cheminių medžiagų visuomenės sveikatai. Net mažos koncentracijos gali būti toksiškos, o didžiausia rizika siejama su metilgyvsidabriu, kuris kaupiasi gyvūnų audiniuose ir stiprėja kylant mitybos grandine.

    Ankstesni tyrimai Antarktidoje yra fiksavę, kad jūros lede gyvenančios bakterijos gali paversti gyvsidabrį metilgyvsidabriu. Būtent ši forma laikoma ypač pavojinga, nes ji linkusi bioakumuliuotis planktono, krilio, žuvų ir galiausiai aukštesnių plėšrūnų organizmuose.

    Naujausi duomenys taip pat kelia nerimą dėl taršos plitimo: gyvsidabrio pernaša iš Antarktidos pusiasalio į atvirą vandenyną srovėmis, tyrimo vertinimu, išaugo apie 400 proc. Tai reiškia, kad poveikis teoriškai gali persiduoti platesnėms Pietų vandenyno teritorijoms ir potencialiai paliesti žvejybos bei ekosistemų stabilumą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad problema yra susijusi su žmogaus veikla, todėl sprendimai taip pat priklauso nuo pasirinkimų: mažesni iškastinio kuro deginimo mastai ir taršos kontrolė lemia ne tik šiltnamio efektą sukeliančių dujų, bet ir gyvsidabrio emisijų mažėjimą. Tyrimas publikuotas Proceedings of the National Academy of Sciences.

  • Medikai įspėja: ši populiari žuvis gali kaupti pavojingą gyvsidabrį – kam rizika didžiausia

    Žuvis dažnai laikoma vienu sveikiausių pasirinkimų, nes suteikia visaverčių baltymų, omega-3 riebalų rūgščių, vitamino D ir B12, taip pat jodo bei seleno. Tačiau dalis jūrinių žuvų gali kaupti metilgyvsidabrį – toksišką junginį, kuris į vandenis patenka dėl taršos ir ilgainiui koncentruojasi mitybos grandinėje.

    Didžiausias dėmesys skiriamas tunui, ypač dideliems ir ilgai gyvenantiems plėšriems individams. Kuo žuvis stambesnė ir kuo aukščiau mitybos grandinėje ji yra, tuo didesnė tikimybė, kad jos audiniuose susikaups daugiau metilgyvsidabrio.

    Kas iš tiesų kelia riziką?

    Metilgyvsidabris pavojingiausias nervų sistemai, todėl jautriausios grupės yra nėščiosios, krūtimi maitinančios moterys ir maži vaikai. Šioms grupėms ypač svarbu rinktis žuvis, kuriose gyvsidabrio būna mažiau, ir neįprasti valgyti nuolat tą patį vieną rūšies produktą.

    Suaugusiam, sveikam žmogui problema dažniausiai kyla ne dėl vienkartinės porcijos, o dėl dažnos rutinos, kai tas pats plėšrus žuvies tipas valgomas reguliariai. Specialistai pabrėžia, kad saugiausia strategija yra įvairovė: kaitalioti skirtingas žuvis ir jūros gėrybes, o ne remtis vien tunu.

    Kaip rinktis praktiškai?

    Mažesnės žuvys paprastai sukaupia mažiau teršalų, todėl jos dažnai laikomos saugesniu pasirinkimu kasdieniam racionui. Prie dažniau minimų alternatyvų priskiriamos sardinės, ančiuviai, lašiša, pollokas ir Atlanto skumbrė.

    Kalbant apie tuną, svarbus ir jo tipas bei produkto forma: kai kuriuose rekomendacijų sąrašuose konservuotas šviesus tunas įvardijamas kaip mažesnės rizikos pasirinkimas nei didesnių rūšių tunai. Vis dėlto net ir renkantis mažesnės rizikos variantus, patariama nepamiršti saiko ir įvairovės.

    Jei kyla abejonių dėl mitybos nėštumo metu ar planuojant šeimą, verta pasitarti su šeimos gydytoju ar dietologu. Tinkamai parinkta žuvis išlieka svarbi subalansuotos mitybos dalis, tačiau sprendimus verta grįsti ne įpročiu, o informacija.

  • Šios žuvies vengti ragina medikai: per dažnas valgymas siejamas su vėžiu ir kepenų bėdomis

    Žuvis dažnai laikoma vienu sveikiausių produktų, tačiau specialistai primena, kad svarbu ne tik kiekis, bet ir rūšis. Didelės, ilgai gyvenančios plėšrios žuvys gali sukaupti daugiau teršalų, o per dažnas jų vartojimas didina nepageidaujamos rizikos tikimybę.

    Daugiausia dėmesio paprastai skiriama metilgyvsidabriui, kuris kaupiasi maisto grandinėje ir ypač aptinkamas dideliuose plėšrūnuose. Dažniausiai minimos rūšys yra kardžuvė, ryklys, kai kurios didžiųjų tunų rūšys ir karališkoji skumbrė, todėl šių žuvų patariama nevalgyti dažnai.

    Metilgyvsidabris siejamas su nervų sistemos pažeidimo rizika, o jautriausios grupės yra nėščiosios, žindančios moterys ir maži vaikai. Būtent jiems daugelyje šalių rekomendacijų siūloma vengti žuvų, turinčių daug gyvsidabrio, ir rinktis mažiau užterštas alternatyvas.

    Kitas klausimas – patvarieji organiniai teršalai, tokie kaip dioksinai ir polichlorinti bifenilai (PCB). Šios medžiagos ilgai išlieka aplinkoje, gali kauptis riebaliniame žuvų audinyje ir, ilgainiui gaunant didesnes dozes, siejamos su nepalankiu poveikiu sveikatai, įskaitant kai kurių vėžio formų riziką bei kepenų funkcijos sutrikimus.

    „Žuvis išlieka svarbi subalansuotos mitybos dalis, tačiau pasirinkimas turi būti atsakingas: dažniau rinktis mažas, greičiau augančias rūšis, o didelių plėšrūnų nepadauginti“, – pabrėžia visuomenės sveikatos rekomendacijose dažnai kartojamas principas.

    Praktiškai saugesniu kasdieniu pasirinkimu dažniau laikomos sardinės, silkė, ančiuviai, menkė, pollakas, upėtakis ar lašiša, nes jų gyvsidabrio kiekiai paprastai būna mažesni. Tuo metu tuną verta vertinti pagal rūšį: konservuotas „light“ tipo tunas paprastai turi mažiau gyvsidabrio nei didžiųjų tunų kepsniai, todėl dažnumas turėtų skirtis.

    Riziką didina ne tik teršalai, bet ir netinkamas paruošimas. Žalia ar nepakankamai termiškai apdorota žuvis gali būti infekcijų ir parazitų šaltinis, todėl namuose svarbu laikytis higienos, atskirti žalią žuvį nuo kitų produktų ir pakankamai ją iškepti ar išvirti.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį į augančias diskusijas dėl mikroplastiko jūrinėje aplinkoje. Nors mokslininkai dar vertina ilgalaikį poveikį žmogui, bendras patarimas išlieka paprastas: kuo įvairesnė mityba ir kuo retesnis itin užterštų rūšių vartojimas, tuo mažesnė tikėtina kumuliacinė rizika.

  • Šias 10 žuvų dietologai vadina geriausiu pasirinkimu: daug omega-3, mažiau gyvsidabrio

    Žuvys ir jūrų gėrybės jau seniai laikomos vienais vertingiausių produktų širdžiai ir smegenims, tačiau vis dažniau pabrėžiama, kad svarbu ne tik valgyti žuvį, bet ir rinktis tinkamas rūšis. Europos maisto saugos tarnybos 2026 metais paskelbta analizė, apėmusi 27 Europos Sąjungos valstybes, Islandiją ir Norvegiją, parodė, kad žuvį ar jūrų gėrybes vartoja apie 60 proc. apklaustųjų.

    Tuo pačiu tyrėjai atkreipė dėmesį, kad visuomenės žinios apie gyvsidabrio rizikas išlieka ribotos. Maždaug trečdalis vartotojų, įskaitant apie trečdalį nėščiųjų, nurodė dažnai renkantys rūšis, kurios priskiriamos didžiausio leistino gyvsidabrio kiekio grupei.

    Didžiausia problema – metilgyvsidabris, kuris linkęs kauptis stambių, ilgai gyvenančių plėšriųjų žuvų audiniuose. Kuo aukščiau žuvis yra mitybos grandinėje, tuo didesnė tikimybė, kad joje bus daugiau šio teršalo, todėl į rekomendacijas dažniausiai patenka mažesnės ir vidutinio dydžio rūšys.

    Nauda sveikatai ir svarbiausia taisyklė

    Žuvis vertinama dėl visaverčių baltymų, omega-3 riebalų rūgščių EPA ir DHA, vitamino D, vitamino B12, jodo bei seleno. DHA yra svarbi nervų sistemos ir regos funkcijoms, o EPA siejama su uždegiminių procesų reguliavimu ir širdies bei kraujagyslių sistemos palaikymu.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią naudą duoda reguliarus, bet apgalvotas pasirinkimas, o ne žuvies atsisakymas dėl baimių. Praktinė taisyklė paprasta: dažniau rinktis trumpiau gyvenančias, mažesnes žuvis ir keisti rūšis, kad mažėtų galimų teršalų kaupimosi rizika.

    Kokios žuvys laikomos geru pasirinkimu

    Prie dažniausiai palankiai vertinamų rūšių priskiriamos sardinės, lašiša, Atlanto skumbrė, silkė ir upėtakis. Jos paprastai pasižymi geru omega-3 ir baltymų santykiu, o dėl biologinių savybių neretai turi mažesnę gyvsidabrio riziką nei stambūs plėšrūnai.

    Kaip maistingi, bet dažnai per retai naudojami pasirinkimai minimos ir sardelės, dar vadinamos ančiuviais, taip pat liesesnės žuvys, tokios kaip mintajas ar Ramiojo vandenyno menkė. Jos gali būti patogus sprendimas norint daugiau baltymų ir jodo, tačiau ne visuomet pasiūlo tiek omega-3, kiek riebios jūrinės žuvys.

    Su tunu rekomenduojama elgtis atsargiau, nes skirtingos rūšys gali ženkliai skirtis pagal gyvsidabrio kiekį. Dažniau patariama rinktis rūšis, kurios laikomos mažesnės rizikos, o nėščioms moterims ir vaikams paprastai rekomenduojama ypač atidžiai vertinti tuno rūšį ir vartojimo dažnį.

    Kaip ruošti, kad nauda nedingtų

    Didelę reikšmę turi ir paruošimas: kepimas orkaitėje, virimas garuose ar troškinimas padeda išlaikyti maistinę vertę ir nepadidina patiekalo kalorijų. Tuo tarpu gruzdinimas, stora paniruotė ar riebūs padažai greitai panaikina lengvo, širdžiai palankaus pasirinkimo pranašumą.

    Rūkyta žuvis gali būti patogi, tačiau dažnai turi daugiau druskos, todėl ją verta laikyti priedu, o ne kasdieniu pagrindiniu baltymų šaltiniu. Norint geresnio balanso, mitybos specialistai dažniausiai pataria žuvį įtraukti reguliariai ir derinti skirtingas rūšis, atsižvelgiant į individualią sveikatą ir rizikos grupes.